„Įsisavinimas“ baigiasi, teks investuoti

Nors Gunteris Oettingeris, už biudžetą atsakingas Europos Komisijos (EK) narys, Vilniuje pažadėjo, kad bus „siekiama skirti pakankamai lėšų“ svarbiausiems projektams Lietuvoje, derėtų nepamiršti, kad dėl „Brexit“ į Bendrijos biudžetą įplauks mažiau lėšų, o kitos valstybės tikrai nesiverš mokėti daugiau ir leisti švaistyti pinigus menkaverčiams projektams.

Pirminiai EK pasiūlymai dėl ilgamečio ES biudžeto bus paskelbti 2018 m. gegužę – jie taps pagrindu tarpvalstybinėms deryboms dėl naujos finansinės perspektyvos (2021–2027 m.). Ponas Oettingeris pabrėžė, kad būtina rūpintis ES biudžeto „optimizavimu bei didesniu efektyvumu“ ir tuo, kad europietiški pinigai būtų investuojami tik į „realią pridėtinę vertę duosiančius projektus“.

ES lėšos investicijoms Lietuvoje po 2020 m. pagal optimistinį scenarijų gali išlaikyti esamą lygį (6,7 mlrd. Eur), o pagal pesimistinį – mažėti iki 40%. Tokie skaičiavimai pateikti Finansų ministerijos užsakytoje 2014–2020 m. ES fondų investicijų poveikio Lietuvos ūkiui ir plėtros prioritetų 2021–2027 m. vertinimo ataskaitoje. Kiek anksčiau kalbinta EK vadovybė VŽ teigė, kad, pasikeitus pinigų skirstymo mechanizmams ir šaltiniams, lėšų, tikėtina, bus dar mažiau, nei nurodoma ataskaitoje, kurioje remiamasi šiuo metu galiojančiomis ES lėšų skirstymo taisyklėmis.

Didžiausia ES biudžeto lėšų netektis siejama su Jungtinės Karalystės (JK) pasitraukimu iš Bendrijos nuo 2019 m. kovo: JK grynosios įmokos po išmokų į ES biudžetą yra antros didžiausios po Vokietijos. Netekus tokio „donoro“, į Bendrijos biudžetą per metus įplauks 9–13 mlrd. Eur mažiau. 2018-ieji gali būti labai svarbūs diskutuojant su EK dėl ateities biudžeto – tuomet paaiškės, apie kokį ES pinigų „pyragą“ kalbama ir kokią jo dalį pretenduoja atsiriekti kiekviena šalis.

Loreta Maskaliovienė, finansų viceministrė, yra sakiusi, kad Lietuva nuo ES finansavimo yra priklausoma bemaž 70%, todėl jam mažėjant būtina plačiau taikyti finansines priemones, pritraukti privačių investicijų. Tai padėtų nemaža dalimi išlaikyti reikiamą investicijų lygį.

„Turime nebekurti tokios infrastruktūros, kurios išlaikymas reikalautų papildomų savivaldybės ar biudžeto lėšų, ir siekti „įveiklinti“ jau sukurtą infrastruktūrą ir investuoti į inovacijas, kuriančias daugiau pridėtinės vertės, siekti naujų ilgalaikio ir gerai mokamo darbo vietų sukūrimo, augančio verslumo regionuose“, – aiškino ji (VŽ, 2017 09 05).

Siūloma išeitis – vietoj subsidijų aktyviau investuoti rizikos kapitalo lėšas, skirti daugiau ES garantuotų kreditų, kuriuos reikės grąžinti sumokant palūkanas. Į ES fondus grįžusios lėšos būtų skiriamos naujiems projektams finansuoti.

Per ankstesnius finansinius periodus Lietuvoje nemaža ES lėšų dalis buvo ne investuojama, o „įsisavinama“, padedant prastumti draugų, partijos kolegų projektus. Negana to, vietos valdininkai „sugebėdavo“ taip surašyti paramos gavimo sąlygas, kad jos būdavo neįkandamos daugumai tuo suinteresuotų subjektų. Todėl kai kurios priemonės tiesiog nesulaukdavo reikiamo dalyvių skaičiaus, joms skirti pinigai likdavo neišnaudoti, o tuo pačiu metu kitoms priemonėms jų pritrūkdavo.

Šifruojant p. Oettingerio frazę, kad europietiški pinigai turėtų būti investuojami tik į „realią pridėtinę vertę duosiančius projektus“, reikėtų suprasti, kad šaligatviams, miestų puošmenoms ir kitokiam „įsisavinimui“ pinigų skirti neteks. Po „Brexit“ sumenkus ES iždui, visos ES valstybės turės susimesti daugiau pinigų, tačiau vargu ar šalys sutiks, kad jie būtų beatodairiškai dalijami, juolab – menkaverčiams projektams.

VŽ nuomone, Lietuvos Vyriausybė jau dabar turėtų atkreipti į tai dėmesį, strategiškai pažvelgti į perspektyvą ir apsispręsti, į kurias sritis, objektus investuotos lėšos generuos ilgalaikę grąžą.