Vietoj paprastumo – klajonės po labirintus

Viena iš itin sudėtingų apskaitos sistemų, gyvuojanti ne vieną dešimtmetį, įmonių buhalteriams kelia daug sunkumų, o darbuotojams – daug klausimų. Tai – itin paini atostoginių skaičiavimo sistema, dėl kurios kartais darbuotojas gali prarasti dalį uždarbio, kartais nukenčia ir darbdavys. Norint sužinoti, kokį mėnesį darbuotojui geriausia eiti atostogauti, kad mėnesio atlygis būtų didžiausias, reikia įvertinti ne tik atostoginius, bet ir už likusias tą mėnesį darbo dienas priklausantį užmokestį. Buhalterijos mokslų nėjusiam ir į painų skaičių pasaulį nežengusiam žmogui suvokti šio rebuso beveik neįmanoma.

Daiva Čibirienė, Lietuvos buhalterių ir auditorių asociacijos prezidentė, šiandien VŽ puslapiuose aiškina, kad tą mėnesį, kai darbuotojas atostogauja, jo darbo užmokestis susideda iš dviejų dalių: atostoginių ir darbo užmokesčio už likusias darbo dienas. Atostoginiai skaičiuojami padalijus 3 paskutinių mėnesių darbo užmokestį iš darbo dienų tais mėnesiais skaičiaus ir gautą rezultatą padauginus iš atostogų darbo dienų skaičiaus. Kuo mažiau darbo dienų buvo per paskutinius 3 mėnesius, tuo didesnis bus vienai darbo dienai tenkantis darbo užmokestis, t. y. bus didesnis atlygis už atostogų dieną.

Tai reiškia, kad, sudėjus gautus atostoginius ir atlygį už dirbtas dienas, gauta suma nebūtinai sutaps su darbo sutartyje nurodyta suma. Įmonių vadovams ir darbuotojams įdomus štai koks aspektas – kokį mėnesį atostogaujant galima išlošti ar pralošti? Vėlgi žiūrint, iš kieno varpinės žiūrėti. Štai šiemet darbuotojui (gaunančiam pastovų mėnesinį atlyginimą) labiausiai apsimokės atostogauti gegužę ir liepą, nes tuomet jis gaus keliomis dešimtimis eurų daugiau. Liūdniausia bus atostogauti gruodį – tokio atlyginimo savininkas praras kone 90 Eur. Čia skaičiuojama, jei atlyginimas 1.500 Eur. Jei didesnis, atitinkamai ir skirtumas bus didesnis.

Iš to sudėtingo ir painaus skaičiavimo išsirutulioja du padariniai – žmogus gali gauti daugiau pinigų, tačiau jei vienu metu būrelis darbuotojų sumanytų atostogauti per „pelningesnį“ mėnesį, darbdavys turėtų papildomų ir neplanuotų išlaidų. Jei atostogausite kitu laiku, minusas įkris į jūsų kišenę. Tokio atostoginių skaičiavimo scenarijus nepalankus nė vienai pusei – žmogus negali normaliai planuoti, valdyti savo finansų, lygiai kaip ir darbdavys. Toks sudėtingas atostoginių ir užmokesčio už likusias darbo dienas skaičiavimas apsunkina ir buhalterių darbą – jie irgi sugaišta nemažai papildomo laiko, nuolat turi aiškintis su darbuotojais dėl dažniausiai „nežinia kur“ po atostogų dingusių pinigų.

Tokia ydinga sistema, ko gero, yra atkeliavusi dar iš sovietmečio laikų. Ir kai kuriose ES šalyse, ir Lietuvoje veikiančiose užsienio kompanijose taikoma kur kas paprastesnė tvarka: išankstiniai atostoginiai nemokami, tiesiog žmogus atlyginimo dieną gauna visą mėnesinę algą – tarsi būtų tą mėnesį dirbęs. Yra ir kitų variantų, pavyzdžiui, pastovų mėnesinį atlyginimą gaunantis žmogus gauna atostoginius, o už darbo dienas likusį skirtumą iki jo algos gauna tokį, kad sumoje susidarytų jo sutartyje numatyta alga. Tuomet nei painiavos, nei svyravimų, nei nuostolių nepatirs nė viena pusė.

VŽ nuomone, valstybės institucijos, suskubusios segtis medalius už „sumažintą administracinę naštą verslui“, dar turėtų išarti didžiulius plotus biurokratinių dirvonų. Vienu iš pavyzdžių galėtų tapti pajamų deklaravimo sistema – dėl tokios griozdiškos ir painios sistemos žmonės tampa skolininkais, ypač sunku joje susivokti savarankiškai dirbantiems žmonėms. Painiavos karaliumi, ko gero, galėtume karūnuoti vieną šviežiausių valdžios sukurptų rebusų – pensijų sistemą, kurios niekas ne tik nesupranta, bet ir dorai išaiškinti nesugeba.