„Socialinis modelis“ rizikos kapitalui

Pastaruoju metu daug kalbama apie Lietuvos socialinį modelį, apimantį ir užimtumo klausimus. Džiugu, kad darbo kodekso projekto autoriai įvertino, jog darbo santykių tikrovė keičiasi: ne visas darbas yra atliekamas tūkstantinėse gamyklose, o darbuotojas ne visuomet yra žymiai silpnesnė šalis.

Visgi kalbant apie paslaugų ekonomiką ir aukščiausios pridėtinės vertės verslų kūrimą, žmogiškojo kapitalo kontekstas yra ne vien darbo santykiai. Kai didžiąją dalį produkto tiesiogiai kuria darbuotojas be didelių išlaidų įrengimams (mašinas keičia intelektinis kapitalas), logiška, kad su darbuotoju tiesiogiai dalinamasi įmonės vertės augimu. Tai ypač būdinga IT ir kitoms inovacijoms reiklioms sritims. Rizikos ir privataus kapitalo fondai siekia investuoti į aukštą vertę auginančias įmones, todėl jiems teisinės galimybės motyvuoti darbuotojus įmonės akcijomis yra itin reikalingos.Visgi dažnai išgirstame, kad rizikos kapitalo investicijas priimančioms įmonėms tenka persikelti į Jungtinę Karalystę, JAV ar kitas jurisdikcijas. Ir taip įvyksta ne vien dėl to, kad tos jurisdikcijos yra pažįstamos investuojantiems fondams. Tai ne fondų įnorio, o turinio klausimas: kartais Lietuvoje paprasčiausiai nesurandami pasaulyje įprasti teisiniai mechanizmai: akcijų klasių įvairovė, laisvesnis įmonės akcijų išleidimas, teisinis tikrumas dėl akcijų opcionų.

Mažosios bendrijos netinka Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvoje egzistuoja itin lanksčios teisinės formos, tokios kaip mažoji bendrija ir ūkinė bendrija. Šių formų pagalba galima išvystyti įvairias struktūras tiek įmonės valdymo, tiek ir pelno paskirstymo prasme. Tačiau rizikos kapitalo investicijoms tokios įmonės yra netinkamos. Mažųjų bendrijų dalyviais gali būti tik fiziniai asmenys, o rizikos kapitalo fondai, žinoma, yra juridiniai vienetai arba juridinių asmenų junginiai. Ūkinių bendrijų trūkumas šiuo požiūriu yra tai, kad bent vienas dalyvis turi būti visa apimtimi atsakingas už įmonės prievoles, ir dėl to neįmanoma pasiekti pareigų ir galimybių balanso besivystančiame versle (niekas nenorės prisiimti visiškos atsakomybės už verslo nesėkmę, kai sėkmė tikrai nėra negarantuota).Todėl nauji verslai, ypač tie, kurie tikisi pritraukti rizikos kapitalo investicijas, Lietuvoje vis dar turi steigtis įprasta uždarosios akcinės bendrovės forma. Tačiau UAB Lietuvoje nėra itin paslanki forma. Viena iš priežasčių yra tai, kad rengiant Akcinių bendrovių įstatymą, pernelyg daug ES įmonių teisės direktyvų reguliavimo, kuris šiaip jau buvo skirtas tik stambesnėms akcinėms bendrovėms, buvo perkelta ir į uždarųjų akcinių bendrovių reguliavimą. Rizikos kapitalo požiūriu, UAB formą būtina išlaisvinti bent keletu aspektų.

Paprastesnis kapitalo didinimas Siekiant darbuotojus skatinti akcijomis, reikia tų akcijų turėti. Esamų akcininkų akcijų pardavimas dažniausiai bus netinkamas sprendimas, kadangi darbuotojams akcijas siekiama perduoti už nedidelę ar nominalią vertę, kai įmonės akcijos faktiškai vertos daugiau. Taigi neigiamų mokestinių pasekmių dažniausiai atsirastų tiek esamam akcininkui (pardavėjui), tiek ir darbuotojui (pirkėjui).Todėl skatinant darbuotojus, akcijas turėtų išleisti pati bendrovė. Šiuo metu Lietuvoje naujų akcijų išleidimas galimas tik didinant įstatinį kapitalą, o tai ne tik yra formalizuota procedūra, bet ir sprendimai reikalauja akcininkų kvalifikuotos daugumos pritarimo. Todėl kiekvieną kartą paskatinant darbuotoją, didinti įstatinį kapitalą yra procedūriškai sudėtinga, o kartais ir neįmanoma.Pasaulyje žinomas ir paprastesnis būdas, kuomet visuotinis akcininkų susirinkimas nustato tam tikras įstatinio kapitalo ribas, kurios ribose bendrovės valdyba laisvai manipuliuoja akcijų kiekiu: gali laisvai padidinti įstatinį kapitalą išleisdama naujas akcijas savo sprendimu, o kai kuriose jurisdikcijose gali taip pat ir sumažinti, akcijas supirkdama iš įmonės lėšų. Manytina, kad tokios galimybės turėtų būti sudarytos ir Lietuvos uždarosioms akcinėms bendrovėms.

Daugiau akcijų klasių Kitas dažnai pasaulyje pasitaikantis aspektas rizikos kapitalo investicijose į startuolius yra skirtingos akcijų klasės. Lietuvoje jau yra galimybė išleisti privilegijuotąsias akcijas, kurios savo ruožtu gali būti bent keturių rūšių. Visgi tikrasis akcijų klasių lankstumas gali būti pasiektas tik sudarius galimybes išleisti bet kokią akcijų klasę, kurių suteikiamų turtinių ir neturtinių teisių (t.y. teisė į pelną ir teisė priimti su įmone susijusius sprendimus bei gauti informaciją) paketas būtų kuriamas tiesiog bendrovės įstatuose. Tokiu būdu būtų sudarytos galimybės išdiferencijuoti tiek atskirų finansinių investuotojų (verslo angelų, rizikos kapitalo fondų), tiek įmonės vadovybės ir atskirų darbuotojų grupių teises į įmonės valdymą ir jos vertę. Be kita ko, reikėtų pažymėti, kad nors Lietuvoje ir egzistuoja toks institutas kaip darbuotojų akcijos, tačiau dėl savo nelankstumo jos praktiškai nėra naudojamos.

Opciono sutartis Modeliuojant Akcinių bendrovių įstatymą iš UAB kapitalo ir darbuotojų motyvavimo pozicijų, vertėtų išspręsti ir dar vieną klausimą, kuris dažnai neduoda ramybės verslo teisės advokatams – tai akcijų opcionų teisinė prigimtis. Dažnai teisininkai tarpusavyje diskutuoja, ar opcionas pagal Lietuvos teisę yra preliminarioji sutartis (kurios tuomet neįmanoma įgyvendinti natūra, t.y. kitai šaliai atsisakius perleisti akcijas pagal opciono sutartį, teismo tvarka galima reikalauti ne pačių akcijų, o tik nuostolių atlyginimo), ar sąlyginis sandoris (kurio įgyvendinamumas taip pat turi savo niuansų), ar visgi sui generis (savos, atskiros rūšies) sutartis.Manytina, kad užtikrinant teisinių santykių stabilumą ir teisinį tikrumą, vertėtų institucionalizuoti būtent pastarąją akcijų opciono versiją, aiškiai įtvirtinant šalių galimybę pilnai įgyvendinti iš opciono sutarties kylančias teises teismo tvarka. Neliečiant opcionų dėl kitų civilinės apyvartos objektų, o tik dėl akcijų, Akcinių bendrovių įstatymas būtų tinkamiausia vieta tokios sutarties rūšies įtvirtinimui.

Paskutinis, tačiau svarbiausias aspektas Net ir nesant aukščiau išvardintų dalykų, Lietuvos rizikos kapitalo ekosistema nežlugtų, kadangi teisininkai dažniausiai geba sukurti reikiamus teisinius mechanizmus verslo poreikiams. Tiesa, norėtųsi, kad šie sprendimai būtų pripažinti įstatyminiu lygiu. Visgi ir geriausi sandorio struktūrizavimo teisininkai sudeda ginklus, kuomet susiduriama su geležine mokestine „turinio prieš formą“ taisykle. Kitaip sakant, teisinės struktūros ne visuomet gali padėti įveikti nelanksčias, naujoms veiklos ir skatinimo formoms neadaptyvias mokestines taisykles, kurios, be kita ko, yra sunkiai prognozuojamos.Iš rizikos kapitalo investicijų, įmonių startuolių ir darbuotojų motyvavimo pozicijų reikėtų aiškumo bent šiuose mokestiniuose dalykuose: socialinio draudimo įmokos neturėtų būti skaičiuojamos nuo pajamų, gautų per įmonės akcijas ar jų opcionus (nebent tokiu būdu akivaizdžiai pridengiamas pagrindinis darbuotojo atlyginimas), gyventojų pajamų mokestis turėtų būti mokamas tik realizavus akcijų ar opcionų vertę (o ne gavus akcijų opcioną ir pripažinus tai pajamomis natūra). O taip pat tikėkimės, kad socialinio draudimo įmokų lubos taps bendrojo socialinio modelio dalimi.Jei prie viso to būtų galima pridėti aiškesnį rizikos kapitalo fondų apmokestinimą bei Ūkinių bendrijų įstatymo patikslinimą, užtikrinant smulkių finansinių investuotojų konfidencialumą, Lietuvos rizikos kapitalo sistema būtų patraukliausia regione ir ne tik paskatintų pasilikti Lietuvos įmones ir fondus, bet ir pritrauktų Baltijos, Skandinavijos, Ukrainos ir kitų valstybių startuolius bei fondus čia steigtis, vykdyti veiklą ir kurti Lietuvos visuomenės turtą bei gerovę.Andrius Ivanauskas yra Lietuvos rizikos ir privataus kapitalo asociacijos Teisės ir reguliavimo komiteto pirmininkas.Kitos GLIMSTEDT įžvalgos: