Valstybės pinigai – neūkiškumo rėtyje

Valstybės kontrolė (VK) pirmą kartą išnarstė VIP vingius 2016 m., vėliau prie programos išlaidų grįžo dar ne kartą. Arūnas Dulkys, valstybės kontrolierius, neatsistebi: VIP yra pilna „mistinių ir proginių projektų – elementarūs įsigijimai buvo priskiriami investiciniam projektui“. Regis, elementari ekonominė logika byloja – investicija yra tai, kas duoda grąžą. Kokią grąžą gali duoti, pavyzdžiui, VIP programoje figūruojantys naro kostiumai, valtys, pistoletai? „Susidūrėme su biuropatologiniu mechanizmu, kuris sukamas už mokesčių mokėtojų pinigus“, – stebisi A. Dulkys.

Per 10 metų pagal VIP paskirstyta daugiau kaip 10 mlrd. Eur. Tačiau toli gražu ne visi pinigai buvo „įdarbinti“ – vieni projektai buvo pradedami, kiti nepabaigiami ir įšaldomi. Tokia tendencija nemari ir gyvuoja iki šiol: VK duomenimis, 2018 m. sustabdytas 51 projektas (įšaldyta 1,1 mlrd. Eur).

Sustabdžius projektus, investuoti pinigai neduoda grąžos, negana to, reikia skirti pinigų tokių pusgaminių priežiūrai – kitaip ir tos „investicijos“ nueis vėjais. Po kurio laiko grįžus prie darbų, paaiškėja, kad kainos jau ne tos, reikia daugiau pinigų – taip tempiant laiką projekto sąmata išsipučia, tad valstybės kišenė vėl papurtoma. Vienas tokio neūkiškumo pavyzdžių – pastato sostinės Žalgirio gatvėje pritaikymas Muitinės kriminalinės tarnybos reikmėms. Darbai pradėti dar 2007 m. – tuomet jiems buvo skirta 100.000 Eur, vėliau 7 metus darbai nebuvo finansuojami, tad sąnaudos galiausiai išaugo iki 1,4 mln. Eur. Atrodo, kad ir tai dar ne pabaiga – statybos vėluoja pagal grafiką, darbai nebaigti, todėl niekas negali garantuoti, kad nebus paprašyta daugiau pinigų.

Neatsakingo požiūrio į valstybės finansus rekordu, ko gero, galima vadinti liūdnai pagarsėjusį Vilniuje kadaise pradėtą statyti nacionalinį stadioną, tiksliau – jo griaučius. Būtent jų konservavimas atsiėjo tokią krūvą valstybės pinigų, kad anuomet už juos tą stadioną buvo galima pastatyti. Ir nors tokių akis badančių, samanomis apaugusių projektų pavyzdžių yra gausybė, VK žiniomis, padėtis ne itin keičiasi. Niekas nežino, kokią įtaką turi investicijos: ir toliau neatliekama investicijų poreikio ir poveikio analizė, kuri atskleistų, kiek visoms VIP skirta lėšų, kokią įtaką jos turėjo kiekvienai veiklos sričiai, nėra vertinama, kas bus su sustabdytais projektais. Kai tokios analizės nėra, neįmanoma nustatyti, kokiems projektams reikėtų teikti pirmenybę. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija pažymi, kad prasti investicijų pasirinkimai eikvoja ribotus valstybės išteklius ir griauna visuomenės pasitikėjimą. Tačiau, kuriant valstybės biudžetą, pinigų VIP atseikėjama per daug nesismulkinant. Pasak VK, Vyriausybės kanceliarija sisteminius pokyčius turėjo įgyvendinti iki 2017 m., tačiau jie nukelti į 2020 m. pabaigą, kai bus planuojamas vidutinės trukmės 2021–2023 m. valstybės biudžetas. Tai reiškia, kad šie darbai jau bus perduoti naujam Seimui.

VŽ nuomone, nesuprantama, kodėl reikėjo nukelti būtinus sisteminius pokyčius, jei valstybės investicijų programų problemos yra įsisenėjusios, jei ir toliau taip, švelniai tariant, lengvabūdiškai elgiamasi su valstybės (mokesčių mokėtojų) pinigais. Trūksta atsakomybės, politinės valios, nerūpi visuomenės pasitikėjimas? VK tokią investicijų programą prilygina korupcijos ištakoms mūsų šalyje – pasak A. Dulkio, korupcijos upės pradžia yra biudžeto valdysena. Ar kuri nors valdžia išdrįs (norės) šią upę užtvenkti?