Ar Lietuva pasiruošusi didesniems mokesčiams?

Kol kas sunku pasakyti, apie kokį apmokestinimo modelį kalba prezidentas: ar apie nominalių tarifų suvienodinimą, ar apie tai, kad visos pajamos turėtų būti sudėtos į vieną maišą, pasvertos ir atitinkamai apmokestintos. Pastaroji sistema Vakarų valstybėse nėra naujovė.

Tačiau kuriant naują mokesčių sistemą svarbu suvokti, kokiame raidos etape šiuo metu yra mūsų šalis. Ar jau esame Vakarai, ar dar tik einame į Vakarus. Vargu ar yra tokių mokesčių sistemų, kurios tiktų visiems ir visais laikais. Mokesčių sistema turi tikti esamam laikmečiui.

Jeigu kalbame apie skandinavišką modelį, turėtume savęs paklausti, ar esame tokie pats solidarūs ir visuomeniški kaip skandinavai. Ar į Lietuvos valstybės sąskaitą sumokėtas euras panaudojamas geriausiu įmanomu būdu? Jeigu tokie nesame ar dar nesame, kaimynų modelis mūsų šalyje gali atnešti daugiau žalos nei naudos. Kas nors nenorės mokėti didelių mokesčių, kam nors praeis ūpas stengtis, kas nors svarstys apie emigraciją, investuotojai nusisuks, o surinkti mokesčiai ir toliau bus panaudoti ne pačiu geriausiu būdu.

Taigi, turime savęs paklausti, kokia yra visuomenės noro mokėti mokesčius temperatūra, ar daug Lietuvoje tokių kaip JAV investuotojas Warrenas Buffettas, kuris sako „apmokestinkite mane.“

Taip pat svarbu, ar tinkamai tvarkomi viešieji finansai. Valstybės kontrolė Seimo tvirtinamą Valstybės investicijų programą prilygina korupcijos židiniui, o valdantieji rimtesnius jos pokyčius nustūmė į kitą kadenciją. Kur dar Švietimo ministerijos pareiškimai, kad mokyklų tinklą reikia optimizuoti, tačiau tai bus daroma kada nors. Įstrigusi ir sveikatos įstaigų reforma. Iki gero viešųjų lėšų tvarkymo dar toli.

Kalbant apie smulkiojo verslo apmokestinimą, reikia įvertinti tai, kaip sunku iš jo surinkti mokesčius.

Todėl valstybė stengiasi susitarti gražiuoju – mes jums kiek mažesnius mokesčių tarifus, o jūs savanoriškai deklaruosite didesnes pajamų sumas. Šiuo atveju labai gerai reikėtų įvertinti valstybės administracinius gebėjimus ir tai, kiek yra pažengęs išmanusis mokesčių administravimas. Atrodo, kad paskutinių potėpių čia dar trūksta. Reikėtų įvertinti ir tai, kad smulkieji verslininkai negauna atostoginių, jiems nepriklauso mamadieniai bei tėvadieniai ir apskritai jie dirba didesnės rizikos sąlygomis.

Braižant mokesčių sistemą, reikėtų prisiminti, kad dividendai apmokestinami ne tik 15% pajamų mokesčiu, bet ir 5% ar 15% pelno mokesčiu, todėl bendra dividendams tenkanti našta siekia 24,25% arba 27,25%, kai darbo santykiams taikomi 20% ir 27% pajamų mokesčio tarifai. Turto vertės pardavimo pajamos apmokestinamos 15%, tačiau jas graužia infliacija, kurios į sąnaudas nurašyti negalima. Pajamos iš būsto nuomos gali būti apmokestinamos 15% tarifu, tačiau iš jų nieko neleidžiama nurašyti į sąnaudas.

Nereikėtų pamiršti ir to, kad 3.000 Eur mėnesio pajamos Lietuvoje gali atrodyti didelės, tačiau kitose šalyse įprastos. Jeigu mes tokias sumas apmokestinsime labiau nei Vakarų šalys, tapsime nekonkurencingi, negalėsime pritraukti protų ir investicijų į Lietuvą.

VŽ nuomone, mokesčių sistema šalyje turi atitikti jos dabartinius poreikius ir keistis tokiu greičiu, kokiu keičiasi visuomenė, jos požiūris ir pajamos, bet ne greičiau. Taip pat piliečiai turi teisę žinoti, kas jų laukia ateityje. Jeigu valdžia iš tikrųjų tarnautų savo piliečiams, būtų sudarytas bent 10-ies metų mokesčių planas, kad galima būtų žinoti, kas laukia ateityje.