ES parama: į plytas ar į ateitį?

Gera žinia – Lietuva viena pirmųjų užbaigė 2007–2013 m. ES investicijų finansavimo laikotarpio įgyvendinimą ir yra viena iš 10-ies ES šalių narių, nepraradusių šiam laikotarpiui skirtų ES lėšų. Lietuvai buvo skirta 6,7 mlrd. Eur, skaičiuojama, kad ES investicijų naudą asmeniškai pajuto 8 iš 10-ies šalies gyventojų. Europos Komisija (EK) pranešė, kad Lietuva atliko visus su šiuo laikotarpio užbaigimu susijusius veiksmus dėl Žmogiškųjų išteklių plėtros, Ekonomikos augimo ir Sanglaudos skatinimo veiksmų programų.

Finansų ministerija (FM) skaičiuoja, kad pasitelkiant ES lėšas sukurta esminė mokslo tyrimams ir eksperimentinei plėtrai reikalinga infrastruktūra, sukurtos arba atnaujintos 228-ios mokslinės laboratorijos, atnaujinta daugiau kaip 700 švietimo, beveik 350 sveikatos priežiūros įstaigų. ES paramos pinigais taip pat buvo rekonstruojami ir tiesiami keliai, didinama internetu pasiekiamų viešųjų paslaugų dalis ir kt.

Naujojo finansinio 2014–2020 m. laikotarpio startas nebuvo sėkmingas – buvo ilgai ruošiami kvietimai atskiroms priemonėms, o jau juos paruošus paaiškėjo, kad dalis jų praktiškai neįkandami verslui. Pirmiausia dėl gana sudėtingų ir specifinių reikalavimų – keisčiausia, kad tai nebuvo Briuselio iniciatyva, prie įmantrybių padirbėjo vietos „specialistai“ iš atitinkamų ministerijų.

Nors po 2015 m. tempas šiek tiek paspartėjo, atsilikimas naudojant ES paramą išlieka nemenkas: 2016 ir 2017 m. Lietuva nepanaudojo beveik po 1 mlrd. Eur paramos, šių metų pirmasis pusmetis rodo, kad padėtis į gera nesikeičia: atsilikimas jau siekia 1 mlrd. Eur, arba 22% plano. FM atstovai tikina, kad ES investicijų sparta 2017 m. nebuvo pakankama, nes daugiau dėmesio buvo skiriama investicijų panaudojimo kokybei ir efektyvumui. Keliuose sektoriuose (IT infrastruktūros konsolidavimas, sveikatos apsauga, švietimas ir mokslas) buvo inicijuotos esminės reformos. Ramūnas Dilba, FM Investicijų departamento direktorius, aiškina, kad investicijos turėjo būti suderintos su inicijuotomis reformomis, o infrastruktūros projektams yra nustatyti reikalavimai parengti investicijų projektus, pagrindžiančius efektyviausią projektų įgyvendinimo alternatyvą, o tai esą lemia ilgesnius projektų rengimo terminus.

Šiuo finansiniu laikotarpiu prognozuojami geresni investicijų grąžos rodikliai – juos lemia keli veiksniai: pirmiausia prognozuojama, kad veiksmų programa bus įgyvendinama stabilioje makroekonominėje aplinkoje, antra, bendroje investicijų struktūroje daugiau lėšų nei ankstesniais programos laikotarpiais yra nukreipta į produktyviąsias investicijas bei mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą.

Dėl ES paramos naujuoju finansiniu laikotarpiu, t. y. po 2020 m., iki šiol tvyro nežinia, aišku tik viena – sumos mažės. EK Lietuvai siūlo skirti pinigų mažiau nei 2014–2020 m., minimi įvairūs skaičiai, tarp jų – 24%: tai būtų maksimali riba, kiek gali būti mažinamos lėšos Lietuvai. Panašiai jos mažės ir kitoms sparčiai gerovę keliančioms ES narėms, tokioms kaip Estija, Slovakija, Čekija, Malta, Lenkija ir Vengrija. Lietuva perkopė 75% ES gerovės slenkstį, nuo kurio parama valstybėms mažėja.

Tačiau visi tie skaičiai ir procentai tikrai negalutiniai – vis dar neaiškus derybų tarp ES ir Jungtinės Karalystės likimas. Aišku tik tiek, kad paramos srautai dėl „Brexit“ nuseks. Dabartinė ES projektų struktūra rodo, kad ES investicijų mažėjimas Lietuvoje labiausiai atsilieps statybų verslui, pramonei ir privačioms paslaugoms, pvz., IT sričiai.

Nors Lietuvos derybininkai žada siekti didesnio finansavimo, ekspertai aiškina, kad EK nusprendė perskirstyti struktūrinę paramą ir ją iš Rytų Europos nukreipti Pietų Europos narėms – Graikijai, Ispanijai, Italijai. Galutiniai karpymai paaiškės po derybų, kurios, tikėtina, truks ir po 2019 m. gegužę vyksiančių Europos Parlamento rinkimų.

Lietuvoje sanglaudos paramos lėšos sudaro apie 70% visų Lietuvos viešųjų investicijų. ES investicijos sudaro apie 4% mūsų šalies BVP.

VŽ nuomone, kai Briuselis po 2020 m. priverš paramos diržus, investicijų efektyvumą teks vertinti ypač kruopščiai. Tokios „prabangos“ kaip 2007–2013 m., kai dalis pinigų buvo paprasčiausiai „įsisavinama“ arba „investuojama“ į plytas, Lietuva negalės sau leisti. Kaip neturėtų to daryti ir šiuo finansiniu laikotarpiu – deja, dabartinis atsilikimas signalizuoja pavojų, kad, artėjant laikotarpio finišui, pinigai gali būti skubiai išleisti bet kaip, nepaisant investicijų kokybės ir efektyvumo, kad tik nereikėtų jų grąžinti Briuseliui.