„Fintech“ svajonės, kurios nesiderina su vidine bankų politika

Ir iš tiesų – kai kurias iki tol užlapotas duris „fintech“ kompanijoms PSD2 sėkmingai atvėrė. Tačiau kitos bankų durys lieka užvertos, o dažniausi argumentai – „tokia vidinė politika“ ir „pasikeitė mūsų strategija“. Kalbu apie galimybę licencijuotai „fintech“ bendrovei turėti sąskaitą banke ir vykdyti pervedimus klientų vardu.

2018-ieji turėjo tapti savotiško santykių perkrovimo metais tarp komercinių bankų ir „fintech“. PSD2 direktyva, kuri nurodė, kad bankai privalo atverti prieigą „fintech“ įmonėms prie klientų duomenų per vadinamąsias API sąsajas, be kita ko, numatė teisę mokėjimo įstaigoms naudotis kredito įstaigose tvarkomomis sąskaitomis. Negana to, direktyvos autoriai pridūrė du žodžius – netrukdomai ir veiksmingai. Skamba gražiai.

Įsigaliojant PSD2, viltimi spinduliavo visos pusės – „fintech“ bendrovės, klientai, išsiilgę konkurencijos ir naujų technologijų, taip pat konkurencijos šalininkai valstybės institucijose. Direktyvos potencialą įžvelgė užsienio investuotojai, kurie atsiliepė į „Investuok Lietuvoje“ ir Lietuvos banko šaukimus bei prisidėjo kuriant Lietuvoje „fintech“ startuolių poligoną.

Su PSD2 atneštomis naujovėmis kredito įstaigos pamažu susitaikė ir tai atrodė nuoširdu. Žiniasklaidoje bankų atstovai vieni kitems antrino – „PSD2 iššūkiai sukuria naujas galimybes“. Be kita ko, kredito įstaigos atidarinėjo šiai ekosistemai skirtus inovacijų centrus, taip pat vadinamąsias „smėliadėžes“ (Sandbox), kūrė akceleratorius, organizavo hakatonus ir kitas iniciatyvas palaikyti „fintech“ bendruomenę.

Atrodė, kad PSD2 direktyva sukūrė jeigu ne pernelyg draugišką, tai gana pagarbų ir racionalų bankų požiūrį į finansinių technologijų atstovus.

Nuoširdumas ar dūmų uždanga?

„Fintech“ „svajonių direktyva“ pralaužė ledus ir atsidaryti sąskaitą „fintech“ įmonei ES šalių bankuose tapo misija įmanoma. Bet ar tikrai?

Greitai tapo aišku, kad atsidaryti sąskaitą ne ką lengviau nei ją išlaikyti. Dažnai, uždarant sąskaitą, priežastys nenurodomos arba sausai apeliuojama į vidinės politikos punktus, kurie primena sovietinius dvylikaukščius daugiabučius — pasenę, neatitinka šių dienų europinės dvasios, tačiau niekam nekyla rankos juos sutvarkyti.

Kai kada bankai, uždarydami sąskaitą, argumentuoja pinigų plovimo prevencijos rizika (AML). Ir šioje partijoje jie turi neatremiamą kozirį. AML korta kredito įstaigų rankose tampa visagaliu džokeriu, kuris gali būti metamas vienodai prieš galutinius naudos gavėjus slepiančius ir jau įspėtus veikėjus bei ES/EEE licencijuotą, 16 metų veikiančią, pirmąją ir didžiausia Lietuvoje elektroninių pinigų įstaigą (EMI).

Ironiška, bet prieš PSD2 įsigaliojimą ar „fintech“ bumą Lietuvoje mes turėjome gerokai daugiau bankų partnerių visoje Europoje, nei po to. Ne paslaptis, kad „Deutsche Bank“ apskritai yra nurodęs bankams, kuriems jis yra korespondentas, nedirbti su EMI institucijomis, pateikdamas jiems beveik tūkstančio tokių įstaigų sąrašą dar prieš keletą metų. „Deutsche Bank“ nepriima iš mūsų klientų per banką keliaujančių mokėjimų bet kokia valiuta — nepriklausomai nuo sumos ar kliento.

Uždaryti paprasčiau nei neuždaryti

Situaciją dėl uždarytų sąskaitų gerai iliustruoja bendravimas su bankais Lietuvoje, Lenkijoje.

Pirmoji. Lietuva.

Lietuvoje registruota bendrovė klientų mokėjimus surenka į sąskaitą viename iš Lietuvos komercinių bankų, o atlyginimus darbuotojams išmoka per mūsų sąskaitą. Bankas pradeda blokuoti įmonės pavedimus iš „Paysera“ sąskaitos, o mūsų prašo pateikti įrodymus apie kliento pinigų kilmę. Pinigų. Kilmę. Ar bankas nežinojo pinigų kilmės, kai jie pirmiausia įkrito į įmonės sąskaitą šiame banke?

Antroji. Lenkija.

Bendraudamas tik lenkiškai bankas prašo pateikti duomenų apie mūsų klientų atliktus pervedimus. Surandame klientų dokumentus, išverčiame, pateikiame. Netinka — dokumentai be apostilės. Pateikiame vertimus, patvirtintus notaro. Bendravimas nutrūksta, kaip ir mūsų sąskaitos gyvybė tame banke.

Mes gerai suprantame AML procedūras, jų paskirtį ir patys kartais uždarome nesąžiningų klientų sąskaitas – apie 3% juridinių klientų sąskaitų per pastaruosius metus. Tačiau jau keletoje ES šalių, taip pat ir Lietuvoje, matomas formalus bankų požiūris į licencijuotus konkurentus neramina, kad PSD2 direktyvos 2018 m. inspiruotas „fintech“ proveržis gali taip ir likti ties trečiaisiais gyvavimo metais pasibaigusia sėkmės istorija. Motyvas „per didelė pinigų plovimo prevencijos rizika“ yra lyg žalia korta, nusprendus uždaryti sąskaitą bet kam.

Jeigu ES bankai mojuoja kūju prieš ES/EEE licencijuotą, daug metų dirbančią, salyginai didelę, elektroninių pinigų įstaigą, galiu tik įsivaizduoti, kokius nepatogumus patiria pirmuosius žingsnius žengiantys startuoliai. Todėl jau nebestebina, kad naujai įkurti „fintech“ pirmąją ir galbūt vienintelę savo sąskaitą atsidaro pas mus, bent jau tam, kad galėtų sumokėti darbuotojamas algas.

Lentelėje apačioje dalinuosi pastarųjų dvejų metų bankų argumentais, pranešant apie sąskaitos uždarymą arba neatidarymą. Nepretenduojame į absoliučią tiesą. Išrinkome dalies sąskaitas uždariusių bankų argumentus. Tačiau jų užtenka pajusti, kad tendencija užverti sąskaitą dėl „vidinės politikos“ ir „pasikeitusios strategijos“ kartojasi dažnai.

[infogram id=“522b414c-417f-48f3-b584-11291de84395“ prefix=“yrC“ format=“interactive“ title=“Bankų paaiškinimai dėl sąskaitos uždarymo / neatidarymo“]

Komentaro autorius — Kostas Noreika, elektroninių pinigų įstaigos „Paysera LT“ akcininkas

Rašyti komentarą 0