Įstatymų leidybos tarša

Minėto įstatymo pataisos – tikros Seimo posėdžių senbuvės: rugsėjo pabaigoje daugumos parlamentarai tik iš trečio karto iškovojo joms pergalę. Ir aistrų jos pakurstė ne mažiau nei iš atliekų pakurtas laužas. Valdantieji tikino siekiantys pasirūpinti žmonių sveikata, tad atliekų deginimo jėgainės galėtų būti statomos ne arčiau kaip 20 km nuo gyvenamosios teritorijos. Kodėl ne 30 km? Ne 50 km? Jokios analizės, jokių skaičiavimų nepateikta.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė, vetavusi šias pataisas, pasiūlė tokiems objektams Lietuvoje, kaip ir daugelyje ES šalių, taikyti ne niekur Europoje nenaudojamus geografinius apribojimus, o įstatymuose numatytus griežčiausius aplinkosauginius taršos mažinimo ir visuomenės sveikatos apsaugos reikalavimus.

„Seimo sprendimas paneigia geriausias pasaulio atliekų tvarkymo praktikas. Dauguma šalių atsisako sąvartynų, o perdirbti netinkamas šiukšles naudoja energijos gamybai. Vienos, Kopenhagos, Londono ir mūsų Skandinavijos kaimynų pavyzdžiai rodo, kad atliekų deginimas yra pigus ir saugus šilumos ir elektros gamybos bei efektyvus neperdirbamų atliekų tvarkymo būdas. ES veikia 489 atliekų deginimo jėgainės, nutolusios vidutiniškai 3 km atstumu nuo miesto centro“, – teigia prezidentė.

Valdantieji vakar audringai ir vieningai gynė savo pozicijas, o prezidentės siūlymus geriau atkreipti dėmesį į griežtesnius aplinkosauginius reikalavimus paprasčiausiai praleido pro ausis. Beje, valdantieji tikina, kad įstatymas orientuotas į naujai statomas gamyklas, o ne į pradėtas statyti. Tačiau Seimo teisininkai pabrėžė, kad šios įstatymo nuostatos gali būti taikomos ir „atgal“, t. y. jau įgyvendinamų projektų atžvilgiu. Dabar ir premjeras Saulius Skvernelis, ir projekto autoriai mušasi į krūtinę tvirtindami, kad pradėti projektai vystomi toliau ir kitokie sprendimai nesvarstomi. Tačiau yra vienas labai svarbus „bet“ – sprendimą dėl jų paliks priimti Vyriausybei.

Algirdas Reipas, Lietuvos regioninių atliekų tvarkymo centrų asociacijos prezidentas, teigia: jei Vyriausybė pasinaudotų savo teise sustabdyti pradėtus jėgainių projektus, Lietuvos atliekų tvarkymo sistemai tai taptų tragedija. Pasak jo, stokojant atliekų deginimo pajėgumų, šimtai tūkstančių tonų atliekų ir toliau būtų laidojama šalies sąvartynuose, tektų plėsti jų plotus.

Valdantieji, sukūrę ir palaiminę minėtas pataisas, tikina, kad visas jų triūsas – dėl būsimų jėgainių. Tačiau vakar posėdyje valstietė Virginija Vingrienė prognozavo, kad naujoms atliekų deginimo jėgainėms pritrūktų atliekų – juo labiau kad Europos Komisija uždraudė kai kuriuos plastikinius daiktus. Norėtųsi pasitikslinti: ar ši ponia ir visi valdantieji mano, kad plastikus reikia deginti, o ne perdirbti? Ir dar: kam kurpti pataisas tam, ko greičiausiai nebus, t. y. būsimų naujų jėgainių?

O ar išliks jau statomos šimtamilijoninės vertės Vilniaus ir Kauno kogeneracinės jėgainės? Valstietis Kęstutis Mažeika, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas, tvirtino, kad jau gautos investuotojų į statomas jėgaines garantijos, jog „bus užtikrintas pakankamas dėmesys visuomenės sveikatai“. Jis taip pat informavo, kad netrukus Seimo valdantieji teiks naujas Atliekų tvarkymo įstatymo pataisas, numatančias, kad „atliekų deginimo įrenginiai galėtų būti statomi ir arčiau miestų centrų“.

VŽ norėtų paklausti: ponai valdantieji, dėl ko tada reikėjo gaišti tiek daug brangaus parlamentarų darbo laiko, demonstruoti žemiausios prabos populizmą, jei įstatymas – lyg ir apie nieką, o motyvai – tarsi rinkimų šūkių rinkinys? Ir kam tuomet visa ta skuba, aistros, jei šviežiai iškeptą įstatymo aktą tuoj pat pažadama taisyti? Tokį „darbą“ tegalima pavadinti tikra įstatymų leidybos tarša.