Baltijos keliu – į laisvę

Publikuota: 2014-08-22
Atnaujinta 2015-06-09 17:27
svg svg
Nuotrauka: Juditos Grigelytės („Verslo žinios“)
„Verslo žinios“

– Istorijos mokslų dr. Vladas Sirutavičius yra sakęs: „Nedaug naujausioje Lietuvos istorijoje yra įvykių, kurių vertinimas nekelia jokių prieštaravimų ir  kontroversijų, dėl kurių egzistuoja bendras, nacionalinis sutarimas. Vienas iš tų nedaugelio – Baltijos kelias.“ Tačiau kad ir koks būtų ypatingas, jis prisimenamas tik apvalesnės sukakties proga. Be abejo, Baltijos kelias yra istorinis įvykis – kaip Lietuvos visuomenės pilietinio pakilimo ir laisvės siekio, Baltijos tautų solidarumo išraiška. Svarbiausia, ta akcija buvo pranešimas pasauliui, kad Lietuva, Latvija ir Estija siekia nepriklausomybės, siekia įsijungti į Vakarų demokratinių valstybių bendriją, iš kurios buvo prievarta išplėštos. Stovėdami Baltijos kelyje, mes simboliškai buvome atsisukę į Vakarus.Asmeniškai aš turėjau abejonių, ar ta akcija pavyks, ar susirinks žmonių susikibti rankomis per tris valstybes – vis tik didžiulis atstumas. Bet pavyko. Žmonės pasigavo idėją, kuri paprastu būdu išreiškė kiekvieno ir visų bendrą troškimą bei lūkesčius. Baltijos kelias buvo didelis įvykis kiekvieno jo dalyvio gyvenime, ypač vaikų, kurie tuomet jau buvo tiek paaugę, kad dabar jį prisimena. Vėliau vyko kitų išsivadavimo iš sovietinės imperijos procesų, daug kas pasikeitė, bet šis pasaulyje pavyzdžio neturėjęs įvykis, tikiu, neišsitrins iš tautos atminties. Baltijos kelio sukakties minėjimas jo dalyvių kartai yra svarbaus jų gyvenimo įvykio minėjimas. Visgi nereikia norėti, kad du milijonai žmonių vėl sustotų į gyvą grandinę. Šiandien ne to reikia. Tada į Baltijos kelią ėjome priminti pasauliui apie prieš pusę amžiaus sulaužytas tarptautines sutartis, įvykdytą Lietuvos, Estijos ir Latvijos okupaciją bei aneksiją ir siekdami laisvės. Šiandien reikia telktis saugoti ir ginti mūsų laisvę, nes Rusija vėl pasirinko tarptautinių sutarčių laužymo, revanšizmo ir agresijos būdą.

– Praėjus keliems mėnesiams po Baltijos kelio, griuvo Berlyno siena. Kiek galima tai susieti? Manau, kad Baltijos kelias buvo smūgis į Berlyno sieną, užkrečiantis pavyzdys vokiečiams. Šiaip ar taip, Berlyno siena negriuvo anksčiau už Baltijos kelią.

– Gal klystu, kad Vakarai būtent po Baltijos kelio pirmą kartą rimtai atkreipė dėmesį į Baltijos šalių nepriklausomybės siekį. Baltijos kelias labiau atkreipė Vakarų visuomenės dėmesį; politiniai lyderiai į jį atkreipė dėmesį jau tada, kai Baltijos šalyse susikūrė ir tapo įtakingi nacionaliniai judėjimai – Sąjūdis ir tautos frontai, o po Baltijos kelio „Baltijos valstybių byla“ atsirado Vakarų valstybių, ypač JAV, santykių su SSSR darbotvarkėje. Gaila, iki šiol į lietuvių kalbą neišversta žymaus Rusijos politikos eksperto amerikiečio Strobe'o Talbotto, nuo 1994 m. daug metų dirbusio JAV valstybės sekretoriumi, kartu su Michaeliu Beschlossu 1993 m. išleista knyga „At the highest levels: the inside story of the end of the cold war“ („Aukščiausiuose lygmenyse: Šaltojo karo pabaigos istorija iš vidaus“). Joje išsamiai atskleisti tuomet vykę JAV santykių su SSRS pokyčiai ir globaliniai prioritetai. JAV ir Vakarų valstybių esminis interesas buvo Michailo Gorbačiovo vykdomos SSRS „perestroikos“ ir bendradarbiavimo su Vakarais politikos sėkmė. Liberalizuojama Sovietų Sąjunga turėjo nustoti kėlusi grėsmę tarptautiniam saugumui, baigtis Šaltasis karas.

Nemokami naujienlaiškiai į savo el. pašto dėžutę:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

– Imperija ir liberalizmas tarsi nelabai suderinama... Būtent, nes imperija išsilaiko tik prievarta. Gorbačiovas, matyt, nusižiūrėjęs į JAV valstybinę sandarą, tikėjo, kad Sovietų Sąjungą pavyks paversti buvusių sovietinių respublikų federacija, kurioje pagal planuojamą „naujosios SSRS“ sutartį jos turėtų tam tikrą savarankiškumą, vadinamąjį suverenitetą.1989 m. gruodžio pradžioje, kai Sąjūdis rengėsi galimiems laisviems rinkimams į Aukščiausiąją Tarybą, įvyko pirmasis Gorbačiovo ir George'o W. Busho susitikimas. Audringoje jūroje prie Maltos krantų buvo svarstomi tarptautiniai pokyčiai Gorbačiovo vykdomos perestroikos kontekste, tarp jų – ir aneksuotų Baltijos valstybių klausimas. Tuomet Lietuvoje kilo įtarimų, kad už mūsų nugaros kažkas galėjo būti susitarta, kas taptų kliūtimi mūsų laisvei.

– Vis tik buvo susitarta? Kai kas buvo. Bushas išreikalavo iš Gorbačiovo pažadą nenaudoti jėgos prieš Lietuvą ir pažadėjo, kad tokiu atveju JAV Lietuvos reikalu laikysis santūrumo, kad nesukurtų Gorbačiovui didelių problemų. Gorbačiovas Bushui pareiškė, kad Maskva svarstys bet kokią Baltijos valstybių asociacijos su Sovietų Sąjunga formą, kuri atitiktų abipusius interesus, bet netoleruos vienašališko jų atsiskyrimo.

– Ir Gorbačiovas pažadą nenaudoti jėgos neilgai trukęs sulaužė. Taip, nors tuoj po Kovo 11-osios jėgos jis nepanaudojo. Iki 1991 m. sausio 13 d. trukęs status quo suteikė Lietuvai 10 mėnesių brangaus laiko: buvo paskelbta ir įgyvendinama Nepriklausomybė, parlamentas leido įstatymus, veikė Vyriausybė, o pasaulio politinėje sąmonėje Lietuva spėjo įsitvirtinti kaip politinė realybė – juridiškai nepriklausoma valstybė. O Latvija ir Estija tebebuvo paskelbusios pereinamuosius į nepriklausomybę laikotarpius.Kai Gorbačiovas skelbė Lietuvai ultimatumus, reikalavo atšaukti Kovo 11-osios sprendimus ir surengė jos ekonominę blokadą, Vakarų lyderiai teberagino Sovietų Sąjungos vyriausybę sėsti su Lietuva prie derybų stalo. Tačiau Gorbačiovas siekė priversti Lietuvą derėtis tik kaip sovietinei respublikai – dėl statuso Sovietų Sąjungos sudėtyje. Su tuo Lietuva negalėjo sutikti. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad Gorbačiovas su Lietuvos nepriklausomybe nenorėjo susitaikyti iki pat Sovietų Sąjungos žlugimo – jis puoselėjo idėją tik liberalizuoti braškančią imperinę Sovietų Sąjungą, siekė ją išsaugoti, pririšus respublikas naujomis federacijos virvėmis. Baltijos valstybes siekė pririšti bent konfederacijos virvutėmis. Kai įsitikino, kad Lietuva su jokiu siūlomu statusu nesutiks, 1991 m. sausio 13-ąją griebėsi karinės jėgos.

– Panašiai dabar elgiasi Vladimiras Putinas.

Būtent, dabar Kremlius naudoja karinę jėgą, siekdamas į Europos kelią pasukusią Ukrainą destabilizuoti ir vėl pririšti prie Rusijos. Mano nuomone, demokratinės Rusijos viziją turėjo prezidentas Borisas Jelcinas. Jis pasmerkė 1991-ųjų sausį SSSR įvykdytą agresiją prieš Lietuvą, taip pat Latviją ir Estiją, pareikalavo ją nutraukti. 1991 m. liepą su Jelcino vadovaujama Rusija Lietuvai pavyko sudaryti valstybinių santykių pagrindų sutartį, ja pripažinta 1940 m. SSRS įvykdyta Lietuvos aneksija ir būtinybė pašalinti jos pasekmes. Su Jelcino vyriausybe Lietuva sudarė ir susitarimų, kad iš jos teritorijos iki 1993 m. rudens būtų išvesta okupacinė kariuomenė.Kai Sovietų Sąjunga žlugo, Rusijos Federacija, tapusi jos teisių ir pareigų tesėja, perėmė visas SSSR ministerijas ir pradėjo palaipsniui keistis. Kai Rusijos prezidentu tapo Putinas, pradėjo atgyti Rusijos imperinės ambicijos ir priešiškumo Vakarams tradicijos. Manau, kad jau tada, kai Putinas pareiškė, kad Sovietų Sąjungos žlugimas buvo didžiausia geopolitinė katastrofa, Vakarams reikėjo pradėti rengtis tam, kas vyksta dabar.

– Dabar Putino reitingai rodytų, kad su Rusijos žmonių mentalitetu kažkas ne taip, – vyksta karas, o reitingai kyla. Manau, sovietinės imperijos laikotarpis pačioje Rusijoje nebuvo visuomenės iki galo suvoktas ir įvertintas, ten dar išlikę nemažai praeities nostalgijos, todėl revanšizmo nuotaikas nesunku suformuoti. Tam tikslui padeda propaganda, ji formuoja mentalitetą, remiantį režimo vykdomą agresyvią politiką. Kremliaus pradėta nepaskelbta ir net jo neigiama karinė invazija į Ukrainą, jai pasisekus, gali būti pakartota kitur. Tokia grėsmė kyla ir Baltijos šalims.Vėlgi Rusijos invazijos į Ukrainą strategija rodo, kad gali kilti pagunda ginkluotoms pajėgoms be atpažinimo ženklų staiga atsirasti kitoje valstybėje. Po to Rusija galėtų siekti paliaubų, derybų, ilgam įšaldyti situaciją – tai nėra nauja. Tai padaryti pavyko Gruzijoje, dabar mėginama Ukrainoje. Invaziją atremti Ukraina nebuvo pasirengusi.

Kad nuo tokių pagundų Rusija būtų atgrasinta, Lietuva turi turėti pakankamo dydžio parengtas ir gerai ginkluotas mobilias sausumos pajėgas bei karių rezervo vienetų. 1996–2000 m. man būnant krašto apsaugos ministru, kariuomenės vadai sukūrė teritorinės gynybos strategiją: priešui įsiveržus į bet kurią šalies teritorijos dalį, jį mobiliomis pajėgomis stabdyti, naikinti ir gintis ginklu, net jeigu teisėta valdžia negalėtų perduoti įsakymo. Dabar tenka grįžti prie šios strategijos. Beje, Lietuva dar 2000 m. priėmė Ginkluotos gynybos ir pasipriešinimo agresijai įstatymą, kuris dabar darosi aktualus.Ne mažiau svarbu nei realus Lietuvos pasirengimas gintis, iki atvyks NATO pajėgos, yra tai, kad ir NATO kuo greičiau priimtų sprendimus dėl nuolatinio buvimo didesnės įsiveržimo grėsmės šalyse. Dėl to jau sutaria gynybos ekspertai, politikai, Lietuvos visuomenė, bręsta supratimas, kad gynybai būtina skirti dalį tų viskam trūkstamų biudžeto lėšų, o verslui – aukoti dalį pelno.

–Ar reikėtų suprasti, kad trečiasis pasaulinis karas jau prasidėjo? Tai apibrėžimo dalykas. Tačiau tai, kad Rusija vykdo ne tik ginkluotą agresiją prieš Ukrainą, bet kartu ir propagandinį bei politinį karą prieš Vakarus, yra faktas. Antivakarietiškos nuostatos Rusijoje gyvuos visą laiką. Jas seniai eskaluoja šovinistiniai strategai, kaip Aleksandras Duginas ir kiti, remiantys dabartinį Kremliaus agresyvios politikos kursą. Jie atvirai kalba apie trečiąjį pasaulinį karą su blogais Vakarais. Tai propagandos ašis, garantuojanti masinį liaudies pritarimą Kremliaus politikai.Per praėjusį ketvirtį amžiaus, kai subyrėjo Sovietų Sąjunga, Europa gyveno iliuzijomis dėl patikimos strateginės parterystės su Rusija, per ilgai nesirūpino didėjančia energetine priklausomybe nuo jos. Europa deramai nereagavo ir į agresiją prieš Gruziją, susitaikė su faktine jos teritorijų aneksija.Europos politikams vis dar sunku atsisakyti iliuzijų ir pripažinti  Rusijos veiksmų realybę, juos vadinti tikraisiais vardais. Minėtasis Strobe'as Talbottas prieš keletą dienų paragino Vakarų politikus baigti kalbėti apie Rusijos įsiveržimo į Ukrainą pavojų, nes ji tai jau padarė. Jis pabrėžia, kad žalinga situaciją vertinti tikint perregimu Rusijos melu.

Pasirinkite jus dominančias įmones ir temas – asmeniniu naujienlaiškiu informuosime iškart, kai jos bus minimos „Verslo žiniose“, „Sodros“, Registrų centro ir kt. šaltiniuose.

Vyriausybė neskubės NPD sulyginti su MMA, nes tai kainuotų šimtus milijonų Premium 2

Europos Sąjunga tikisi kitąmet susitarti dėl bendrų visoms šalims minimalaus mėnesio atlyginimo (MMA)...

Verslo aplinka
2021.11.30

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Valdyti Sutinku