Rožėm (ne)klotas Martyno kelias

VŽ „Savaitgaliui“ skirtos minutės dega ansambliui rūpestingai dėliojant muzikinius akcentus P. Čaikovskio baleto „Gulbių ežero“ ištraukoje, tačiau pykti negali – interviu vėluoja dėl pateisinamų priežasčių.

Anšlagas po anšlago

Kai jaunasis talentas pagaliau nulipa nuo scenos, ieškome ramesnės vietelės pokalbiui, nes salėje ausų būgnelius raižo stumdomų kėdžių garsas. Kėdės perstumdomos norint padidinti sėdimų vietų skaičių, mat bilietai į koncertą seniai išpirkti, o norinčiųjų patekti į salę bet kokiais būdais (pvz., gavus kvietimą „per pažįstamus“) netrūksta.Pakliūti po festivalio „Kultūros naktis“ vėliava toje pačioje Šv. Kotrynos bažnyčioje rengtą nemokamą solinį Martyno Levickio koncertą „Ekstremalus klasikos pliūpsnis“ greičiausiai nepadėjo ir pažintys – gerbėjų registracija internete greitai baigėsi, o bažnyčios salė – ne guminė.Jau neliko jokių šansų patekti ir į Martyno koncertą su styginių kvartetu „Sinchronic“ Kauno filharmonijoje, tai Pažaislio muzikos festivalio renginys. Neverta abejoti, kad bilietai į jaunojo talento pasirodymą Kristupo vasaros festivalyje, kur jam pritars Šv. Kristoforo orkestras, taip pat bus išpirkti.Tokį Londono karališkosios muzikos akademijos bakalauro Martyno Levickio populiarumą klasikine muzika ne itin besižavinčioje Lietuvoje drąsiai galima vadinti fenomenu. Jo taip lengvai nepaaiškinsi, prikišdamas atlikėjui dalyvavimą vienos komercinės televizijos rengtame talentų šou ar kitus bandymus flirtuoti su popžanru (akordeonu jis groja ne tik klasikinės muzikos kūrinius, bet ir tokių atlikėjų kaip Lady Gaga dainas, be to, yra įrašęs dainą su jauna lietuvių popmuzikos atlikėja Nota).„Reikia atskirti rinkodaros priemones nuo turinio. Stengiuosi pernelyg nesivelti į  popsinius dalykus. Esu atviras visoms idėjoms, bet noriu vykdyti pagrindinę savo misiją – grodamas akordeonu klausytojams pristatyti vadinamąją rimtąją muziką“, – taip padėtį vertina pats Martynas. Jis neslepia, kad kartais sulaukia kolegų kaltinimų rimtosios muzikos išdavyste.Kad dalyvavimas televizijos projekte „Lietuvos talentai“ turėjo įtakos jo populiarumui, pašnekovas neneigia, tačiau televizijai visų laurų atiduoti jis nelinkęs: „Kai 2010-aisiais laimėjau „Lietuvos talentus“, ryškaus šuolio karjeroje nepajutau. Viskas vyko laipsniškai, pačiam teko organizuoti koncertinius turus. Žinoma, buvo lengviau pakviesti žmones į koncertus, nes jie jau buvo apie mane girdėję. Manau, mano „prekių ženklo“ populiarumo kreivė reikšmingai pakilo į viršų pernai, kai Londone buvo išleistas albumas „Martynas“. Kurį laiką jis buvo perkamiausias tarp klasikinės muzikos albumų, taigi mane pastebėjo ir pasaulinė žiniasklaida. Šie dalykai turbūt lėmė, kad ir Lietuvoje manimi visi labai susidomėjo“, – svarsto garsaus akordeono specialisto, prof. Oweno Murray klasėje studijavęs pašnekovas.

Bebaimis ekstremalas

„Idealiomis sąlygomis nenorėčiau duoti interviu prieš koncertą. Tačiau gyvenimo tempas pasidarė toks nerealus ir intensyvus, kad turiu labai kruopščiai planuoti savo laiką“, – dėl užtrukusios repeticijos šypsodamasis teisinasi Martynas.Ar prieš koncertus jo nė trupučio nekausto scenos baimė, kurios įveikti nepadeda pokalbiai su žurnalistais?„Dar kai mokiausi Šiaulių konservatorijoje, mano specialybės dėstytoja Marytė Markevičienė pastebėjo, kad „tam vaikiui užtenka užlipti ant scenos ir „viskas atsiriša“. Galima mistifikuoti ir sakyti, kad nejaučiu scenos baimės. Iš tiesų juk scena – ne skerdykla. Mes kiekvienas bent jau kažkur giliai širdyje turime noro save parodyti (vieni daugiau, kiti – mažiau), o scena – puiki terpė. Žinoma, į sceną eini parodyti ne tai, koks tu esi gražus ir fainas, o savo talento ir įdėto darbo. Kartais pagalvoju, ar pakankamai to darbo įdėjau, kad būčiau vertas scenos, ar nesuklysiu kažkur? Tokie arba panašūs vidiniai apmąstymai ir gali tapti kliūtimi tinkamai pasirodyti“, – kalba Martynas.Labiau tikėtina, kad koncertų kokybei įtakos dažniau turi nenumatytos aplinkybės, o ne šio talentingo lietuvio požiūris į darbą. Martynas juokiasi prisiminęs vieną tragiškiausių savo pasirodymų Londone: „Pernai gegužę buvau pakviestas koncertuoti festivalyje, jis vyko lauke. Negana to, kad tądien buvo pats blogiausias oras, koks tik galėjo būti (lijo, vėjas nupūsdavo natas, o pirštai vos judėjo klavišais nuo šalčio), netoliese scenos dar vyko statybos. Tai buvo, ko gero, įsimintiniausias koncertas blogąja prasme per visą mano karjerą.“Tačiau vis dėlto Martynas sako būtent scenoje patiriantis laimingiausias akimirkas. „Gyvenime nesu toks laisvas žmogus, koks esu scenoje. O laisvė ir laimė man yra labai susiję dalykai. Taip, laimingiausias jaučiuosi grodamas“, – kiek pamąstęs užtvirtina pašnekovas.Jis prisimena su baime ir kitais negatyviais jausmais dažniau kovodavęs pačioje studijų Londone pradžioje: „Atrodytų, jau buvau pakankamai to dėmesio ragavęs – ir iš vietinės žiniasklaidos, ir iš valdžios, bet pasijutau toks mažas berniukas iš Šiaulių, kuris nė velnio nemoka muzikos, nemoka groti... Žinoma, turbūt nedera taip sakyti – nuvertinčiau dėstytojus, kurie mane mokė Šiauliuose. Vis dėlto, atsidūręs toje aplinkoje, supratau, kad turiu dar labai daug klausytis ir girdėti, ką sako ir ką groja kiti.“

Išbandymas kinu

Naujų profesijos subtilybių Martynas tikisi sužinoti rudenį, pradėjęs magistro studijas Musikene akademijoje (Centro Superior de Musica del Pais Vasco) Ispanijoje, San Sebastiane. Beje, jis turėjo galimybę tęsti studijas ir Londono karališkojoje muzikos akademijoje.„Įstoti įstojau, ir šiokią tokią stipendiją būčiau gavęs. Tačiau pasirinkus studijas Londone vėl būtų tekę daug dirbti, kad galėčiau už jas susimokėti – jos labai brangios. Kitaip tariant, studijuočiau dėl popierėlio ir daugiau mokyčiau kitus nei mokyčiausi pats – taip elgtis buvau priverstas tuomet, kai šioje akademijoje siekiau bakalauro laipsnio. Teko tikrai daug laiko praleisti kitus mokant groti akordeonu už pinigus, nes už koncertus atlygio dažniausiai negaudavau – pasirodymai buvo traktuojami kaip mokymosi proceso dalis, o ne darbas“, – pasakoja Martynas.Akademiją Baskijoje jis pasirinko ne tik dėl didesnės stipendijos, – imponavo tai, kad akordeono paslapčių mokysis pas visame pasaulyje žinomą akordeono pedagogą Inaki Alberdi. „Nuo rudens mano gyvenimas bus dar labiau išbarstytas“, – su šiokiu tokiu liūdesiu veide prognozuoja jaunasis talentas.Martynas neatmeta galimybės vėl dalyvauti ir pasauliniuose akordeonistų konkursuose, nors vienu ne tik skambiu, bet ir svarbiu titulu – pasaulio čempiono vardu klavišinio akordeono kategorijoje – jis pagrįstai didžiuojasi nuo 2010-ųjų, kai Varaždine (Kroatija) laimėjo pirmąją vietą „Coupe Mondiale“ konkurse.„Daug svarbių konkursų vyksta tame pačiame Londone. Bet norint jiems pasiruošti, reikia maždaug metus intensyviai repetuoti pasirinktą programą. Žinoma, jei nori laimėti, o ne tik dalyvauti. Deja, dabartinėmis sąlygomis dėl laiko trūkumo to padaryti negaliu“, – apgailestauja muzikantas.Tiesa, maždaug mėnesį jis galės (bent jau sąlyginai) pailsėti nuo akordeono. Šią savaitę Martynas Rokiškyje pradėjo filmuotis jauno lietuvių režisieriaus Justino Krisiūno kuriamoje romantinėje nuotykių komedijoje, kur jokios patirties vaidybos srityje neturinčiam akordeonistui patikėtas vienas pagrindinių – pramuštgalvio Roko iš Rokiškio vaidmuo.„Žinoma, šiek tiek bijojau, ar sugebėsiu vaidinti. Bet mane žavėjo mintis, kad su aktoriaus profesija galėsiu susipažinti iš labai arti. Jau šiek tiek teko repetuoti filmo scenas su kitais aktoriais – Arūnu Storpirščiu, Juste Zinkevičiūte. Mano pagrindiniai partneriai kino aikštelėje – labai malonūs žmonės, tikri profesionalai. Viliuosi, kad mums visiems kartu pavyks sukurti puikų filmą“, – kalba ir pats charizmos nestokojantis Martynas.

Pagražinta biografija

Filmo scenarijaus vertas ir jo paties gyvenimas – tik spalvas tektų patirštinti. Po Lietuvą sklando smagi legenda, kad jaunąjį talentą kažkokie mokytojai rado grojantį miške ir it kokį našlaitį nuvežė į miestą mokytis muzikos. „Šiek tiek tiesos čia yra. Iš tiesų, dar būdamas visai mažas eidavau į mišką nešinas vaikišku akordeonu. Grodavau juo liaudies dainas, dainuodavau, kas tik į galvą šauna. Juk miške tokia gera akustika!“ – juokiasi pašnekovas.Iš tiesų Martyno talentą pastebėjo ir mokytis muzikos paragino ne „kažkokie mokytojai“, o krikštatėvio Zigmanto Vaišvilos, tautodailininko, dievdirbio, giminaitė.„Istorija tikrai juokinga. Į mano krikštatėvio sodybą, kur vasarodavau, iš Palangos atvažiavo dėdės giminaitė, akordeono mokytoja Nijolė Daukšienė su vyru, taip pat muzikos mokytoju. Kažkuris pamatė ant stalo gulintį vaikišką akordeoną ir ėmė juo groti. Tuo metu dėdės serbentų plantacijoje rinkau uogas, tačiau išsigandęs parbėgau namo – kas drįso paimti mano akordeoną?! Jie paprašė manęs pagroti, o išklausę pasakė, kad tas vaikis – t. y. aš – tikrai galėtų mokytis muzikos.“ Ir netgi nurodė kur – Šiauliuose. Netrukus su mama iš Tauragės persikėlėme į Šiaulius, ten pradėjau lankyti muzikos mokyklą“, – dėsto Martynas.Be tėvo globos užaugęs vaikinas mano, kad muzikinius gebėjimus greičiausiai paveldėjo iš mamos giminės: „Mamos giminė daininga. Ypač tas dainingumas pasireiškia giedant kalnus ar kitas religines giesmes, bet profesionalių muzikantų giminėje nėra. Daugiausia įtakos mano ateičiai, matyt, padarė krikštatėvis Zigmantas, jis man ir padovanojo tą vaikišką akordeoną.“Dabar jau pats nemažai pedagoginės patirties turintis muzikantas prieš porą metų įsteigė edukacinį meno centrą „accoAkademija“, tačiau po studijų Londone suaktyvėjus muzikinei veiklai kai kurių su centru susijusių planų kol kas yra priverstas  atsisakyti.„Mūsų planuose buvo meistriškumo klasių, privačių mano ir kitų dėstytojų pamokos. Tačiau dabar tam visiškai neturiu laiko. Greičiausiai keisime ir akademijos profilį – ne groti mokysime, o muzikos vadybos. Gal kiek juokingai skamba: man vos 24-eri, o sakau, kad noriu mokyti. Ką aš pats išmanau apie gyvenimą? Bet toks vidinis jausmas kirba – norisi dalytis tuo, ką žinau“, – šypsosi pašnekovas.Apie mėgstamą instrumentą Martynas žino daug, kaip priklauso profesionalui. Pasak jo, akordeono prototipas su standartine bosų sistema sukurtas 1829 m. Vienoje. Tai buvo tarsi portatyviniai vargonai – patogus, tačiau pakankamai primityvus instrumentas. Kitaip tariant, dėžutė, kuri galėjo išgauti tam tikrus paruoštus akordus ir melodiją. Šis instrumentas tapo labai populiarus liaudies muzikoje, tačiau klasikinius kūrinius, o ypač J. S. Bacho polifoniją, groti juo buvo sudėtinga.„Prieš 60–70 metų buvo sugalvota chromatinių bosų sistema ir akordeonas transformavosi į rimtą koncertinį instrumentą. Kitaip tariant, spustelėjus kairėje akordeono pusėje esančius  mygtukus jau buvo galima išgirsti pavienius garsus, o ne akordus. Taigi, dabar akordeonu galima atlikti bet kokią muziką. Kai akordeone atsirado chromatinių bosų, į jį dėmesį atkreipė šiuolaikiniai kompozitoriai, ėmė rašyti jam originalią muziką“, – tarsi pamokoje dėsto pašnekovas. Jis pats dabar vienodai gerai valdo  tiek standartinių, tiek chromatinių bosų sistemą turinčių akordeonų mygtukus, nors persilaužti nebuvo lengva. „Buvo daug streso, maniau, kad tuo ir baigsis mano muzikavimas“, – prisimena Martynas. Jis nenuvertina standartinių bosų akordeono, juolab kad ir pats kartais groja tokiu: „Toks akordeonas tinka groti ansamblyje, kam nors akompanuoti. Juo smagu groti ir džiazą – muzikoje atsiranda įdomių spalvų.“

Tarpininkų – apsčiai

Martynas yra parengęs ne vieną programą bendradarbiaudamas su kitais klasikos atlikėjais iš Lietuvos. Tai – jau minėtas projektas „Čaikovskio genijų prisimenant“ su ansambliu „Axos“. Įdomią klasikinės muzikos programą Martynas paruošė su Šv. Kristoforo orkestru, klausytojų dėmesio sulaukia ir su styginių kvartetu „Sinchronic“ kartu parengtas repertuaras. Pasak atlikėjo, kiek „popsiškesnio“ projekto „Tango Factory“ jo gerbėjai greičiausiai nebeturės progos išgirsti. Tačiau jis prasitaria apie naują, dar tik kuriamą projektą su operos primadona Nomeda Kazlaus: „Tai bus akustinė programa – tik balsas ir akordeonas.“Pernai Metų pasaulio lietuvio titulą pelniusio Martyno planuose jau įrašytas ir albumas, kuriame skambės lietuvių liaudies muzika. „Užsieniečiai draugai įkvėpė mane pasidairyti, ką turime savo liaudies kultūroje ir, svarbiausia, muzikoje. Jau aranžavau kelias dainas, pademonstravau jas leidėjams Londone. Jie labai susidomėjo“, – pasakoja jis.Pernai daugiausia laiko Londone praleidęs muzikantas, padedamas prodiuserių, ten subūrė ir kolektyvą, kuriame groja smuikininkas, trimitininkas, gitaristas, kontrabosininkas ir perkusininkas, su jais įrašė dalį Londone išleisto albumo „Martynas“ kūrinių ir parengė bendrą programą, su kuria koncertuoja.Martyno karjera užsienyje rūpinasi Londone įsikūrusi kompanija „The Music And Media Partnership“, jai vadovauja patyręs muzikos verslo vilkas Rickas Blaskey, dirbęs su tokiomis garsenybėmis kaip Whitney Houston, Jose Carrerasas, UB40 ir kt. Šiuo metu šios kompanijos agentai rūpinasi ir žinomo smuikininko Davido Garretto reikalais.Lietuvio koncertus organizuoja kita kompanija – „The Agency Group“. Tačiau bene daugiausia Martynui tenka bendradarbiauti su muzikos prodiuseriu Johnu Haywoodu – kartu su juo kuria aranžuotes akordeonui, jo padedamas įrašinėjo albumą „Martynas“. Beje, šis autorius sukūrė pasaulio futbolo čempionatui Brazilijoje skirtą muziką!„Taip, šiame žaidime labai daug tarpininkų... Lietuvoje savo reikalus daugiausia tvarkau pats – kol kas užtenka ir laiko, ir energijos. Be to, man patinka pačiam viską kontroliuoti. Žinoma, ir čia yra žmonių, kurie padeda man, bet yra ir tokių, kuriems padedu aš“, – sako pašnekovas.Ar Martyno dienos grafike lieka laiko kam nors kitam be jos didenybės Muzikos?„Ypatingų pomėgių nelabai turiu. Visą laisvą laiką, kurį turiu, stengiuosi praleisti bendraudamas su artimaisiais“, – sako jis.

Didžiausias turtas – akordeonas

Ir laisvalaikiu jis skiria dėmesio muzikai. Be mėgstamų klasikos kompozitorių Igorio Stravinskio, Richardo Wagnerio, Piotro Čaikovskio ar ankstyvojo baroko kūrėjų muzikos, jo grotuve skamba popmuzikantų Jameso Blunto, Tracy Chapman kūriniai. „Kaip matote, mėgstu melancholišką muziką“, – šypsosi jaunoji žvaigždė.Muzikantas prisipažįsta dėl laiko trūkumo nebešokantis salsos – tai buvo vienas mėgstamiausių užsiėmimų, kol gyveno Londone.„Gal ir interesas dingo šiek tiek? Turbūt atsidūręs reikiamoje aplinkoje greit vėl imčiau šokti. Man apskritai labai patinka pietietiška muzika, oras, kultūra. Net įsivaizduoju save gyvenantį kurioje nors Pietų šalyje“, – kalba Martynas. Bet pastaruoju metu daugiausia laiko jis praleidžia Lietuvoje.„Kai baigiau įrašinėti ir pristatyti albumą, daugiausia laiko praleidžiu čia. Įrašai sėkmingai pardavinėjami ir be manęs (parduota per 20.000 kopijų), o į koncertus galiu nuskristi ir iš Lietuvos“, – sako Martynas.Į klausimą, ar jo honorarai koncertuojant užsienyje itin skiriasi nuo atlygių Lietuvoje, pašnekovas atsako teigiamai, tačiau finansinių dalykų jis nelinkęs detalizuoti. „Negaliu ir nenoriu komentuoti, nes kiti muzikantai gali imti pavydėti. Jau buvo tokių komentarų feisbuke“, – paaiškina jis.Vis dėlto Martynas patikina milijonų neuždirbęs. Tokiu atveju, jau būtų įsigijęs butą bent jau Vilniuje, kur galėtų apsistoti grįžęs.„Nežinau, kur išleidžiu. Kartais ir pats nesuprantu, kur išgaruoja pinigai, kai patikrinu sąskaitas. Na, į išvaizdą investuoju – drabužius, šukuoseną. Žinoma, ne milijonus, bet tam iš tiesų skiriu nemažai dėmesio“, – šypsosi vaikinas.Taigi, kol kas didžiausias Martyno turtas – italų kompanijos „Pigini“ pagamintas koncertinis chromatinių bosų akordeonas, kurį jam dar 2006 m. padovanojo tuometinė Šiaulių miesto valdžia. Instrumentas atsiėjo panašiai tiek, kiek kainuoja neblogas automobilis – apie 50.000 Lt. Nors galima rasti ir geresnių, sykiu ir brangesnių akordeonų, Martynas sako, kad jam visiškai užtenka tokio.Juolab kad akordeonu apsiriboti kadaise net roko muzikanto vaidmenį išbandęs pašnekovas neketina.„Akordeonas visapusiškai neatliepia manęs kaip muzikanto. Juk vis dėlto ne viską gali juo pagroti, – net ir Čaikovskio projektas yra didelė avantiūra. Bet man norisi avantiūrų, noriu prisiliesti prie tos muzikos, prie kurios grodamas akordeonu negaliu prisiliesti. Taigi, prisipažinsiu, – planuoju į rankas paimti dirigento lazdelę“, – šypsosi Martynas.

Martynas Levickis

• 2003 m. XIX tarptautinės akordeonistų varžytuvės „Premio di Montese“, Italija – pirmoji vieta;
• 2003 m. XII Stefano Bizzarri konkursas, Italija – pirmoji vieta;
• 2003 m. festivalis „Linksmasis akordeonas“ – pirmoji vieta;
• 2004 m. Lietuvos karalienės Mortos premija;
• 2004 m. XIII Stefano Bizzarri konkursas, Italija – antroji vieta klasikinėje kategorijoje, antroji vieta varjetė kategorijoje;
• 2005 m. Šiaulių miesto jaunojo menininko stipendija;
• 2007 m. VIII tarptautinis jaunųjų akordeonistų festivalis – pirmoji vieta;
• 2008 m. „Grand Prix Recountre Jeunes Talentes“, Lionas, Prancūzija – pirmoji vieta;
• 2009 m. 5 pirmosios vietos Amerikos akordeonistų asociacijos organizuojamame tarptautiniame akordeono konkurse, Memfyje;
• 2010 m. ATG „Gala-Rini“ klasikinio akordeono konkursas, Santa Klara, Kalifornija – antroji premija;
• 2010 m. Akordeonistų konkursas „Coupe Mondiale 2010“, Varaždinas, Kroatija – pirmoji vieta ir pasaulio čempiono vardas klavišinio akordeono kategorijoje;
• 2010 m. TV3 projekto „Lietuvos talentai“ nugalėtojas;
• 2013 m. įteikta LRKM jaunojo kūrėjo premija;
• 2013 m. gavo Pasaulio lietuvio apdovanojimą.