Bankų remontas – tik kosmetinis

Reikia pripažinti, kad ši dalis dėl įvairių naujų reikalavimų didėja keliais procentiniais punktais, tačiau esminio pokyčio nėra. Tarkime, toks finansų milžinas kaip „Deutsche Bank“ veikia turėdamas tik 4,2% nuosavo kapitalo, šveicarų bankų grupė UBS – su 6,2% nuosavo kapitalo. Vargu ar kitas verslas galėtų leisti sau prabangą turėti kelis procentus nuosavų lėšų, o kitus pasiskolinti. Tikriausiai tai pavyktų padaryti nebent už labai dideles palūkanas ir tvirtas garantijas. Tačiau bankų verslo modelis kiek kitoks: jie skolinasi iš daugelio smulkių indėlininkų, kuriems gražūs bankų pastatai svarbesni nei jų balansai. Ir dabar gauna pinigus už dyką. Be to, bankai skolina už užstatą, kuris daro bankų verslą patikimesnį.

Istorija rodo, kad užstato pakanka ne visada, bankai kartais vis tiek tampa nemokūs. Vienas iš mūsų ekonomikos sistemų paradoksų – banko veikla daro daug didesnę įtaką visam ūkiui nei eilinei įmonei, tačiau visi toleruoja itin mažą nuosavo kapitalo rodiklį jų balansuose. Tokius bankų veiklos trūkumus po finansų krizės bandoma lopyti stiprinant bankų kontrolę. Dabar dar daugiau žmonių kontroliuos bankus dar dažniau, o tuos kontrolierius prižiūrės prievaizdai iš Europos centrinio banko. Nedingsta ir auditoriai, jų kontrolė taip pat sugriežtinta.

Tačiau dar didesniu molio kiekiu užlipdžius skylę nebūtinai visa konstrukcija taps tvirtesnė. Atrodo, kad nuo biblinių laikų nelabai kas pasikeitė – žmonės išlieka silpni. Tai, kad pirma klase į Lietuvą kartkartėmis atskrenda žmonės iš Europos centrinio banko (ECB) ir išgeria kavos su vietiniais bankų prižiūrėtojais, nebūtinai sustiprina bankų balansus.

Todėl bene vienintelis dalykas, kuris gali iš tikrųjų padidinti bankų patikimumą, yra solidesnė nuosavo kapitalo eilutė jų ataskaitose. Tarkime, Lietuvoje SEB grupė dirba su 12% nuosavo kapitalo rodikliu, „Swedbank“ – su 11% nuosavo kapitalo dydžiu. Ir kapitalo grąžos rodikliai yra vieni geriausių euro zonoje. Vadinasi, galima sėkmingai dirbti ir su tokiu kapitalu. Tačiau nereikėtų ties tuo sustoti, reikalavimai turėtų būti didinami visoje euro zonoje.

ECB dabar koncentruojasi ne į nuosavą kapitalą, o į kapitalo pakankamumo rodiklius. Tačiau šiuos rodiklius jau galima priskirti finansų alchemijai – sumažinus paskolų rizikingumą, šis rodiklis gali išaugti iki 10 ar 15%. Tačiau kas gali pasakyti, kurios paskolos yra patikimos, o kurios – ne. Kas šiandien panašu į akmenį, rytoj gali pavirsti bala, kurią sugers žemė. Padidinti Vakarų Europos bankų patikimumą trukdo ir uodegoje besivelkantys Italijos, Ispanijos bankai. Kaip galima didinti reikalavimus, jeigu jie ir dabartinius sunkiai atitinka. VŽ mano, kad verslininkams reikėtų suvokti, jog visos naujos bankų priežiūros priemonės esminių pokyčių nesuteikė, todėl lieka tos pačios senos rizikos. Įmonės ir gyventojai gali prarasti didesnius kaip 100.000 Eur indėlius, nes jie nėra apdrausti, todėl verta juos skaidyti po įvairius bankus ar rinktis ir kitas turto grupes.