Japonas niekada nepasiduoda!

Publikuota: 2015-08-29
1941 m. gruodžio 7 d. Japonijos aviacija ir povandeniniai laivai netikėtai puolė ir per dvi valandas praktiškai sunaikino JAV Ramiojo vandenyno laivyną Perl Harboro bazėje Havajuose. "Iliustruotosios istorijos" nuotr.
1941 m. gruodžio 7 d. Japonijos aviacija ir povandeniniai laivai netikėtai puolė ir per dvi valandas praktiškai sunaikino JAV Ramiojo vandenyno laivyną Perl Harboro bazėje Havajuose. "Iliustruotosios istorijos" nuotr.
 

Per karą Ramiajame vandenyne japonų kareiviai į mūšį eidavo paniekinę mirtį. Senovinis garbės kodeksas ir ilgus metus skiepytos dogmos sukūrė visą kartą karių, kuriems jokia auka nebuvo per didelė. Jei imperatoriui ir tėvynei reikėjo jų gyvybės, žmogus džiaugsmingai turėjo ją paaukoti.

1972 m. sausio 24 d. Ramiojo vandenyno Guamo saloje džiunglėse du žvejai aptiko keistą gyventoją. Miško tankmėje, prie upės, jie sutiko apdriskusį kareivį, gyvenantį čia nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.

Seržantas Shoichi Yokoi pasislėpė džiunglėse, kai salą 1944 m. vasarą užėmė amerikiečiai. 28-erius metus Yokoi gyveno požeminiame urve ir išlįsdavo tik naktimis. Jis atsisakė pasiduoti ir nekreipė dėmesio į lapelius, mėtomus iš lėktuvų, kuriuose buvo sakoma, kad karas baigėsi. Yokoi buvo įsitikinęs, kad tai spąstai.

Japonų seržantas buvo jau 56-erių, kai vietiniai žvejai jį sučiupo ir parvilko iš džiunglių.

„Man šiek tiek gėda, kad grįžau namo“, – sakė Yokoi, kai pasiekė namus Japonijoje.

Per karą jis buvo mokomas, kad jo, japonų kareivio, pareiga – kovoti už imperatorių ir tėvynę iki paskutinio atodūsio. Pasiduoti – didžiausia gėda, todėl grįžti gyvam namo Yokoi taip pat atrodė gėdinga.

Toks kraštutinis pareigos jausmas buvo būdingas visai japonų kariuomenei, o sąjungininkai su juo susidūrė kovodami dėl Ramiojo vandenyno. Japonų kareiviai į mūšį ėjo rodydami tokią panieką mirčiai, kad gąsdino ir stebino net labiausiai patyrusius sąjungininkų karius. Priešas buvo tarsi nematoma Mėnulio pusė – tokį apibūdinimą sugalvojo amerikiečių karininkai 1942 metais. Japonų garbės suvokimas ir visiškas žmogaus gyvybės nevertinimas buvo sunkiai suprantamas sąjungininkams.

Įkvėpimo sėmėsi iš samurajų

Antrojo pasaulinio karo japonų kareivis – tai imperinės valstybės išdava. Kai XIX a. kolonijinės Vakarų valstybės nukreipė savo žvilgsnį į Rytų Aziją, Japonija dar buvo senovinio tipo viduramžiška šalis. Stengdamasi atsilaikyti prieš civilizacijos spaudimą, Japonija ėmėsi greitai modernizuoti šalį. 1868 m. valstybė buvo centralizuota, o visa pagrindinė valdžia atiteko imperatoriui, iki šiol jis buvo tik formalus valdovas.

Vienas pagrindinių imperijos uždavinių buvo sukurti stiprią kariuomenę ir šitaip suteikti daugiau galių imperatoriui.

„Turtinga šalis, stipri armija“, – tokį posakį dažnai vartojo šalies reformatoriai.

Japonijos modernizavimo reformos pradėtos 1868 metais, valdant imperatoriui Mucuhitui. Siekiant sutelkti visuomenę ir sustiprinti naujos nacionalinės armijos kovos dvasią buvo atsigręžta į istoriją. Kareiviams buvo parašytas moralės kodeksas – bušido, japoniškai pažodžiui tai reiškia „kario kelias“. Bušido principais kadaise vadovavosi samurajai.

Iš šiuolaikinio japonų kario buvo reikalaujama paklusnumo, kuklumo ir drąsos, tačiau visų svarbiausias reikalavimas buvo ištikimybė imperatoriui. Kiekvienas kareivis privalėjo paklusti imperatoriaus įsakymams.

„Pareiga sunkesnė už uolą, o mirtis lengvesnė už plunksną“, – teigė japonų moralės kodeksas, reikalavęs besąlyginio paklusnumo.

Nors japonų pramonė suklestėjo, o kariuomenė apsiginklavo moderniais ginklais, kareiviai privalėjo tikėti vertybėmis, jau seniai tapusiomis istorija.

Mirtis už imperatorių

1941 m. japonų kariuomenę sudarė daugiau kaip 2,25 milijono karių, dar 4,5 milijono buvo atsargos karių. Visiems jiems nuolat buvo kalama į galvas, kad Japonijos imperatorius Hirohito yra ne tik jų valdovas, bet ir dievas žemėje.

Dar mokykloje beveik pusė mokymosi laiko buvo skirta diegti dogmoms. Mokytojai mokė moksleivius visiško paklusnumo imperatoriui ir aiškino, kad jų gyvybė taip pat priklauso imperatoriui. Vadovėliuose buvo rašoma, kaip kiekvienas berniukas turi treniruoti savo kūną ir sielą, kad atėjus laikui jis galėtų išlaikyti stojamuosius egzaminus į kariuomenę ir taptų galingos japonų armijos dalimi.

Ideologija intensyviai skiepyta ir vėliau, ypač tada, kai jauni vaikinai užsivilkdavo karių uniformas. Kareiviams buvo teigiama, kad jei jie žus mūšyje, jų mirtis bus palaiminta, o jų šlovė gyvuos amžinai Jasakunio šventykloje Tokijuje.

Šventyklos kompleksas pastatytas 1869 m. kaip kareivių, žuvusių už imperatorių, pagerbimo vieta. Japonų šintoistai tikėjo, kad žuvusiojo dvasia apsigyvena centrinėje šventykloje ir susijungia su kitų mirusiųjų dvasiomis. Pats imperatorius Hirohito dukart per metus atvykdavo į šventyklą pareikšti pagarbos žuvusiems kareiviams.

Kareivis Hajima Kondo tarnavo japonų pajėgose Kinijoje. Jis aprašė, ką jaučia kariai, daugybę metų klausę propagandos. „Mes niekada nė negalvojome pasiduoti“, – pasakojo jis po karo.

Mirtis mūšyje buvo bene vienintelis garantuotas kelias užsitarnauti šlovę po mirties, o kareiviai, pasidavę priešui, buvo pasmerkti amžinai gėdai. Gėdą užsitraukdavo ne tik į nelaisvę patekęs kareivis, bet ir visa jo šeima.

Ramiojo vandenyno pietuose, nedidelėje salelėje, amerikiečių jūrų karininkas Gene’as LaRocque’as tapo liudininku, kam buvo pasiryžę japonų kareiviai, kad tik nepatektų į nelaisvę. Nedidelėje įlankoje už 45 metrų buvo, regis, paliktas sargybos laivas. Kai amerikiečiai priartėjo, ant laivo denio iššoko du japonai. LaRocque’as pamanė, kad japonai ims šaudyti arba pasiduos į nelaisvę, tačiau šie pasikorė tiesiai amerikiečių jūreiviams prieš akis.

„Tai leido mums įsivaizduoti, su kuo mes kovosime“, – vėliau pasakojo LaRocque’as.

Sąjungininkų gretose trims žuvusiems kareiviams tekdavo vienas, pakliuvęs į nelaisvę. O vienam japonų belaisviui tekdavo 120 žuvusių.

Civiliai šokdavo nuo uolų

Ramiajame vandenyne kovoję daugelis japonų karių saugojo paskutinį šovinį, kad galėtų nusišauti, bet nepatektų į nelaisvę. Kai pralaimėjimas būdavo neišvengiamas, kariai dažnai rengdavo savižudiškas „banzai“ atakas. „Banzai“ reiškia „10 tūkstančių metų“ – tai kareivių, einančių į mirtį, palinkėjimas imperatoriui. Didelė mirtininkų ataka buvo įvykdyta Saipano saloje 1944 m. liepą. Amerikiečių pajėgos išsilaipino į sausumą birželio mėnesį. Po aršios kovos japonų gynėjai buvo priversti atsitraukti. Nors japonai mūšį pralaimėjo, salos įgulos vadas generolas Yoshitsugu Saito įsakė naktį paskutinį kartą pulti daug gausesnes amerikiečių pajėgas.

Priekyje bėgo 12 vyrų nešini didelėmis vėliavomis, paskui juos – apie 3000 likusių gyvų japonų kareivių. Sužeistieji, sutvarstyti, ramsčiuodamiesi ramentais, saugojo būrio užnugarį. Japonai mojuodami kardais bėgo tiesiai į priešų šautuvų ugnį. Kai po 15 valandų amerikiečiai nukovė paskutinį japoną, generolas Saito oloje nusižudė. Kad nepatektų į nelaisvę, jis liepos 10 d. pasirinko mirtį nuo savo rankos.

Saipane japonai parodė ypatingą pasiaukojimą. Išsaugoti savo garbę nusižudant paprastai būdavo būdinga kareiviams. Tačiau jų pavyzdžiu pasekė ir du trečdaliai salos gyventojų – apie 22 000 žmonių.

Prieš paskutinį puolimą japonų kariai įtikino salos gyventojus, kad gėdinga gyventi amerikiečių okupuotiems ir kad jiems, civiliams, gresia žudynės, kankinimai ir prievartavimas. Prasidėjus paskutiniam mūšiui, pats imperatorius Hirohito perspėjo Saipano gyventojus nepasiduoti į nelaisvę. Kaip ir kareiviai, pasirinkę mirtį, jie savo sieloms užtikrintų vietą Jasakunio šventykloje.

Po tokio raginimo kilo savižudybių banga. Kai kurie žmonės susisprogdino rankinėmis granatomis, o dauguma puolė nuo uolų į vandenyną. Motinos šokdavo su kūdikiais ant rankų, tėvai nustumdavo vyresnius vaikus, o paskui šokdavo patys.

Japonijos valdžia pagerbė savižudybę pasirinkusius žmones. Buvo sukurtas propagandinis filmas, jame rodoma, kaip karininkas aikštėje į iškilmingą rikiuotę susirinkusiems vaikams sušunka:

„Mūsų kareiviai Saipano saloje žuvo kaip didvyriai, o salos gyventojai, palaikydami armiją, pasirinko jų likimą!“

Ramiojo vandenyno salos japonų kareiviams tapo mirtinais spąstais. Amerikiečiams išsilaipinus į sausumą, japonams tekdavo gintis dažniausiai iki neišvengiamos mirties. Tik retais atvejais japonų laivai bandydavo padėti salos gynėjams pasitraukti.

1943 m. lapkritį Ramiojo vandenyno pietvakariuose, Taravos saloje, buvo surengta pirmoji amerikiečių išsilaipinimo į sausumą operacija. Mūšyje žuvo beveik visa salą gynusi įgula – daugiau kaip 2500 žmonių. Karui įsismarkavus nuostoliai dar didėjo. 1944 m. liepą ir rugpjūtį Guame žuvo apie 10 700 žmonių, arba 97 procentai visų saloje buvusių karių, o į nelaisvę pateko tik 200. Didžiausią netektį japonai patyrė pietinėje Japonijos saloje Okinavoje. Per 1945 m. balandžio–birželio mėn. kovos veiksmus žuvo apie 100 tūkst. kareivių, amerikiečių skaičiavimu, dar apie 142 tūkst. – civilių. Dalis salos gyventojų, iš atsargos pakviestų į karo tarnybą, žuvo kovos lauke, tačiau nemažai jų nusižudė.

Raginimų žudytis daugėjo

Įsiplieskus Ramiojo vandenyno karui, amerikiečių karo pramonė buvo gerokai stipresnė negu japonų. JAV turėjo daugiau gamyklų, daugiau žaliavų ir kūrė geresnius įrenginius. Prieš kur kas didesnius priešo išteklius Japonija turėjo tik vieną ginklą: neišsenkantį norą aukoti gyvybes. Paskutiniais metais iš kareivių buvo dar griežčiau reikalaujama rodyti visišką paklusnumą, o kova iki paskutinio kraujo lašo tapo Japonijos karo strategijos dalimi.

Nuo 1944 m. spalio savižudybė nebebuvo tik paskutinė išeitis pralaimėjus mūšį, ji tapo ginklu kovoje su amerikiečiais. Šimtai jaunų pilotų skrido tiesiai į mirtį, nukreipdami sprogmenų prikimštus lėktuvus į amerikiečių laivus, plaukiojančius prie Filipinų. Kamikadzių pilotuojami lėktuvai buvo pirmas japonų mirtininkų ginklas, vėliau atsirado greitaeigių katerių su sprogmenimis, pilotuojamųjų raketų ir net sprogmenų prigrūstų liemenių, tokias vilkintys kareiviai palįsdavo po amerikiečių tankais.

Kartais visas japonų kariuomenės būrys sąmoningai būdavo siunčiamas į mirtį. Kai 1944 m. kovą japonai užpuolė Impalo miestą Indijoje, 33 divizijos kariai iš anksto žinojo, kad visi žus ir šitaip pelnys šlovę. Vakarų Birmos Arakano valstijoje eidami į mūšį japonų kareiviai buvo pasiruošę mirti, nesibaimindami dėl to, kad jų kūnų niekas nepalaidos, nes kada nors vėjas iš Japonijos kedens ant suirusių palaikų želiančią žolę.

Daugelio japonų gyvybės visiškai priklausė nuo vadų įsakymų. „Panieka mirčiai“ – dar vienas posakis, apibūdinantis specialius naktinius japonų puolimus. Žvalgai eidavo į priekį visiškai neieškodami priedangos, o kai amerikiečiai pradėdavo šaudyti, pagal ugnį japonai tamsoje galėjo nustatyti, kur ir kaip išsidėstę amerikiečių įtvirtinimai.

Japonų kariai fronte žūdavo net tik nuo kulkų. Naujosios Gvinėjos džiunglėse japonų pajėgos išsilaikė trejus metus. Nepaisydami maisto ir būtiniausių išteklių stygiaus, kariai nepaliko įtvirtinimų. Saloje žuvo 100 tūkst. japonų, daugelis jų mirė iš bado.

Kamikadzės per prievartą

Japonų kareiviai paaukodavo gyvybes, jei to reikalaudavo vadas. Tačiau ne visada su besąlyginiu džiaugsmu ir pasididžiavimu, kaip skelbė propaganda.

Japonų pilotui Kenichiro Oonuki 1945 m. balandį buvo liepta surengti kamikadzės ataką. Kitą rytą Oonuki kartu su bendražygiais pilotais turėjo duoti atsakymą, ar sutinka vykdyti užduotį. Reikėjo pasirinkti iš trijų galimų atsakymų: „Ne“, „Taip“ arba „Taip, iš visos širdies“.

Išvakarėse Oonuki kartu su draugais aptarė mirtininkų užduotį, per pašnekesį paaiškėjo, kad nė vienas nenori dalyvauti tokioje atakoje. Tada visi ėmė svarstyti, kas atsitiktų, jei jie pasakytų ne. Ogi būtų apkaltinti bailumu, visuomenė nusisuktų nuo jų ir jų šeimų, užsitrauktų nenuplaunamą gėdą.

Naktį jie padarė dar vieną išvadą. Jei atsisakytų vykdyti užduotį, tuomet veikiausiai gautų kitą, ne mažiau pavojingą, ir vis tiek žūtų. Taigi jų likimas nulemtas. Kitą rytą visi vyrai sutartinai atsakė:

„Taip, iš visos širdies.“

„Niekas nenorėjo, bet visi vykdė įsakymus“, – pasakojo Kenichiro Oonuki. Jam netikėtai pasisekė – iš viso savo būrio jis vienintelis liko gyvas. Iš pradžių sugedo jo lėktuvas, o pakeliui į Okinavą jį numušė amerikiečių snaiperis. Pilotui pavyko saugiai nusileisti į netoliese buvusią salą. Po 10 dienų Oonuki paėmė pro šalį plaukęs laivas. Kai pilotas pagaliau grįžo į Japoniją, buvo sumuštas ir įmestas į kalėjimą už tai, kad grįžo gyvas.

1945 m. rugpjūčio 6 ir 9 dienomis ant Hirosimos ir Nagasakio buvo numestos atominės bombos, netrukus Japonija kapituliavo. Oonuki išvengė naujos užduoties ir kamikadzės likimo, jo sielai neteko susitikti su draugų sielomis Jasakunio šventykloje Tokijuje. Per Antrąjį pasaulinį karą už imperatorių ir pasenusius garbės principus žuvo per du milijonus japonų kareivių. Kenichiro Oonuki daugelį metų buvo priverstas jausti gėdą dėl to, kad liko gyvas.

Kai seržantas Schoici Yokoi 1972-aisiais gyvas grįžo namo iš Guamo džiunglių, jis taip pat jautėsi kaltas. Tačiau jam pasisekė – žmogus, kurį jis visus 28 metus labiausiai bijojo apvilti, pats asmeniškai jam atleido. 1991 metais, šešeri metai prieš mirtį, Yokoi priėmė imperatoriaus Hirohitos sūnus Akihito. Vėliau karys pasakojo, kad tai buvo didžiausia jam gyvenime suteikta garbė.

ĮDOMU Pirmas kamikadzių pilotų antpuolis

1944 m. spalį japonų lėktuvai, pilni sprogmenų, atakavo daugiau kaip 40 amerikiečių laivų. Prasidėjo kamikadzių antpuoliai.

Pirmas japonų kamikadzių pilotų antpuolis sukrėtė jį patyrusius jūreivius.

1944 m. spalio 25 d. Ramiajame vandenyne, į rytus nuo Filipinų, plaukiojo didelis amerikiečių laivynas. Staiga horizonte pasirodė japonų kariniai lėktuvai „Zero“. Lėktuvai buvo prikrauti bombų ir kitokių sprogmenų. Amerikiečių kariai su siaubu stebėjo, kaip pilotai nukreipia lėktuvus tiesiai į laivus. Priešlėktuvinė artilerija keletą lėktuvų numušė ir jie nukrito į jūrą, tačiau daliai lėktuvų pavyko išvengti šūvių. Jie rėžėsi tiesiai į amerikiečių karo laivus.

Kamikadzė reiškia „dieviškasis vėjas“, taip buvo pavadinti taifūnai, kurie XIII a. 8–9 dešimtmečiais paskandino dalį mongolų laivyno, plaukiančio užkariauti Japonijos. Dabar šiuo žodžiu imta vadinti japonų karo lakūnus – mirtininkus, siunčiamus į specialias užduotis. Amerikiečių karinę flotilę prie Filipinų taranavo keletas tokių lakūnų mirtininkų. Japonai nuskandino ir smarkiai apgadino net 46 laivus.

Billas Simmonsas buvo šių antpuolių liudininkas, vėliau jis aprašė savo ir kitų amerikiečių jūrininkų išgyvenimus.

„Mes manėme, kad karą jau beveik laimėjome, bet kai pradėjo atakuoti kamikadzės, mūsų visų gyvybės pakibo ant plauko. Staiga nebeliko to galingo laivyno, į kurį mes įstojome ir kuriam priklausėme“, – pasakojo Simmonsas.

Amerikiečiams reikėjo įveikti mirtininkų ginklus

Aukodami žmonių gyvybes, Japonijos vadovai siekė prilygti JAV, gerokai pirmavusioms karinės pramonės srityje. Kareiviams būdavo įsakoma atlikti mirtininkų atakas, o specialiai jiems pagaminti ginklai padėdavo įvykdyti tokias užduotis.

Lakūnai mirtininkai

Paskutiniais karo metais japonų pilotai atakavo sąjungininkų laivus pilnais sprogmenų lėktuvais ir rėždavosi tiesiai į laivus. Lakūnai mirtininkai įvykdė apie 2800 antpuolių – tokio pobūdžio savižudžių atakos buvo dažniausios. Vis dėlto jos padarė palyginti nedaug žalos – nuskandino apie 50 sąjungininkų laivų ir 300 apgadino.

Vienkartiniai povandeniniai laivai

„Kairyu“ – jūrų drakonas – tai mažas povandeninis laivas, skirtas mirtininkų antpuoliams. Tokie laivai gabeno po dvi torpedas. Be jų, laive būdavo dar 600 kg sprogmenų. Iššovusi torpedas, dviejų žmonių įgula turėjo nukreipti laivą į priešų laivo šoną. Buvo pastatyta maždaug 210 tokių laivų, tačiau nė vienas nebuvo panaudotas.

Narai minininkai

Narų būrys buvo išmokytas po sąjungininkų laivų korpusais padėti 15 kg sveriančių minų. Šis būrys veikė prie Japonijos krantų. „Fukuryu“ – narai su 9 kg švininiais svarmenimis ir 2 deguonies balionais – nusileisdavo į vandenyno dugną. Jie galėjo vaikščioti dugnu 5–7 metrų gylyje iki šešių valandų. Japonų ataskaitose toks būrys neminimas, tačiau būta kelių atvejų, kaip tikina amerikiečių jūreiviai, kad laivus užpuldavo narai.

Greitaeigiai kateriai su sprogmenimis

Japonai pastatė apie 9200 greitaeigių katerių, pavadintų „Shinyo“ – jūrų uraganas. Kiekvienas jų plukdė gilumines bombas arba kitokius sprogmenis, o plaukti galėjo 30 mazgų greičiu. Kateriai buvo skirti Japonijos pakrančių gynybai. 1945 m. apie 400 kreiserių buvo panaudoti prie Filipinų ir Okinavos. Jie išties padarė daug žalos.

Pilotuojamosios raketos

Raketoje „Ohka“ tilpdavo 1200 kg sprogmenų, o į priešą ji lėkdavo nuo 650 iki 1000 km/h greičiu. Tačiau jos taikinys turėjo būti arti, todėl raketas gabendavo bombonešiai. Amerikiečių pilotai dažniausiai numušdavo lėtus bombonešius, todėl „Ohka“ nuskandino tik vieną kitą laivą.

Leitenantas kovojo dar 29 metus

Kai kuriems japonų kareiviams Antrasis pasaulinis karas nesibaigė ir tada, kai jų tėvynė 1945 m. rugsėjo 2 d. kapituliavo. Keliose Ramiojo vandenyno salose kareiviai, pasislėpę džiunglėse, toliau tęsė kovą – kai kurie apie karo pabaigą paprasčiausiai nežinojo, o kitiems pareigos jausmas tiesiog neleido pasiduoti, kol nesulaukė tiesioginio įsakymo baigti kovą.

1947 m. kovo mėn. leitenantas Ei Yamaguchi kartu su savo 33 kareiviais Peleliu saloje užpuolė amerikiečių sargybinius. Į salą teko vykti japonų admirolui ir papasakoti kareiviams apie Japonijos kapituliaciją.

Guamo saloje seržantas Shoichi Yokoi slapstėsi iki 1972 metų, kol buvo sugautas. Dar po dvejų metų Indonezijai priklausančioje Morotajaus saloje savanoriškai pasidavė Teruo Nakamura.

Pats atkakliausias imperijos kareivis buvo leitenantas Hiroo Onoda. Dar su trimis kitais kareiviais 1945 m. jis pasislėpė nuo amerikiečių Lubange, Filipinuose. Vienas jų pasidavė 1950 m., o du kiti žuvo kovodami su jų paieškos pajėgomis ir policija 1954 ir 1972 metais. 1974 m. vienam jaunam japonui pavyko aptikti Onodą, tačiau leitenantas atsisakė pasiduoti. Tik įkalbėjus jo majorą nuvykti į Lubangą ir įsakyti savo buvusiam pavaldiniui baigti kovą, pavyko įtikinti leitenantą sudėti ginklus. Praėjus 33 metams po Perl Harboro puolimo karas Ramiajame vandenyne pagaliau baigėsi.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Numizmatams – autentiškų LDK monetų rinkinys

Praėjusių metų vasarą rekonstruojant Kauno Laisvės alėją atrastos dvi puodynės su daugiau nei 700 Žygimanto...

Laisvalaikis
2019.01.22
Paskelbtos „Oskarų“ nominacijos

Antradienio rytą Los Andžele buvo paskelbti nominantai į Kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimus ir...

Laisvalaikis
2019.01.22
Vilnius sudarė šviesų festivalio žemėlapį 1

Šį savaitgalį tris vakarus 696-ąjį gimtadienį švęsiantis Vilnius pirmą kartą organizuoja miesto šviesų...

Laisvalaikis
2019.01.22
Taika su Ispanijos mokesčių inspekcija C. Ronaldo kainuos 18,8 mln. Eur 2

Portugalų futbolo žvaigždė Cristiano Ronaldo pasiekė susitarimą su Ispanijos teisėsaugą, pagal kurį kalėjimų...

Laisvalaikis
2019.01.22
Europos futbolo klubų pajamos per 10 metų išaugo beveik dvigubai 2

700 stipriausių Europos futbolo klubų pajamos per pastarąjį dešimtmetį išaugo beveik dvigubai. Tokie duomenys...

Laisvalaikis
2019.01.22
26 milijardieriai valdo tiek pat turto, kiek pusė planetos žmonių 20

26 turtingiausi pasaulio asmenys pernai bendrai sukaupė 1,4 trln. USD turto. Tai reiškia, kad jie valdo tiek...

Laisvalaikis
2019.01.21
Į Kryžių kalną ties pėsčiųjų ir dviračių taką

Automobilių kelių direkcija tikisi, jog šiemet bus nutiestas 1,2 km ilgio pėsčiųjų ir dviračių takas prie...

Laisvalaikis
2019.01.21
Lietuvos kultūros taryba pirmajam pusmečiui skyrė per 3 mln. Eur

Lietuvos kultūros taryba (LKT) paskelbė kultūros ir meno sričių 2019-ųjų pirmojo finansavimo konkurso etapo...

Laisvalaikis
2019.01.21
Mirė Lietuvos patriotas, disidentas ir rezistentas Petras Cidzikas 4

Sausio 21-osios naktį mirė Lietuvos patriotas, rezistentas ir disidentas Petras Cidzikas, kurio gyvenimas...

Laisvalaikis
2019.01.21
Vokietijoje pavogė į LNOBT vežtus „Turandot“ kostiumus 4

Vokietijoje iš į Vilnių vykusio vilkiko pavogti operos „Turandot“ atlikėjams skirti kostiumai. Šios operos...

Laisvalaikis
2019.01.21
Vilniuje planuojamos iki 3,5 mln. Eur investicijos į naują teniso centrą 3

Balžeko teniso akademija plečiasi sostinėje, kurioje po trejų metų ketina atidaryti naują teniso centrą.

Paslaugos
2019.01.21
Investicijos į nekilnojamąjį turtą tarpukario Kaune 6

Sukako 100 metų, kai 1919-ųjų sausio 2 d. iš lenkų okupuoto Vilniaus pasitraukė Lietuvos laikinoji...

Laisvalaikis
2019.01.20
Pirmadienio rytą patekėjo „kruvinasis Mėnulis“

Mėgstantieji dažniau užversti galvą į dangų ateinančio pirmadienio, sausio 21-osios, rytą, išvydo įspūdingą...

Laisvalaikis
2019.01.20
Lietuvos rašytojų sąjunga gina rašytoją M. Ivaškevičių 3

Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) valdyba sausio 19 d. išplatino pareiškimą, ginantį Nacionalinės kultūros ir...

Laisvalaikis
2019.01.20
Kurševelio slidinėjimo kurorte kilo gaisras 1

Užsienio reikalų ministerijos (URM) pranešimu, Lietuvos piliečiai per gaisrą Prancūzijos Alpių slidinėjimo...

Laisvalaikis
2019.01.20
Kijevo kontrastai lietuvius traukia kaip medus 19

Kijevas – kryptis, kuri lankomumo savaitgaliais rekordus viršys dar bent porą metų. Vyresnius tautiečius...

Laisvalaikis
2019.01.20
Beckhamų prekės ženklai klimpsta į nuostolius 4

Davido ir Victorios Beckham atstovaujami aprangos prekės ženklai pastaraisiais metais patiria vis daugiau...

Laisvalaikis
2019.01.20
Dakaro ralio dalyviai sutikti su duona ir druska

Vėlų šeštadienio vakarą į Lietuvą sugrįžo Dakaro ralyje dalyvavę sportininkai. Vilniaus oro uoste didžiulė...

Laisvalaikis
2019.01.20
Daugiausia turistų pernai sutraukė Romos koliziejus

Sakoma, kad visi keliai veda į Romą – ir tai tiesa, bent jau kalbant apie pernykščius turistų srautus.

Laisvalaikis
2019.01.19
Šiaurės Korėja į kurortą vilios milijonus turistų 3

JAV palydovinės nuotraukos rodo, kad Šiaurės Korėja pietrytinėje pakrantėje baigia statyti milžinišką...

Laisvalaikis
2019.01.18

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau