Kompasas galvoj

Kur bičiuliui reikia eiti toliau, jau nebespėjau pasakyti, nes telefone sugriaudėjo pasipiktinęs balsas:

– Į kokią šiaurę? Ar aš diversantas, ar, šitas, skautas? Aš nevaikštau su kompasu! Aiškink normaliai – tiesiai, prie didelio medžio suk į dešinę, pamatysi žalią namą... Aiškink kaip vilnietis, – burbėjo geografijos nuorodų nukankintas draugas.
Simboliška, kad priekaištaudamas jis nepalygino savęs su jūreiviu.Didžiojoje Britanijoje (ir jos kolonijose), kaip jokioje kitoje šalyje, ypač daug vietovių, kurių oficialiuose pavadinimuose yra pasaulio šalies patikslinimas. Kad ir kur žiūrėsi, rasi ką nors panašaus į Pietų Aktoną, Šiaurės Kentą, Vakarų Bromvičą ar tiesiog Ist (Rytų) Endą. Lietuvoje tokių pavadinimų nėra. Kad būtų greičiau patikrinti teoriją, paprašiau pagalbos savo „Facebooko“ draugų. Paklausiau jų, ar žino bent vieną gyvenvietę, kurios oficialiame pavadinime būtų pasaulio šalis. Kadangi mano draugams būtina šmaikštauti, perspėjau, kad su Šiaurės Atėnais neimprovizuotų. Patys su kepure. Užvirė šiokia tokia diskusija, joje buvo minimas Šiaurės miestelis (atmestas kaip neoficialus pavadinimas), kaimas Geri Vakarai (tiktų, jei vadintųsi Vakarų Gėris), Pietryčių Lietuvos žemumos (ne gyvenvietė). Atrasta, kad pas mus daug pavadinimų yra patikslinti žodžiu „Naujas“. Atrastas ežeras Šiaurys, upė Pietvė. Diskusiją pabaigė Aistis I. Savukynas, atsivertęs Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto „Vietovardžių žodyną“  ir pranešęs, kad Lietuvoje gyvenviečių su pasaulio šalimis pavadinime nėra.Ir, be jokios abejonės, tai susiję su jūreivyste. Britai pradėjo plaukioti anksti, buriavo daug, toli ir dažnai. O lietuviai niekada neburiavo. Jie vaikščiojo pėsčiomis, jodavo, dabar – važinėja mašinomis. Ir važiuoja ne į vakarus, o „tiesiai, prie Suvalkų pasuk į dešinę, tada šiek tiek kairiau...“ Tai – sausumos žmogaus kalba.
Kai į mūsų anglų kalbos mokyklos Pietų Kensingtone klasę įėjo nematyta moteris, aš iš karto supratau, kad ji – tikra britė. Poilgiais apyšviesiais plaukais, apvaliomis žvitriomis akimis, nešina dirbtinės odos rankine, šiek tiek nukleiptais, į balerinų panašiais batais, ji galėjo drąsiai vaidinti kokiame nors pigesniame seriale tipišką Londono vidurinės klasės atstovę. Energingą ir su galvoje įmontuotu kompasu. Vietinės gamybos kompasu, kuris rodo penkias pasaulio šalis – keturias tradicines ir kryptį, kuri vadinasi „Britanija“.Bendraklasiai irgi gana greitai išdedukavo, kad tai dar viena pamaininė mokytoja. Mūsų nuolatinė, Lucinda, jau savaitę sirgo, tad mes vis gaudavom patikrinti įvairių pedagogų. Vienas, vos įžengęs, pranešė, kad yra priklausomas – narkotine prasme – nuo futbolo klubo „Newcastle United“ ir jam reikia kas dešimt minučių patikrinti klubo aistruolių forumą. Jis savo telefoną maigė turbūt net dažniau nei žadėjo. Buvo ir naujazelandietis. Jis tris valandas pasakojo kažką labai ilgo ir linksmo. Mes jo nesupratome. Kartą pamačiau jį mokytojų kambaryje. Atrodo, kad kolegoms jis tęsė mums pradėtą pasakoti istoriją, lygiai taip pat linksmai. Mokytojai, įtariu, jo irgi nesuprato.
Dabartinė naujokė per kelias sekundes pademonstravo, kad jos vidinės rodyklės kryptis yra tobulai standartiškai britiška. Pamokos tema buvo orai – prognozės, ribiniai reiškiniai, televizijos meteorologija. Sužinojusi, iš kokių mes šalių, laikinoji pranešė, kad „kai gyveno Honkonge, labai priprato prie švelnaus klimato“. O štai ar Rusijoje dabar labai šalta? Ir pasižiūrėjo į mane. Aš pasimuisčiau ir paaiškinau, kad tiksliai nežinau, bet Rusijoje, kur klimatas žemyninis, tikriausiai šalta.– O štai Lietuvoje su jos jūra gana šilta, – sumelavau, nes tądien, kovo pradžioje, Vilniuje buvo 19 laipsnių šalčių.
- Kai iš Honkongo Transsibiro ekspresu važiavau namo – per Mongoliją ir Rusiją, tai Rusijoje buvo labai daug sniego. Kai Londone praėjusiais metais pasnigo, tai buvo visiška katastrofa. O pas jus juk labai daug sniego? – ir vėl žiūri į mane!
Kodėl prie manęs prikibo – štai, šalia yra lenkė, ten sniego kaip ir Lietuvoj.
– Taip, sniego būna, bet kadangi mes žinome, kad bus žiema ir bus sniego, esam puikiai pasiruošę. Vos tik iškrenta šiek tiek, iškart atvažiuoja specialios mašinos ir viską sutvarko.
Ir gana virtuoziškai pamosavau rankomis, parodydamas, kaip veikia sovietinis sniego rinktuvas.
Per pirmas dvi pamokas mokytoja savo gyvenimą Honkonge prisiminė vienuolika kartų. Kai paklausiau, kokiais metais vyko šis amžiaus nuotykis, atsakė, kad 1993-iaisiais. Dažniau nei Kinijos miestą ji minėjo tik savo namą su sodu, triušiais, vištomis, šunimis ir katėmis – kai nuo sniego perėjom prie vasaros. Tuomet kliuvo prancūzui Morganui. Anot britės, kiekvieną vasarą už Lamanšo prasideda nesibaigiantys fermerių streikai. Prancūzas šiek tiek sutriko, bet nutylėjo. Po kelių minučių mokytoja pranešė, kad praėjusiais metais nuo karščio Prancūzijoje žuvo daugybė žmonių.– Tikrai? – nuoširdžiai nustebo Morganas.
Per antrą pamoką mokytoja nepatikėjo lenkės aiškinimu, kad laikrodžius pavasarį persuka ne tik Anglijoje, bet ir Lenkijoje, o ir visoje Europoje. Pradėjus kalbėti apie taifūnus ir uraganus (“kai aš gyvenau Honkonge, sužinojau, kad „taifūnas“ yra kiniškas žodis“), kentėjo abi kolumbietės. Jos kurį laiką protestavo, kad Kalifornija ir Kolumbija nėra kaimynės, todėl jos negali klasei papasakoti, kaip atrodo tikras tornadas. Per paskutinę pertrauką stovėjau gatvėje ir mačiau, kaip pusė maniškių pabėgo. Aš likau. Grįždamas į klasę dirstelėjau pro atviras mokyklos administracijos duris. Naujokė įdėmiai klausėsi dviejų rūsčių vyrų šnekos. Prasidėjus pamokai, ji net nepastebėjo, kad pusės mokinių nebėra. Likusiems papasakojo, kad ji yra veganė ir kovos už gyvūnų teises aktyvistė. Nevalgo nieko, kas gyva ar yra gyvo organizmo produktas. Jokio pieno. Jokių šilkinių drabužių. Jokių odinių rankinių. Visi gyvūnai jos sode surinkti iš gatvių. O vištas ji pavogė iš pramoninės vištidės. Už šitą akciją gavo baudą ir pirmą kriminalinį įrašą. Prieš savaitę ji kartu su kitais aktyvistais rengė demonstraciją prie kalėjimo ir reikalavo, kad ten sėdintys kovos draugai turėtų teisę į veganišką maistą. Kai demonstravo, šiek tiek pasistumdė su pareigūnais, todėl šiandien gavo šaukimą į teismą. Visai gali būti, kad jai teks šiek tiek pasėdėti tame kalėjime. Mokytoja dėl antro įrašo byloje nesikrimto, bet perspektyva negauti tinkamo maisto ją sukrėtė. Mes patylėjom – pamokos, kaip guosti teisiamus žaliuosius aktyvistus, dar nebuvo. Po pauzės paklausiau:
– O kur tas kalėjimas?
– Vakaruose, – mostelėjo ranka mokytoja ir apsiverkė.
Vėliau, jau gatvėje, patikrinau – tas mostelėjimas buvo absoliučiai tikslus vakarų krypties nurodymas.

Daugiau panašių straipsnių rasite „Verslo klasėje“ –  žurnale mąstantiems ir smalsiems žmonėms, kurie brangina savo laisvalaikį ir domisi rytojumi. Prenumeruoti žurnalą galite čia.