Keliai, mašinos, žmonės (I)

Aš visą gyvenimą buvau tas „užpakalinės sėdynės pilotas“, tas vos ne skrybėlėtas viršininkas su karikatūrišku portfeliu, įsitaisantis dešinėje prie lango. Ką toks žino apie gerą padangų ir plento dangos sukibimą, jeigu vienintelis sukibimas yra užpakalio ir dirbtine oda aptrauktos sėdynės trintis? O tiksliau – siamiška dviejų sėdynių sueitis? Ką toks mato pro Lietuvos lietumi paplūdusį stiklą? Teisingai – mažiau negu nieko. Jis visas paskendęs „savy“, tasai didžkukulių atletas, būsimasis Grūto parko eksponatas – beje, ten yra senelių namai?Nors jaunystėje visko būta: pamenu apledėjusį Žvėryno žiedą viduržiemy, kai po pusiaunakčio bičiulio žiguliai ėmė suktis staiga it sukutis tarp medinių trobelių abipus gatvės, o netrukus mus užblokavę milicininkai kraipė galvas ir vadino laimės kūdikiais. Mano draugas, miknius nuo vaikystės, tiksliau – nuo palaido baskervilio ilčių, mėgindamas sudėlioti žodį irgi sukosi abėcėlės pradžioje tarsi imperatorius Brežnevas, Maskvos olimpiados atidarymo kalboje bandantis „perskaityti“ olimpinius žiedus, bet kailiniuoti pareigūnai buvo tėviškai atlaidūs, neliepė pūsti, neatidavė sanitarams, net nešaldė sniege. Regis, net nesikeikė. Tą pačią žiemą tas pats draugas nusprendė išmokyti mane vairuoti, bet Žvaigždžių gatvėje į apledėjusią sniego krūsnį atlaužtos priekinės žigono (mašina, be abejo, buvo tėvo) durys atvėsino bet kokį pedagoginį įkarštį. Teisybės dėlei – netrukus jis išmokė mane pakenčiamai žaisti tenisą, tačiau tai jau kita istorija. Kartais dar nusiveždavo žiemą ant ežero kažkur tarp Karoliniškių ir Viršuliškių, kartais mums po kelių kraują stingdančių ratų pasibaigdavo benzas, ir tada, palikę tikruosius ratus, nelyginant vilkai pabruktom uodegom, kepurnodavom žvaigždžių nutvieksta laukyme į artimiausiojo ratuoto pažįstamo namus, keldavom vargšą iš miego ir varstomi amžinai nepatiklių žmonos akių prašydavom partempti į miestą. Būta ir kitokių automobilinių žaidimų: tarkim, keli architektūros studentai mėgdavo pasikeisdami prie vairo beveik nesustodami nusitrenkti į Maskvą ir įsiveržti į dar šiltus pirmos paskaitos niekada nelankančių pasijų patalus. Gražuolės tik sumodavo išsuokti: „Kodėl nepaskambinot, niekšai?“, ir tai būdavo paskutinis jų rišlus sakinys tą dieną. Nerišlių jos išmurkdavo daug, tačiau jų niekada neteko versti į alimentų kalbą.2.

Vaikystėje Lietuvos kelių žemėlapis man atrodydavo kaip kraujagyslių rezginys. Mašinos tada virsdavo visomis kryptimis beprotišku greičiu skriejančiais kraujo kūneliais. Tos kelionės neišvengiamai pasibaigdavo ties valstybės siena (kad ir mįslingiausioje vaiko akims žemėlapio vietoje – kur nors ties Adutiškiu), nors Lietuva tada taip vadinama būdavo tik prieškariniuose istorijos vadovėliuose, jų vis atrasdavau senelio lentynoje. Kaip keista: siena yra, o valstybės ne. Senelis yra, o Kauno, apie kurį jis pasakoja be ypatingo patoso, jau ne. (Tose senose knygose visada užtikdavai blausią nuotrauką su tarsi iš dangaus nusileidusiom arklinėm rogėm vidury nematomo kelio. O štai analogiškuose latvių leidiniuose arklių vietoje tviskėdavo automobiliai – tą  įsidėmėjau. Taip pat ir smetoninio žemės ūkio ministro našlės, ponios Aleksienės, pasakojimus apie plika akim pastebimus Rygos pranašumus prieš Varšuvą – irgi kaip tik dėl to. Dėl auto.) Žinoma, buvo dar viena siena, ją pervažiuoti galėjai tik traukiniu, kurio kupė dvokdavo šlapia dešra ir degtine, o šaukšteliai plonose stiklinėse atitardavo ratų ritmui. Tasai šaukštelių skimbčiojimas traukinio, ironišku vardu „Lietuva“, ratams dundant geriausiai simbolizavo gražų kalėjimą: krypties pasirinkti neduota, bet kelionės iliuzija padėta ant lėkštutės. Kupė langas užtrauktas, vagonas užantspauduotas. Tavo egzistencija suplonėjusi ligi krovinio, pašto perlaidos, atviruko į niekur. Vežamas vienintele galima kryptimi, išvydęs pro langą automobilius prie užkardo, staiga imi juodai pavydėti jų potencialios laisvės rinktis trumpesnį ar, atvirkščiai, ilgesnį, bet vaizdingesnį maršrutą, pavydėti kad ir rytmečio rūke skendinčių gyvulių – it iš sapno plaukusių. Vietos pojūčius aitrinančių Tėvynės kvapų. Peizažo ir tavo esybės susiliejimo. Važiavimas irgi gali būti mąslus – nesibaigianti tėviškės meditacija staiga nusmelkia ir perima pilotavimą, stumdama tavo kasdienius išgyvenimus, akimoju virstančius bereikšmiais, į kelkraštį. Tačiau tam reikia vairuoti pačiam. Kadangi automobilio vairas yra erdvėlaikio valdymo pultas. O keliai – apskaičiuoto netikėtumo garantai.Tą meditacinį planą sustiprina nedideli mūsų atstumai, jie kur nors Kalifornijoje vairavimą verčia tiesiog budistišku atnašavimu begalinės erdvės tuštumai: it kokioje erdvėlaivio kapsulėje sėdintis astronautas, vairuotojas vis greitina ir greitina (žinoma, ligi amerikietiškų standartų nubrėžtos proto ribos), tapdamas ratuotu kompiuteriu ir priimdamas aplinkos signalus nelyg televizijos ekrano mirgėjimą. Greičiui stojus laiko vieton, iš tikrųjų nepajudama iš vietos, kadangi vieta visada ta pati: automobilyje prie vairo. O pastarasis, kaip sakė Aleksandras Genis, jau seniai virto amerikiečių sielos pavidalu. Jos tikrąja forma. Arba dar tiksliau: kiekviena plentu skriejanti mašina čia nelyg bažnyčia ant ratų. Tos bažnyčios geroji žinia – tai pažadas laisvės, kurią  šiuo atveju patiri tik įkalintas už vairo. Plentas čia visada veda IŠ, padėdamas išsivažinėti, išsivaikščioti, išsigryninti. Būsena čia stoja tikslo vieton, o procesas gali būti būti suvokiamas kaip būsenų suma. Kelias visada svarbesnis už tikslą.3.
Pirmoji mano „tikra“ mašina – žalios spalvos BMW E23 – 1979-ųjų vasarą atvažiavo manęs pasiimti į ką tik pastatytą Centrinę Varšuvos traukinių stotį, vėliau tapusią firmine lenkų sostinės kloaka. Durelės vairuotojo pusėje buvo įlenktos ir neatsidarinėjo, neleisdamos jam pabūti džentelmenu. Esmės tai nekeitė: netrukus mes ėmėm trankytis Lenkijos keliais, o jie, kapitalizmui įvažiavus į Lietuvą, virto ir mūsų europinio kvėpavimo takais – prisiminus visas tas gražias analogijas a la vaikščiojantis žemaičių filosofas Justinas Mikutis: Vokietija – Europos krūtinė, vadinasi, Tėvynė turi plaučius ir pan. Sykiu tie keliai ūmai virto ir kraupių avarijų scena su vis naujais kryžiais kelkraščiuose. Iš smulkios kontrabandos ir niekaip nenusibaigiančio mašinų laužo praturtėjo kelios suvalkiečių ir dzūkų kartos. Ką ten suvalkiečių! Kur nors Šateikiuose į sekmadienio mišias niekas seniai nebevaikšto pėsčias: pro „Landsbergio“ nugyventas fermas ir Čikagos juodukų rajonus primenančius statinius pravažiuoja visi įmanomų markių „laužai“. Ir sulig naujom šventėm – vis naujesni. Mėsinė ir automobilių turgus tapo naujosios Lietuvos simboliais. Tą geriausiai patvirtina sovietmečio nuotraukos: keliai ir prekystaliai tušti, autobusai baisūs, užsienietiškos markės tik nespalvotuose žurnaluose su kai kuriom specializuotom čekoslovakiškom išimtim.Arba nespalvotuose prancūzų ir italų filmuose, kur gangsteriai elegantiški it rojaliai, o jų auto – ne susisiekimo priemonė, o natūralus tualeto tęsinys, veik aksesuaras. „TSRS liaudies artistas“ Alainas Delonas ne tik negeria odekolono – jis nevažinėja neišvaizdžiais automobiliais. Neprabėgs „nė“ dvidešimt metų, ir mes tą patirsim savo kailiu: mašina yra erotizmo (vos neparašiau – onanizmo) objektas ir šaltinis. Vairuotojo/s ir sedano sueitis – ne išsigalvojimas, o tikrų tikriausia tiesa, stojusi meilės partijai ar mistiškai tėvynei vieton. Netgi žmona truputuką pastumiama į šoną (tiksliau – į jai nupirktą smartuką), kadangi ratų spindesio niekam nevalia užtemdyti ar stelbti. Dabar tu esi vertas tiek, kiek vertas tavo automobilis. Atsiras nauja vairuojančiųjų lyga – lizinguotieji. Kalifornija bentliu, švelniai vadinamu „bentliuku“, įriedės į Vilniaus senamiestį. Ir kuo lėčiau – tuo įspūdingiau. Pasikeis pati žvilgsnio kryptis – dabar svarbus taps pastabaus anapusinio skurdo rakursas: pamatyti (ir įvertinti!) vairuotojo ronsoną, armanį, plaukų želė, o vasarą pro nuleistą stiklą netgi įkvėpti hugo bosą. Iki šiol negaliu pamiršti pro merso langą iškištų gučiais apmautų besikeikiančio arklio kanopų prie pat Rotušės – tokių vaizdų „užpavydėtų“ New Bond Street. Ką ten „strytas“ – pats Bondas. Džeimsas Bondas, patikslinu.Tačiau grįžkime į Lenkiją. Žalias, raudonais sportiniais treningais apsirengusios Andrzejaus Wajdos kino žvaiždės Danielio Olbrychskio (tai iš tikrųjų jis) ištiestom rankom vairuojamas BMW 160 km/h greičiu spaudžia į prieškarinių vilų pilną gyvenvietę, pavadinta Miško Pasaga. Tas važiavimas jaunam tarybukui primena pasaką: taip įvažiuojama į filmą. Ir neišlipama iš to filmo ištisą alsios vasaros mėnesį. Mūsų greitį saugo dvi apvaizdos: Dievo ir kelių policijos. Kalbant apie vieną neišvengiamai teks kalbėti ir apie antrąją.

Pasakojimo tęsinį skaitykite kitą savaitgalį. Daugiau panašių straipsnių rasite „Verslo klasėje“ – žurnale mąstantiems ir smalsiems žmonėms, kurie brangina savo laisvalaikį ir domisi rytojumi. Prenumeruoti žurnalą galite čia.