Čia – mūsų namai

Publikuota: 2014-07-04
Atnaujinta 2015-06-09 17:27
svg svg
Nuotrauka: Juditos Grigelytės nuotr.
„Verslo žinios“

Šūkiu „Čia – mūsų namai“ sukvietusi Dainų šventė šiemet mini 90-metį. Pasvarstyti apie jos reikšmę lietuvių tautos brandai ir mūsų laikui Vilniaus rotušėje susirinko fundamentalaus leidinio, knygos „Lietuvos dainų švenčių tradicija“ rengėjai.

Pasak šios knygos idėjos, koncepcijos autoriaus bei rengimo grupės iniciatoriaus, chorvedžio Juozo Mikutavičiaus, šią knygą darbo grupė rengė daugiau nei 6 metus, ir dabar ji atskleidžia, koks milžiniškas darbas žmonių buvo atliktas per tuos 90 metų rengiant dainų šventes, kokia tai didžiulė investicija į Lietuvos kultūrą ir žmonių sąmonę.

Liuteroniškasis fenomenas Pirmoji Dainų šventė pasaulyje surengta 1843 m. birželio 25 d. Šveicarijoje, Ciuriche. Joje dalyvavo 80 chorų, 2.100 dainininkų. Pirmoji Lietuvoje, tuomet vadinta Dainų diena, įvyko 1924 m. rugpjūčio 23 ir 25 d. Kaune. Joje dalyvavo 86 chorai – apie 3.000 dainininkų. Tarp šių dviejų datų rikiuojasi kitos pirmosios dainų šventės – 1845 m. Vokietijoje, 1869 m. Estijoje, 1873 m. Latvijoje,1884 m. Suomijoje.Vertindamas 80 metų laikotarpį, per kurį Dainų šventė iš Šveicarijos atkeliavo iki Lietuvos, dr. prof. Regimantas Gudelis, chorvedys, dainų švenčių tyrinėtojas, sako, jog ir jam pačiam kai kurie klausimai nėra iki galo aiškūs: „Knygoje akcentavau, kad dainų šventės apskritai yra liuteroniškojo, vokiškojo pasaulio kūrybos fenomenas. Jis susiformavo XIX a. viduryje Šveicarijoje ir Vokietijoje, o ilgainiui vokiečiai giedojimą, chorus ir dainų švenčių patirtį per savo diasporas pernešė į kitas liuteroniškas šalis, pirmiausia – į Estiją ir Latviją, kur jos tapo nacionalinės kultūros reiškiniais. Dainų šventės Europoje dar buvo rengiamos Švedijoje, Suomijoje, nedidelių chorų susibūrimų būta Norvegijoje.“Prof. Gudelis pastebi, jog Romos katalikų bažnyčios arealuose dainų švenčių nėra, – mes, lietuviai, šiame areale dabar vieninteliai ją turime. Tiesa, 1939 m. Vilniuje, Botanikos sode, Vilniaus, Varšuvos, Lydos, Lvovo lenkų chorai surengė savo vienintelę šventę. Dainavo vien lenkiškas dainas, tuo metu Vilniuje buvusio lietuvių choro „Varpas“ nepakvietė.„Klausimas, kodėl Romos katalikų ir liuteronų bažnyčios taip skirtingai žiūrėjo į dainų šventes, yra labai painus. Vis tik noriu pabrėžti, kad Romos muzikinės liturgijos istorijoje visuomenė nuo jos buvo tarsi atitraukta. Priartinta tik po Vatikano II Susirinkimo. O liuteronizmo pradininkas Martynas Liuteris (1483–1546) per bendruomeninį giedojimą į parapijas siekė įnešti taiką, susiklausymą, ir tas bendruomeniškumas, matyt, atėjo iki tokių renginių, kaip dainų šventės. Vokietijoje šventes stipriai inspiravo ir tautinė idėja. Nėra abejonių, kad latviai ir estai, chorinį meną ir dainų šventes perimdami iš vokiečių, kartu perėmė ir stiprų organizuotumo bei pareigingumo jausmą. Dėl to latvių ir estų chorai, mūsų akimis žiūrint, yra ypač drausmingi, pareigingi, gerai pažįsta muzikos raštą. Čia irgi nėra paslapties: liuteroniški giesmynai nuo senų laikų buvo leidžiami su giesmių melodijomis, o Lietuvoje – tiek Mažojoje lietuvininkų liuteronų, tiek Romos katalikų giesmynai – vien su literatūriniais tekstais“, – pasakoja prof. Gudelis.Svarstydamas apie dainų švenčių ištakas, jis klausia, ką reiškia 1869-ųjų estų nacionalinė dainų šventė. Pasak profesoriaus, iš tikrųjų toje šventėje estiškų dainų buvo tik viena, visos kitos – vokiškos. Tik vėliau atsirado pusiausvyra, o vokiškosios visai dingo tik XIX–XX a. sankirtoje. Vokiškoji liuteroniškoji kultūra Estijoje ir Latvijoje buvo labai palanki nacionalinės inteligentijos iškilimui, nacionalinės kultūros formavimuisi. Estai ir latviai šios vokiškosios kultūros įkrovos nesikrato, atrodo, net didžiuojasi.

Mūsų dainos – iš kaimo „Mūsų atgimimas kilo XIX a., su laikraščiu „Aušra“. Kas tuo metu vyko mūsų lietuviškame giedojime? – klausia prof. Gudelis. – Miestų šventės – rusiškos ir lenkiškos, visi daugiabalsiai chorai – lenkiški, visas Vilnius giedojo lenkiškai. Reikia pripažinti, neblogai. Tuo metu lietuvių etniniuose regionuose, Suvalkijos ir Žemaitijos katalikų bažnyčiose pradėjo burtis lietuviškai giedančios grupės ir šitai plėtėsi su tautiniu atgimimu. Senojoje spaudoje skaitome apie prieštaras ir net susistumdymą bažnyčiose su prolenkiškais giedotojais. Kova buvo atkakli, į tuos konfliktus įsikišdavo net caro žandarai. Reikia pripažinti, jie rasdavo, jog didžiausi to kaltininkai – prolenkiški dvasininkai. Vieną tokių pernelyg aktyvių veikėjų net iš Vilniaus ištrėmė... O mūsų giedojimas kilo iš kaimo etninių bendruomenių, kurios buvo stipriai konservatyvios, įaugusios į savo žemę ir dėl to išlaikė papročius ir dainas.“Pasak prof. Gudelio, spaudos draudimo atšaukimas 1904 m. tarsi atvėrė vartus vadinamųjų lietuviškų chorų ir lietuviškų vakarų sąjūdžiui. 1900–1910 m. Lietuvoje išplito Klojimų vakarai – iš pradžių slapti, atšaukus spaudos draudimą – legalūs. Juose dažniausiai buvo vaidinama Keturakio „Amerika pirtyje“, tada vietos bažnytinis choras padainuodavo kelias liaudies dainas ir būtinai – J. Kudirkos Tautišką giesmę. Vakaras be choro – ne visas vakaras.„Choro prestižas mums tiesiog nesuvokiamas; yra choras – yra kultūra. Vienas korespondentas „Vilniaus žiniose“ tuomet gyrėsi: mūsų miestelyje įsisteigė paštas, vaistinė ir choras... Literatūrologai pripažįsta, kad ne spektaklis, o choras ir gimtoji daina buvo anų vakarų didžioji galia. Kultūros pajauta ėjo per dainą, per jausminį-intonacinį mąstymą. Tai viena. Antra, tie vakarai buvo kaip ilgai lauktos šventės. Balys Sruoga vaizdžiai aprašė tų vakarų atmosferą – vyksta lietuviškas vakaras kur nors miestelyje ar turtingesnio ūkininko klojime – tai didelė šventė visoje apylinkėje. Dalyviai ir klausytojai suvažiuodavo į jį vežimais, šeimynomis, susirinkdavo vietos inteligentija, kunigai net iš kitų parapijų. Vadinasi, stiprus visuomeninis šventės poreikis susiformavo dar iki karo“, – kalba prof. Gudelis.Pasak jo, šiandien mums tiesiog sunku suvokti, kad per tokį trumpą laiką (10 metų nuo spaudos draudimo atšaukimo, Pirmojo pasaulinio karo metai ir keli po jo) lietuviai sugebėjo perimti daugiabalsį europietiško stiliaus chorinį dainavimą ir 1924 m. dainų šventėje 3.000 choristų gana darniai padainuoti didelį repertuarą, paklusti skirtingiems dirigentams.„To proveržio priežastys dvi. Pirmoji – lietuviams gimtoji liaudies daina ir tvirta daugiabalsio giedojimo tradicija buvo kaip patikimas tiltas į europietišką chorą, antra, – nepaprasta, tiesiog renesansiška tautinio atgimimo veikėjų ir dainininkų energija. Jeigu šiandien mes girdime, kad antai latvių ir estų dainų šventės kiek kitokios – tame nieko nei gero, nei blogo. Kiekvienos tautos kultūra yra jos pačios kriterijus. Lietuvos dainų šventės yra savitos, ypatingos, ir jeigu kokie nors jos elementai nusileidžia estams ir latviams, tai kiti juos pranoksta. Atrodo, mūsų dainų švenčių savitumas nėra atsitiktinis ar iš kitų perimtas, jis ateina iš pačios liaudies“, – įsitikinęs prof. Gudelis.

Nemokami naujienlaiškiai į savo el. pašto dėžutę:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Nuo Rambyno kalno Pirmosios lietuvių Dainų šventės ištakos siejamos ir su 1905 m. ant Rambyno kalno vykusia Mažosios Lietuvos (iki 1945 m. ji priklausė Vokietijai) dainų švente. Visos Lietuvos (dar okupuotos carinės Rusijos) chorų suvažiavimą planuota surengti po metų, tačiau įvairūs nesutarimai ir lėšų stoka idėją sužlugdė. Ji atgimė jau Nepriklausomybės metais, trečiojo dešimtmečio pradžioje. Vienas iš jos puoselėtojų buvo Kipras Petrauskas, sumanymą parėmė „Dainos“ draugijos pirmininkas Juozas Žilevičius, iš JAV grįžęs Juozas Naujalis. Aktyviausiai dainų šventės idėją skleidė „Dainos“ draugija, išaugusi iš 1899 m. J. Naujalio slapta suburto „Dainos“ choro.Pasak filosofo, rašytojo Arvydo Juozaičio, visa, kas pas mus prasidėjo 1924-aisiais, jau buvo pergalės trofėjus, – į Nepriklausomybę 1918 m. mes atėjome ne dainomis. „Štai latviai su estais būtent iš dainų švenčių sukūrė valstybes, tai yra pats esmingiausias skirtumas. Mes kalbame, kodėl taip įvyko, – ten protestantizmas, čia – pagonybė, paskiau ją slopinusi krikščionybė, stipri bažnyčia, lenkų elemento, kuris slopino lietuvybę, vyravimas, – viskas susidėjo. Bet faktas yra tas, kad 1924 m. mes nuskynėme jau užaugusią gėlę. Dabar nesame blogesni už latvius ar estus, bet mes jų dainų švenčių nepasivysime“, – kalba p. Juozaitis.Prezidentas Antanas Smetona prieš pirmąją Dainų šventę yra sakęs: „Daina suvokiama ne kaip choro koncertas ar proginis susibūrimas, bet kaip realus tautos aktas, veiksmas, solidarizuojantis tautą, optimizuojantis jos būtį.“ Dainų šventė Lietuvai tuomet reiškė susitelkimą ir dvasios pakylėjimą. Svarstydamas, kas po 90 metų valstybei yra Dainų šventė, p. Juozaitis pasakoja prieš ketverius metus įsikalbėjęs su vienu jaunu, bet jau premijomis apdovanotu rašytoju. Šis pasakęs: „Na, nebus dainų švenčių, na ir kas.“„Mane apėmęs siaubas iškart apgręžė į Latviją, kur net menkiausias rašytojėlis nebūtų sau šito leidęs pasakyti. Mūsų pripažįstamas rašytojas sau šitai leidžia. Manau, praeis dar kiek laiko, ir jis tą pasakys iš scenos. Tai, kas neįmanoma, Lietuvoje tampa įmanoma, – paneigti net šaknis. Tada galvoju, – kodėl šitaip yra?“ – svarsto p. Juozaitis.„Iš tikrųjų, – priduria jis, – kaip sako prof. Gudelis, Katalikų bažnyčia čia yra atlikusi didelį vaidmenį, atitolindama žmones nuo dainos. Pavyzdžiui, Latvija turi labai stiprią Lyguo – pagonišką vasarvidžio šventę, ji labai gražiai pereina į Janį, mūsų Jonines. Lietuvoje pagoniškosios Rasos užgesintos – jos tarsi konfliktas su bažnyčia: ar čia nėra pagonybė, ar galima jas švęsti. Ačiū Dievui, Rasos jau įtrauktos į minimas šventes, čia mūsų Veronika Povilionienė padariusi tiesiog žygdarbį. O Latvijoje net nekalbama apie tai, – toji naktis, kai Lyguo pereiną į Janį, yra organiška ir sintetiška, niekas niekam netrukdo“, – kalba filosofas.Jis rodo Latvijoje neseniai išleistą kompaktinį albumą „Tau amžiais gyvuot, Latvija“, – tai 140 metų garsinė dainų švenčių istorija, kurioje gyva Lačpliesio dvasia, o sykiu sudėtos tarybinio laikotarpio dainos, tarp jų – ir tuo metu sukurta daina „Tau amžiais gyvuot, Latvija“.„Jaunimas gal šito nesupras: kai yra realus pavojus išnykti, gimsta amžinybės ilgesiai, ir tuo metu, kai mums buvo aiškinama, kad tautų draugystė – amžina, latviai iššauna: „Latvija yra amžina“, ir sugeba tai įtraukti į Dainų šventės repertuarą. Priekaištauti jiems, kaip ir mums, kad tarybiniais metais tai vyko, yra šventvagiška“, – įsitikinęs p. Juozaitis.Atremdamas svarstymus, jog dainų šventės yra sovietmečio tradicija, jis pateikia palyginimą: „Miestams kartais grąžina senus vardus. Tarybiniais metais buvo Leningradas, dabar – Peterburgas. Galima sakyti, kad Leningradas buvo laikinas amžino Sankt Peterburgo miesto vardas. Mūsų Dainų šventė, jei ir buvo tarybinė, tai buvo laikinas laikotarpis tos amžinybės, kuriai tarnaujame.“

Ne tik Latvijoje Faktas, jog dainų šventės tarybiniais metais ne tik Latvijoje kėlė tautos dvasią. Pasak Irenos Seliukaitės, Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėjos, 1970 m. į Dainų šventės repertuarą sugrįžo Č. Sasnausko daina „Kur bėga Šešupė“. 1955 m. sovietinė Lietuva priėmė sprendimą pagal dailininko Vytauto Palaimos eskizus sukurti ir pagaminti 35.000 tautinių kostiumų, stilizuotų, ne tokių, kaip dabar, bet tai buvo sovietinės respublikos valdžios sprendimas aprengti šventės dalyvius. Pradėti gaminti skudučiai, kanklės.„Siekiančių išlaikyti tautiškumą ženklų buvo ir daugiau, o išanalizavus dainų švenčių programas galima parengti ištisą studiją, kaip į privalomąjį repertuarą buvo įkomponuotos dainos „Lietuva brangi“, „Kur bėga Šešupė“, „Kur giria žaliuoja“ ir kitos“, – sako p. Seliukaitė.Chorvedys prof. Algirdas Vyžintas, negražindamas žodžių, sako nuo penktojo dešimtmečio, taigi – gūdaus sovietmečio, esąs aktyvus to laiko dainų švenčių dalyvis ir atlikėjas.„Esu nuo Utenos, bet tas laikas – sibirai ir kiti dalykai, mane iš jos išgujo. Ačiū tuometiniam kultūros ministrui Juozapui Banaičiui, kuris pasakė: nelieskite šito žmogaus, tegu jis dirba savo darbą, ir pasiuntė mane į savo gimtąjį Eržvilko miestelį, į Stalino vardo kolūkį. Dirbau mokykloje, sutelkiau miestelio chorą, rengėme koncertus, dalyvavome dainų šventėse, nors mano tėvai, giminės buvo Sibire, o kolūkiečiai nė gramo negaudavo už darbadienius... Bet jie dainavo. Kodėl dainavo? Ir dainavo ne vien dainų šventėse, repeticijų metu. Jie dainavo, kartu su manimi, užsidarę langus po repeticijų, visas to dainingo krašto dainas ir giesmes“, – kalba prof. Vyžintas.„Man, – priduria jis, – labai rūpi pasakyti vieną dalyką. Mes pastaruoju metu kiek vienpusiškai suvokiame Dainų šventės prasmę – tarsi pramogą, tarsi linksmybę. O Dainų šventė visų pirma yra dvasinis pradas. Ir man regis, kad didelė dalis žmonių nepritaria tam renginiui, numodami ranka, kad Dainų šventė jiems – lažas, sovietinės diktatūros palikimas. Ir Seimas, ir vyriausybė irgi truputį kitaip supranta mūsų Dainų šventės esmę, bet neskubėkime taip vertinti. Dainų šventė sovietiniais metais buvo mūsų gyvenamasis laikas, bet sugebėjo ugdyti dainą, tautinius vakarus ir, nors pirmoji daina tose šventėse būdavo apie Staliną, apie partiją, ten skambėjo ir mūsų tautinės dainos, mūsų palikimas. Todėl vertindami būkime truputį sąžiningesni ir patyrinėkime istoriją. Dainų šventė yra mūsų tautos malda, atlaidai, kuriais mes turime gyventi.“

Apie idėją ir ideologiją Saulius Liausa, Lietuvos liaudies kultūros centro, sykiu – ir dainų šventės direktorius, sako, jog žodį „ideologija“ skambiai vartoja ir tautos, ir epochos – jis talpus. „Atsigręžus į Šveicarijos pradžią, į estų ir latvių tradicijos radimąsi, į mūsų 1924-uosius, žodis „ideologija“ visur tiks. Nes tauta negali kurtis, jungtis be idėjos, be formos, į kurią ji susiklijuotų, paieškų. Pasižiūrėkime – dainų švenčių tradicija radosi Šveicarijoje, gyvavo Vokietijoje, dabar išliko tik trijose mažose Baltijos valstybėse. Vėlgi tas žodis „ideologija“. Kodėl išliko? Ko gero, todėl, kad mažoms valstybėms labai svarbu atrasti būdą, kad jos pasijustų tauta“, – svarsto p. Liausa. Anot jo, tarybiniu laikotarpiu žodis „ideologija“ įgauna visai kitą spalvą: ten irgi suprato, savų tikslų siekdami, kad dainų šventes reikia panaudoti, kad jos – geras įrankis.„Grįžtant prie mūsų laikų, – vis tik ar ne per mažai savo valstybėje turime ideologijos gerąja prasme? Kuriame valstybę ir švietimą, kalbėdami apie tautinės mokyklos kūrimą. Visokiais aspektais bandome nagrinėti Dainų šventę. Vieni ją vertina kaip sovietinį reliktą, kuris tuoj išnyks. Kiti – kaip pagrindinę idėją, ideologiją, atvedusią mus į dainuojančią revoliuciją. Man teko daug bendrauti su Švedijos Lundo universiteto vienu profesoriumi – jis važinėja po visas Baltijos šalių dainų šventes. Jis sakė: dainų šventės savo padarė – tautos atgimė, išsivadavo, sustiprėjo, dabar ši tradicija baigta, reikia naujų, kitokių formų, kad tauta gyvuotų. Ačiū Dievui, jis apsiriko. Kita vertus, džiaugiuosi, kad jau blunka prieš 20 metų Dainų šventei kabintos etiketės: sovietinė ji, nesovietinė, čia – jie, čia – mes. Dabar kalbame apie kitus, globalizacijos, iššūkius. XXI a. ir vėl, mano manymu, tautai reikia ideologijos. Nes neaišku, kur suka švietimas, ką reiškia kultūra, ką turi regionai. Taip, regionai turi kolektyvus, o ką jie reiškia – tik dainuoja ir šoka, ar vis tik tai yra truputį gilesni dalykai. Todėl ideologija, ar idėja, yra vienintelė galimybė išgyventi mažai tautai. Turėti ideologiją – tai turėti istorinę atmintį, savo kalbą ir etninę kultūrą, Dainų šventės terpę“, – kalba pašnekovas.Jis pasakoja, kad rengiant šią dainų šventę dažnai savęs klausęs, kas yra svarbiau – ar sukurtos programos, ar žanrų platumas ir grožis, ar daina ir šokis, ar vis tik ta terpė. „Ji man primena Sąjūdžio laikus: kai 2009-ųjų Dainų šventėje, Vingio parke, visi spontaniškai uždainavo, suplevėsavo vėliavos, apėmė toks jausmas, kad niekaip to nesurežisuosi, nepasakysi, kad atliekamas kažkokio autoriaus ar autentiškas kūrinys, tai buvo kažkas daugiau... Nežinau, gal dar yra kokių nors formų, bet manau, kad Dainų šventė turi galimybę vesti tautą į priekį, turėti mitologiją, idėją. Svarbu suvokti, kad niekas kitas už mus to nepadarys, jei mes patys jos nepuoselėsime, nedainuosime, nešoksime, nekursime, nepalaikysime savo tradicijos. Jokiais ekonominiais rodikliais mes to negalėsime atsverti. Galbūt tai yra Dainų šventės raktas ateičiai – uždavinys, kaip ta idėja uždegti kitą, skeptikų ir pragmatikų, tautos dalį“, – kalba p. Liausa.„Papildyčiau Saulių vienu aspektu – idėjos. Arba ideologijos“, – pertaria p. Juozaitis. Anot filosofo, ideologija – logija, mąstymas, šaltas filosofinis mąstymas gimdo vėsumą, individualizmą, užsidarymą ir galų gale – nerimą ir pyktį.„Kitaip sakant, tautos, kurios ieško idėjos, neieško ideologijos, – tai esminis skirtumas. Žinome, kad net didžiosios tautos, ar į Rytus jos būtų nuo mūsų, ar į Vakarus, ieško savo idėjos. Pasižiūri į mus ir supranta, kad idėja Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje yra, ir nebereikia mums jokių ideologijų“, – kalba p. Juozaitis. Jis pasakoja, kaip 2008 m. išvažiuodamas iš Rygos JAV ambasadorius, paklaustas, ką išsiveža iš Latvijos, pasakė: „Amerika yra ekonomiškai stipriausia šalis, bet mes negalime surengti dainų šventės, mums trūksta jėgos.“ Taip buvo pasakyta apie 1,5 mln. dainuojančių žmonių bendruomenę, kuri yra stipresnė už 250.000 mln.„Kitaip sakant, idėja plevėsuoja, ji regima, kai bendruomenė džiaugiasi; tas džiaugsmo momentas ir yra idėja. Dainų šventė, kai mes dainuojame ir džiaugiamės, tuo metu atrodo kaip rojus, kaip dangus, nusileidęs ant žemės. Tuo metu idėja yra akivaizdi, ir mes vien tuo gražūs, kad esame nedideli ir nepavojingi“, – kalba filosofas.

Post scriptum Ir vis tik keista – kalbėjusieji apie Dainų šventę perdėtu džiaugsmu netryško. Gal todėl kad, Juozo Mikutavičiaus manymu, Dainų šventė visuomenėje, bendruomenėje, tautoje neatlieka tokio vaidmens, kokio norėtųsi.

„Labai prašyčiau: pamąstykime, kokio impulso reikia Lietuvai dabar, kad mes tą Dainų šventę kilsteltume. Juk iš tikrųjų ji – unikali, stebuklinga: visame pasaulyje yra vos trys valstybės, kurios išlaiko šią tradiciją. Tai nėra toks lengvas dalykas ir ekonomiškai, bet, manau, tai ne pinigų klausimas, tai daug gilesni dalykai.
Ir ko gi reikia, kad mus visus kilstelėtų, kad būtume pilietiškesni, labiau pakantūs“, – klausė p. Mikutavičius, chorvedys, daugybės dainų švenčių organizatorius.

ĮDOMUDidžiųjų švenčių pradžia1923 m. gruodžio 22 d. LR švietimo ministerijoje vyko nedidelio iniciatorių būrelio pasitarimas, per kurį muzikas Juozas Žilevičius pranešė, kad Dainų šventėje pageidauja dalyvauti 109 chorai.Per 1924 m. vasario 23 d. surengtą posėdį nuspręsta būsimą renginį pavadinti Dainų diena. Liepos 7–28 d. pagal iš anksto paskelbtą grafiką vyriausieji dirigentai S. Šimkus ir J. Štarka vyko į 31 vietovę tikrinti, kaip pasirengę chorai. Į pirmąją šventės dieną buvo parduota 11. 842 bilietai, į antrąją – 7.895.Pirmoji Dainų diena surengta 1924 m. rugpjūčio 23, 25 d. Kaune, Parodų aikštėje. Joje dalyvavo 86 chorai (apie 3.000 dainininkų). Chorai sudainavo 36 dainas. Be didmiesčių ir apskričių centrų chorų, šventėje dalyvavo Antašavos, Ylakių, Kavarsko, Kybartų, Klovainių, Krakių, Mosėdžio, Pasvalio, Radviliškio, Simno, Surviliškio, Sintautų, Sedos bažnytiniai chorai.1928 m. liepos 1 d. Kaune surengta antroji Lietuvos dainų šventė. Joje dalyvavo apie 6.000 dainininkų. Programoje – 21 kūrinys. Šventėje kaip svečiai dalyvavo Rygos lietuvių „Šviesos“ choras (vad. Juozas Karosas). Aikštėje 250 moksleivių atliko gimnastikos pratimus. Jiems akompanavo choras, dainuodamas populiarias liaudies dainas. Šventėje dalyvavo 51 bažnytinis, 22 gimnazijų ir kitų mokyklų bei 19 įvairių draugijų ir organizacijų chorų.Trečią šventę nutarta skirti Vytauto Didžiojo 500-osioms mirties metinėms paminėti. 1930 m. kovą vykusiuose chorvedžių kursuose dalyvavo 115 chorų vadovai. 1930 m. birželio 20 d. Kauno miesto estradoje surengtoje Dainų šventėje dalyvavo 30 šaulių, 23 pavasarininkų, 9 ateitininkų, per 60 bažnytinių chorų (apie 6.000 choristų), sudainuoti 24 kūriniai.1927 m. birželio 6 d. surengta pirmoji Klaipėdos krašto lietuvių dainų šventė (12 chorų, 800 dainininkų ir 100 muzikantų orkestras).1935 m. Londone surengta tarptautinė liaudies šokių šventė, kurioje dalyvavo ir lietuviai (16 šokėjų ir keturių muzikantų kaimiškas orkestras).2003 m. lapkričio 7 d. Estijos, Latvijos ir Lietuvos dainų ir šokių švenčių tradiciją bei simboliką UNESCO pripažino žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevru, 2008 m. ši tradicija įrašyta į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.Šaltinis: „www.dainusvente.lt“

Pasirinkite jus dominančias įmones ir temas – asmeniniu naujienlaiškiu informuosime iškart, kai jos bus minimos „Verslo žiniose“, „Sodros“, Registrų centro ir kt. šaltiniuose.

Ukrainiečiai atsisveikino su pirmuoju nepriklausomos šalies prezidentu L. Kravčuku

Rusijos invazijos krečiama Ukraina antradienį atsisveikino su Leonidu Kravčuku, pirmuoju nepriklausomos...

Laisvalaikis
2022.05.17
Prasideda Kanų kino festivalis

Šiandien Kanuose, Prancūzijoje, prasideda 75-asis tarptautinis Kanų kino festivalis ir kino industrijai...

Laisvalaikis
2022.05.17
„Dizaino sparnai“ pradedantiesiems augins sparnus

Lietuvos kultūros tarybos (LKT) projektas „Dizaino sparnai“ pradedančiuosius kviečia teikti paraiškas...

Laisvalaikis
2022.05.17
Rusijos premjeras iš R. Tumino atėmė vyriausybinį apdovanojimą 1

Rusijos premjeras Michailas Mišustinas nurodė buvusį Maskvos Vachtangovo teatro meno vadovą režisierių Rimą...

Laisvalaikis
2022.05.17
G. Pruskus: į darbą reikia žvelgti kaip į žaidimą Premium

Gediminas Pruskus, nekilnojamojo turto paslaugų grupės „Inreal“ vadovas, šiuo metu bendrovėje integruoja...

Vadyba
2022.05.15
J. D. Haidtas: apsigavome manydami, kad užtikrinti liberaliąją demokratiją lengva Premium

„Žinau, kad niekada nebuvo aukso amžiaus, kai visi mylėjome vieni kitus ir kalbėjome ta pačia kalba“, – sako...

Laisvalaikis
2022.05.15
Karą iš slėptuvės aprašinėjantis redaktorius: labiausiai šokiruoja mažos detalės Premium

Rusijos invazija į Ukrainą smogė visiems Ukrainos pramonės sektoriams ir kol kas nepanašu, kad šalis...

Verslo aplinka
2022.05.15
Rusijos klaida: neįvertintas oro pajėgų faktorius Premium

Oro pajėgos turėjo būti vienas pagrindinių Rusijos pranašumų kariaujant prieš Ukrainą. Turėdamos daugiau kaip...

Laisvalaikis
2022.05.14
A. Ramanausko-Vanago premija skirta istorikei D. Kuodytei

Penktoji Adolfo Ramanausko-Vanago premija skirta istorikei Daliai Kuodytei, taip įvertinta jos „visuomeniškai...

Laisvalaikis
2022.05.14
Iššūkiai, kuriuos Lenkijai kelia nuo karo bėgantys ukrainiečiai Premium

Lenkija plačiai atvėrė savo duris nuo karo bėgantiems ukrainiečiams. Tačiau vietos politikai ir įvairių...

Verslo aplinka
2022.05.14
Partnerystės įstatymą parašais parėmė per 250 akademikų

Per 250 Lietuvoje ir užsienyje dirbančių mokslo daktarų, dėstytojų, mokslo darbuotojų ir doktorantų pasirašė...

Laisvalaikis
2022.05.13
M. Kvedaravičiaus filmo „Mariupolis 2“ premjera – Kanuose

Mariupolio mieste, Ukrainoje, kovo pabaigoje nužudyto kino režisieriaus, kultūros antropologo Manto...

Laisvalaikis
2022.05.12
Psichiatras prof. D. Pūras: Romas Kalanta buvo apsisprendęs 4

Gegužės 15 d. minimos Romo Kalantos (1953–1972) mirties 50-osios metinės – 1972-ųjų gegužės 14 d. Kauno...

Laisvalaikis
2022.05.12
„Stiprūs kartu“ kreipėsi į policiją dėl sukčiavimo atsiradus įstaigai „Mes stiprūs kartu“

Ukrainiečiams padėti įkurta iniciatyva „Stiprūs kartu“ kaltina beveik identišku pavadinimu neseniai...

Laisvalaikis
2022.05.12
Deimantas „The Rock“ aukcione parduotas už 21 mln. Eur, bet tai ne rekordas

Ženevoje vykusiame „Christie's“ namų aukcione parduotas didžiausias kada nors aukcione pristatytas baltasis...

Laisvalaikis
2022.05.12
Internetas 3.0: kaip protokolai ateity gali pakeisti technologijų įmones Premium 2

Pernai visuomenės susidomėjimo sulaukę nekeičiamieji žetonai (NFT) atvėrė naujų būdų uždirbti skaitmeniniams...

Inovacijos
2022.05.11
Statistika: brangiausios sulaikytos Rusijos superjachtos Premium 5

Po Rusijos invazijos į Ukrainą pasipylė dešimtys pranešimų apie įšaldytas arba sulaikytas Rusijos...

Laisvalaikis
2022.05.10
Liepoja taps viena iš 2027-ųjų Europos kultūros sostinių

Paskelbta, jog Liepoja taps viena iš 2027-ųjų Europos kultūros sostinių.

Laisvalaikis
2022.05.10
V. Putino reitingai nekrenta, bet rusai nerimauja

Gegužės 9-ąją, kai Rusija švenčia Pergalės dieną, kurią Vladimiras Putinas, šalies prezidentas, įsivaizdavo...

Laisvalaikis
2022.05.09
Nematerialaus paveldo sąvadą papildė FiDi, ripka, aludarystė Biržuose ir Kupiškyje

Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą papildė devynios Lietuvos regionų tradicijos, tarp jų  –...

Laisvalaikis
2022.05.09

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Valdyti Sutinku