Viešumas ar vieno kurpalio principas?

Seimas šią savaitę diskutavo, ar per pandemiją pagrįstai buvo atidėti mokesčiai kai kurioms bendrovėms, tarp kurių linksniuoti didieji mokesčių mokėtojai. Be to, Valstybės kontrolė atkreipė dėmesį, kad nuo koronaviruso krizės nukentėjusiam verslui skirtą valstybės paramą per „Invegą“ gavo ir kai kurios įmonės, kurias VMI identifikavo kaip nenukentėjusias. 22.300 bendrovių sąraše yra 109 didžiosios mokesčių mokėtojos, kurių įsiskolinimas siekia 220,9 mln. Eur, o visų įmonių – 741 mln. Eur. Kaip komentare VŽ nurodė mokesčių administratorius, „atidėta mokesčių suma nėra mokesčių skola“.

Mykolas Majauskas, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto (BFK) pirmininkas, paragino VMI paviešinti nuo koronaviruso krizės nukentėjusių įmonių, kurios negali laiku sumokėti mokesčių, sąrašą. Pasak jo, tik „skaidrumas ir viešumas“ gali išsklaidyti abejones.

Abejonių valdantieji turi – BFK vadovas teigia, kad daugiausia mokesčių atidėti prašo kai kurios sėkmingiausios šalies bendrovės, pavyzdžiui, didžiausi prekybininkai ir turtingiausi žmonės.

„Nesakau, kad tos įmonės, akcininkai neturi sulaukti valstybės pagalbos, anaiptol (...) Vieni prekybos centrai yra tame sąraše, kitų nėra“, – BNS cituoja M. Majauską.

Piktnaudžiavimą politikas įžvelgia ir skaičiuodamas išaugusius indėlius bankuose: esą bendrovės naudojasi galimybe atidėti mokesčius ir tuo metu kaupti indėlius bankuose. Ir čia pat pats suabejoja: „Gal tiesiog nėra jokio piktnaudžiavimo, įmonės laiko pinigus paruoštus investicijoms, bet sprendimų dėl investicijų nepriima.“

Iš Lietuvos banko (LB) pateiktos analizės matyti, kad valstybės pagalba nėra pagrindinė priežastis, kodėl augo bendrovių indėliai bankuose. Juolab kad, kaip nurodo LB, indėlius augino ir atidėti paskolų mokėjimai bankuose, ir kiti veiksniai.

Sąrašo įmonių, kurioms per pandemiją atidėti mokesčiai, paviešinimas gali smogti ir antru galu: Edita Janušienė, VMI vadovė, parlamentarams aiškino: jeigu būtų viešinamas bendrovių sąrašas (su atidėtomis sumomis), tai turėtų įtakos jų dalyvavimui viešuosiuose pirkimuose.

Apie padarinius perspėja ir teisininkai. Ingrida Kemežienė, „Ellex Valiuno“ mokesčių ekspertė, mano, jog tuo atveju, jeigu VMI pakeistų savo išsakytą poziciją, kad atidėtų mokesčių mokėjimas nelaikomas mokestine nepriemoka, ir paskelbtų sąrašą mokesčių mokėtojų (kurių deklaruotų mokesčių už laikotarpį nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. pabaigos sumokėjimas yra atidėtas), tai „pažeistų gautos informacijos apie mokesčių mokėtoją slaptumo principą“.

Jos nuomone, tai neturėtų turėti įtakos įmonių dalyvavimui viešuosiuose pirkimuose ar gaunant kitokio pobūdžio leidimus, kurių gavimą lemia bendrovių skolingumas ar neskolingumas valstybės ir savivaldybių biudžetams.

„Tačiau tai gali turėti neigiamos įtakos tokių įmonių reputacijai ir leisti formuoti neigiamą požiūrį į įmonę, o tai greičiausiai turėtų didesnių neigiamų padarinių šiuo sudėtingu laikotarpiu“, – priduria teisininkė.

Kęstutis Lisauskas, EY partneris, tikina: kalbant apie mokesčių atidėjimus, neteko pastebėti, kad didelės bendrovės labai naudotųsi valstybės parama.

„Priešingai, išskyrus tikrai nukentėjusius sektorius – viešbučių, restoranų, kino, nekilnojamojo turto nuomos (ypač per pirmą karantiną), didžiosios įmonės mažai naudojasi valstybės pagalba dėl karantino“, – aiškina EY atstovas. Pasak jo, per pirmą karantiną, kai stojo IKEA, automobilių pramonė ir kiti svarbūs mūsų eksporto pirkėjai, baldų, apdirbamosios pramonės bendrovės, įvertinusios situaciją, pasirinko solidarumo principą ir valstybės pagalbos neprašė, išsivertė su savais rezervais.

Beje, VMI atsiųstame komentare pažymima, kad kai kurių didžiausių mokesčių mokėtojų, turėjusių išaugusią didžiausią atidėtą nepriemoką, rodikliai stabilizavosi, nepriemoka net sumažėjo.

VŽ nuomone, viešumas ir skaidrumas – nekvestionuojamas reikalavimas, juolab kad kalbama apie valstybės pagalbą. Kita vertus, gal nereikėtų absoliutinti ir viso verslo, paprašiusio pagalbos (mokesčių atidėjimo, subsidjų ir kt.), tempti ant vieno kurpalio, visus rikiuojant į gobšuolių eilę, menkinant jų reputaciją etc. Juolab kad yra nemažai pavyzdžių, kai įmonės atsisakė ar grąžino valstybės pagalbą. Ir galbūt nereikėtų pulti prie gėdos stulpo kalti atidėti mokesčius paprašiusių didžiųjų bendrovių, vertinant jas pagal akcininkų turtą, – verčiau pažiūrėti, kiek darbuotojų dirba jose, – juk valstybės pagalba pirmiausia skiriama tam, kad tos darbo vietos būtų išsaugotos.