Genetikai ir archeologai ieško pirmųjų Amerikos žmonių

Publikuota: 2016-04-02
Nuo XX a. 3 dešimtmečio archeologai buvo įsitikinę, kad pirmieji amerikiečiai atvyko iš Sibiro per neužšalusį koridorių palei Beringo sąsiaurį ne anksčiau nei prieš 13 500 metų. Jie buvo medžiotojai, o dėl akmeninių įrankių, rastų greta Kloviso miesto Naujosios Meksikos valstijoje, buvo pavadinti Kloviso kultūra. „Matton“ nuotr.
Nuo XX a. 3 dešimtmečio archeologai buvo įsitikinę, kad pirmieji amerikiečiai atvyko iš Sibiro per neužšalusį koridorių palei Beringo sąsiaurį ne anksčiau nei prieš 13 500 metų. Jie buvo medžiotojai, o dėl akmeninių įrankių, rastų greta Kloviso miesto Naujosios Meksikos valstijoje, buvo pavadinti Kloviso kultūra. „Matton“ nuotr.
 

Nauja mokslininkų karta perrašo istoriją. Pasak jų, žmonės Amerikoje apsigyveno kur kas anksčiau, nei buvo manyta, be to, ten įsitvirtino kelios kultūros. Pagrindinis įrodymas – išmatos.

Pirmieji Šiaurės Amerikoje įsikūrę indėnai gyveno gana nešvariai. Aštuoniuose uolų urvuose netoli Peislio, miesto Oregono valstijoje (JAV), archeologas Dennisas Jenkinsas iš Oregono universiteto rado nemažai žmogaus išmatų. Ekskrementai buvo pasklidę visur, net palei laužą, kur moterys gamino maistą, o aplink ant žemės ropinėjo kūdikiai.

„Galite įsivaizduoti kvapą. Rūkstantys dūmai, šlapimas, išmatos, kraujas ir mėsos gabalai“, – sako D. Jenkinsas.

Prastos higienos sąlygos nestebina, tačiau žmonės, tais laikais gamtos reikalus atlikdavę urvuose, tikriausiai būtų nustebę, jei būtų žinoję, kad jų sudžiūvusias išmatas po 14 000 metų nuodugniai tyrinės tarptautinę reputaciją turintys mokslininkai.

Suakmenėjusios žmonių išmatos ir kiti radiniai visiems laikams paneigė mitą, kad Kloviso kultūra pirmoji atkeliavo į Ameriką prieš 13 500 metų. Ištyrinėjus išmatas, kurios yra ne mažiau kaip 1 000 metų senesnės nei Kloviso žmonių, tapo aišku, kad mokslininkai tikriausiai klydo.

Ekspertai atmeta alternatyvas

Daugiau nei 50 metų Amerikos archeologai atkakliai teigė, kad Kloviso žmonės buvo pirmieji, apsigyvenę Amerikos žemyne.

Imigracija vyko paskutinio ledynmečio pabaigoje. Tuomet jūros lygis buvo apytiksliai 100 m žemiau šiandieninio, ir didelės Šiaurės Amerikos dalys buvo sukaustytos kilometro storio ledo sluoksnio. Tačiau ledui ėmus tirpti ir trauktis, atsivėrė neužšalęs koridorius į pietus nuo Beringo sąsiaurio – ten sausumos tiltas sujungė Sibirą su Amerika – iki dabartinės Kanados teritorijos. Kai šiuo keliu pajudėjo mamutų ir kitų gyvūnų būriai, juos ėmė sekti ir medžiotojai, kol pasiekė Naująjį Pasaulį. Čia jie susidūrė su daugybe didelių žolėdžių. Bizonai, mamutai ir milžiniški tinginiai nebuvo pratę prie tokių gabių medžiotojų, tad naujieji atvykėliai nemažai jų išžudė.

Archeologai šią tautą pavadino Kloviso kultūra, nes XX a. 3 dešimtmetyje netoli Kloviso miesto JAV Naujosios Meksikos valstijoje aptiko akmeninių įrankių. Vėlesni su Kloviso kultūra siejami radiniai patvirtino šį mitą ir parodė, kad kitus 500 metų imigrantai klestėjo ir išplito po visą Ameriką.

XX a. 8 dešimtmetyje keletas archeologų ėmė ginčyti Kloviso pirmenybės teoriją. Vienas jų buvo Tomas Dillehay iš Vanderbilto universiteto (Tenesio valstija). Jis atsitiktinai rado stovyklavietę Čilės pietuose ir manė ją esant daugiau kaip 1 000 metų senesnę nei seniausi Kloviso kultūros radiniai. Tačiau kolegos archeologai į jo teiginius žiūrėjo skeptiškai, data buvo patvirtinta tik po 20 metų. Tuo pačiu metu keletas kitų radinių nepraėjo nuodugnaus datos patikrinimo, ir dauguma archeologų dar tvirčiau įsitikino, kad Kloviso kultūra išties buvo vienintelė tikra imigracijos į Ameriką banga.

Paneigė suakmenėjusios išmatos

Tačiau viskas pasikeitė, kai 2002 m. archeologas D. Jenkinsas tarp akmenų nuolaužų ir gyvūnų kaulų po dviejų metrų storio sluoksniu urvuose prie Peislio (Oregonas) rado suakmenėjusių žmonių išmatų – koprolitų.

Po šio įvykio prabėgus porai mėnesių, į D. Jenkinsą netikėtai kreipėsi Didžiosios Britanijos Oksfordo universiteto mokslininkas, panoręs iš išmatų išgauti genetinę medžiagą. Anksčiau niekas to nedarė, tad, nors ir manė, kad mokslininkas yra pamišėlis, D. Jenkinsas pritarė jo minčiai.

Mokslininkas iš Oksfordo buvo evoliucijos biologas Eske Willerslevas, kuris nuo pat vaikystės žavėjosi Šiaurės Amerikos indėnais. Tarp kolegų E. Willerslevas buvo žinomas kaip draugiškas žmogus, buvęs uosto darbininkas, puikiai dirbantis mokslinį darbą. Šiandien jis plačiai pripažintas kaip vienas iškastinės DNR pradininkų. Pavyzdžiui, jis amžinajame įšale Sibire rado mamuto DNR ir išsiaiškino visą 4 500 metų Grenlandijos žmogaus genomo seką.

Keletą metų E. Willerslevas išmatas laikė šaldiklyje, o 2008 m. abu mokslininkai išspausdino straipsnį apie rastą žmogaus DNR. Nustatytas išmatų amžius – 14 300 metų, be to, DNR parodė, kad žmonės Amerikoje gyveno gerokai anksčiau, nei ten atsikėlė Kloviso kultūra. Šis atradimas visiškai pakeitė imigracijos teoriją, bet nesulaukė populiarumo tarp Amerikos archeologų, kurie karjerą buvo padarę iškeldami teoriją apie Kloviso kultūros pirmenybę.

Jie atmeta šiuos tyrimus ir pateikia alternatyvų paaiškinimą. Archeologai įsitikinę, kad išmatos yra kojotų, o žmonių DNR ten atsirado vėliau, kai indėnai urvuose atlikdavo gamtos reikalus. Tad DNR susigėrė į gruntą ir nusėdo išmatose.

„Atsivėrė pragaras, didžiąją 2009 m. dalį nieko negalėjome daryti, tik reagavome į itin susijaudinusių mokslininkų kritiką“, – teigia evoliucijos biologas E. Willerslevas.

Daugeliui mokslininkų tokia kritika atrodo gana arši. Staiga atsirado galimybė pristatyti naujas teorijas, pvz., apie imigracijos maršrutus, anksčiau tokios teorijos būtų sugriovusios karjerą. Į sceną žengia nauja archeologų, turinčių naujų idėjų ir naujų metodų, karta.

Daugybė priešingų įrodymų

Naujoji karta imasi naujų kasinėjimų, atnaujina senus ir naudojasi biotechnologijų naujovėmis, pvz., baltymų apibūdinimu ir suakmenėjusių radinių DNR.

Vienas archeologų – dr. Michaelis Watersas iš Teksaso „A&M“ universiteto 2011 m. paskelbė apie Batermilk Krike (Teksaso valstija) atrastus 15 000 akmeninių įrankių. Jiems apie 15 500 metų, tad, kaip ir išmatos, jie prieštarauja paradigmai, kuri, pasak M. Waterso, „vyrauja ilgus dešimtmečius“.

Vėliau 2011 m. M. Watersas ir E. Willerslevas paskelbė dar vieną atradimą. Mastodontas, kuris pirmą kartą Vašingtono valstijoje atrastas XX a. 8 dešimtmečio pabaigoje, vėl ištyrinėtas. Gyvūnas nužudytas strėlėmis. DNR tyrimai ir naujas sudėtingas datos nustatymo metodas parodė, kad strėlė mastodonto šonkaulius pervėrė prieš 13 800 metų – t. y. anksčiau nei Kloviso kultūros žmonės atkeliavo į Ameriką.

Šis tyrimas ne vienintelis. Remdamasis iki šiol pačiu išsamiausiu šiuolaikinių Amerikos ir Sibiro vietinių žmonių DNR žymenų palyginimu, genetikas Davidas Reichas iš Harvardo medicinos mokyklos neseniai įrodė, kad Amerika buvo apgyvendinama ne mažiau kaip trim etapais. Be to, nauji tyrimai rodo, kad dauguma šiuolaikinių Amerikos indėnų kilę iš grupės žmonių, keliavusių pakrante ir siuntusių grupeles į šalies gilumą. Prie tokių pačių išvadų priėjo ir lingvistai, palyginę indėnų kalbas.

infogr.am::infogram_0_trys_keliai_i_amerika

Seną teoriją nužudė strėlės smaigaliai

Mirtiną smūgį teorijai, teigusiai, kad Kloviso žmonės į Ameriką atkeliavo pirmieji, sudavė naujausias D. Jenkinso ir E. Willerslevo atradimas.

Neapsikentęs smarkios kritikos, D. Jenkinsas 2009 m. grįžo į Peislio urvus ir vėl pradėjo kasinėti, tačiau šįkart mokslininkų grupė dirbo itin atsargiai. Apsirengę steriliais kombinezonais, paprastai dėvimais virusologijos laboratorijose, kuriose atliekami rizikingi tyrimai, mokslininkai rado daugiau kaip 150 naujų koprolitų pavyzdžių ir juos ištyrė. Remdamiesi tyrimų išvadomis, jie sužymėjo kiekvieną urvo pakloto milimetrą – taip Peislio urvai tapo, ko gero, geriausiai aprašyta archeologinių kasinėjimų vieta Amerikoje. E. Willerslevas išmatose vėl rado žmogaus DNR, po daugybės kontrolinių eksperimentų mokslininkai galų gale atmetė teiginius, kad DNR prasisunkė pro žemę.

Jų pastangos davė vaisių, kai du mokslininkai aptiko pirmąjį tikrą strėlės smaigalį tame pačiame sluoksnyje, kaip ir žmogaus išmatos.

Strėlės smaigaliai susieja kitus radinius su iš Vakarų kildinama kultūra (angl. Western Stemmed culture), kuri labai skiriasi nuo Kloviso kultūros. Ji kilusi iš žmonių, kurie, kitaip nei Kloviso žmonės, gyveno į Vakarus nuo Uolinių kalnų. Anksčiau mokslininkai manė, kad ši kultūra atsirado iš Kloviso žmonių, tačiau, naujausiais duomenimis, iš Vakarų kildinama kultūra į Ameriką atvyko anksčiau už Kloviso žmones.

Į Ameriką atkeliavo kelios kultūros

Pastarųjų metų radiniai įrodo, kad į Ameriką žmonės atkeliavo prieš 15 000 metų ar anksčiau. Tuomet sausumos kelią į šį žemyną blokavo didžiuliai ledynai, tad kyla klausimas, kaip šie žmonės pasiekė Ameriką.

Mokslininkai nenoriai daro išvadas, tačiau D. Jenkinsas įsitikinęs, kad iš Vakarų kildinamos kultūros tauta atkeliavo pakrante pėsčiomis arba mažomis valtelėmis, o Kloviso žmonės pasirinko maršrutą šalies gilumoje, nes neužšalęs koridorius atsivėrė prieš 15 300 metų.

Teoriją apie iš Vakarų kildinamą kultūrą patvirtina nauji duomenys, gauti iš greta Aliaskos krantų esančių salų. Atrasti ledynmečio laikotarpio augalai parodo, kad tam tikrais laikotarpiais palei pakrantę būdavo mažas neužšalęs koridorius. D. Jenkinsas įsivaizduoja, kad abi kultūros kilo iš tos pačios kultūros Azijoje ir vėliau užkariavo skirtingas Amerikos dalis. Naujieji radiniai Peislio urvuose rodo, kad urvų gyventojai labai skyrėsi nuo Kloviso kultūros.

„Man susidaro įspūdis, kad jie vietiniai. Panašu, kad iš Vakarų kildinama kultūra prisitaikiusi prie dykumų“, – aiškina D. Jenkinsas.

Kartu su senovinių augalų liekanomis akmeninėse grūstuvėse rastos išmatos rodo, kad urvų gyventojai, be kita ko, maitinosi žole ir vietiniais šakniavaisiais. Pastarasis faktas itin įdomus, nes šaknys auga 15 cm gylyje, ir jų derlių reikia nuimti tinkamu metu. Žmonės tokių žinių įgauna tik tada, jei ne viena jų karta gyvena toje pačioje vietovėje.

Maršrutą gali atskleisti DNR

E. Willerslevas dabar stengiasi iš Peislio urvų išgauti daugiau DNR, tikėdamasis iš koprolitų nustatyti viso genomo seką ir atskleisti urvų gyventojų tapatybę. Kol kas genetiniai žymenys rodo, kad jie kilę iš Azijos ir yra potencialūs Amerikos indėnų protėviai. Ši išvada dera su Sibire ir Rytų Azijoje rastais akmeniniais įrankiais, kurie gali būti pagaminti technologija, iš kurios vėliau atsirado iš Vakarų kildinamos kultūros tautos naudotas įrankių gaminimo būdas.

Kloviso kultūrą gaubia daugiau paslapčių, jos pirmtakai kol kas nežinomi. Įrodymai gali slypėti Aliaskoje, arba Kloviso žmonės galėjo atvykti iš Europos, kadangi jų įrankiai primena apie 20 000 metų Soliutrė kultūrai būdingus titnago įnagius. E. Willerslevas atsakymą tikisi rasti tyrinėdamas vienintelius žinomus Kloviso žmonių griaučius, šiuo metu mokslininkas stengiasi nustatyti jų DNR seką. Griaučiai taip pat gali paaiškinti, kaip ir kada Kloviso žmonės atkeliavo į Ameriką.

FOTOGALERIJA Genetikai ir archeologai ieško pirmųjų Amerikos žmonių (6 nuotr.)

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą VERSLO naujienlaiškį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Verslo žinių pasiūlymai

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau