Kodėl Donelaitis?

Publikuota: 2014-01-18
Atnaujinta 2015-06-09 17:08
svg svg
Nuotrauka: Vladimiro Ivanovo nuotr.
„Verslo žinios“

Šie, 2014-ieji, Lietuvoje paskelbti Kristijono Donelaičio (1714–1780) metais – minint lietuvių grožinės literatūros pradininko, poemos „Metai“ autoriaus 300-ąsias gimimo metines.

Jubiliejiniai Donelaičio metai įtraukti į UNESCO ir valstybių narių 2014 m. minimų sukakčių sąrašą. Poemą „Metai“ 1977 m. UNESCO įrašė į Europos literatūros geriausių kūrinių sąrašą, o Kristijono Donelaičio rankraščiai ir laiškai 2014 m. išvakarėse  įtraukti į „Pasaulio atminties“ nacionalinio dokumentinio paveldo sąrašą. Planuojama, kad šiemet bus surengta apie 60 poetui skirtų rimtų renginių Lietuvoje ir užsienyje, išleista krūva knygų.Tai – paradinė reikalo pusė. Šioje, kasdieniškoje, – daugumos mūsų dar iš mokyklos laikų atsineštas Donelaičio, garbinamo ir nepajudinamo kaip kokio Puntuko, mūsų grožinės literatūros pirmtako, statusas. Žinomo, o sykiu – ir nežinomo, ir nesuprantamo. Šį fenomeną puikiai paaiškina išeivijos literatūrologo dr. Vinco Maciūno (1909–2003) ištarmė: „Kalbant apie Kristijoną Donelaitį, prisimena vienas aštrialiežuvio prancūzo Voltaire'o sąmojis. „Kodėl visi taip garbina Dantės „Dieviškąją komediją“? – iškėlė jis kartą tokį klausimą ir pats tuoj pat atsakė: – Ogi todėl, kad dabar niekas jos neskaito.“ /.../ Eilinis literatūros mėgėjas, dabar atsivertęs Dantės veikalo puslapius, ras nemaža neaiškių ar net ir visai nebesuprantamų dalykų ar sąvokų, į daugelį ten pavaizduotų situacijų jis nebenorės ar net nebesugebės įsijausti. Dantės stilius jam irgi atrodys neįprastas ar net nuobodus.Panašūs klausimai gali iškilti ir dažnam dabartiniam Donelaičio kūrinių skaitytojui. Donelaičio vaizduotas būrų gyvenimas ne vienam atrodys tolimai svetimas ir neįdomus, jo keltosios mintys nebeaktualios, pati jo kūrinių kalba, pilna nebevartojamų ir dažnam gal nesuprantamų svetimybių, keista ir nepatraukli; pagaliau ir pats jo eiliavimas dabar toks neįprastas. Ir gali ne vienam šmėkštelti mintis, kad mūsų literatai ir istorikai perdėtai iškelia Donelaičio svarbą ir vertę dėl šiaip jau suprantamo jų lietuviško patriotizmo: reikia gi parodyti, kad senojoje, dar XVIII a., lietuvių literatūroje buvo kai kas daugiau negu paprastos maldaknygės, nesudėtingi giesmynai ir kitokie neaukšto literatūrinio lygio religiniai raštai“. *Savo ruožtu, apie Kristijoną Donelaitį ir jo „Metus“ kalbamės su filologu Vaidu Šeferiu, Vilniaus universiteto auklėtiniu. Brno (Čekija) Masaryko universitete jis dėsto lietuvių kalbą ir literatūrą, o dalyvaudamas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) projekte „Donelaičiui – 300“ rašo monografiją „Kristijono Donelaičio „Metai“.

- Kaip tyčia prieš kelias dienas buvęs moksladraugis paklausė: „Nesuprantu Donelaičio grožybės, išskyrus jį, kaip lietuvių raštijos ir kultūros pionierių. Kas jis?“ Klausimas mane nustebino, paskiau pradėjau galvoti, kad ir aš pati, ir daugybė žmonių Donelaitį atrado tik palikę mokyklos suolą, universitetuose, kiti neatrado iki šiol ir net neketina jo ieškoti. Tai kas gi jis mums yra, tas Donelaitis, – privalomosios literatūros sąrašo rūgštų poskonį palikęs autorius, grožinės lietuvių literatūros pradininko simbolis ar kai kas daugiau? Donelaičio asmenybė ir kūryba sudaro gražų kontrastą. Jeigu susitelktume tik į jo asmenybę, biografiją, tai sunkiai rastume ką nors didvyriška. Priešingai, jo gyvenimas yra tipiškas Mažosios Lietuvos, Prūsijos, protestantų kunigo gyvenimas. Gimė lietuvių šeimoje, taigi gimtoji kalba – lietuvių. Tačiau buvo dvikalbis – Prūsijoje  išsilavinę žmonės turėjo tobulai mokėti vokiškai.Karaliaučiaus universiteto Teologijos fakultete gavo puikų klasikinį išsilavinimą, mokėjo klasikinių kalbų – tikrai gerai lotynų, veikiausiai ir graikų. Mokėsi gaudamas stipendiją – karališkoji Prūsijos vyriausybė ją skirdavo būsimiesiems Mažosios Lietuvos kunigams, žinoma, už ją vėliau reikėjo atidirbti pagal paskyrimą. Donelaitis niekur nekeliavo savo valia, bet laukė vakuojančių vietų – porą metų mokytojavo Stalupėnuose, paskiau Tolminkiemyje visą gyvenimą dirbo kunigu. Ne savo pasirinkimu, bet paskirtas karaliaus. Beje, kaip tik dabar, LLTI siųsti, dr. Liucija Citavičiūtė ir aš tai liudijančių dokumentų radome Berlyne esančiame Prūsijos archyve. Projektą „Donelaičiui – 300“ vykdant pastaruoju metu iškyla vis naujų dokumentų.

- Negi dar randama ko nors nauja? Atrodo, viskas tiek ištyrinėta... Kaip tik, – randama. Po Antrojo pasaulinio karo Prūsijos archyvai dramatiškomis aplinkybėmis buvo išvežti iš bombarduojamo Karaliaučiaus, jų likimas tik iš dalies težinomas. Visa, kas liko Vokietijoje, jau palyginti gerai ištyrinėta, bet Berlyne radom dalykų, kurių iki šiol tyrinėtojai nebuvo radę. Tai smulkesni, oficialaus pobūdžio raštai, Donelaičio ranka rašyti laiškai, prašymai ir t. t.Kita dalis archyvų, kur galima tikėtis Donelaičio rankraščių, išblaškyta Lenkijoje, Lietuvoje ir Rusijoje. Lenkijos ir Lietuvos archyvus galima kruopščiai ištyrinėti, o su Rusija – kitas klausimas. Ir ten įmanoma dirbti, bet jau sava specifika: ne taip vieša ir ne taip paprasta, kaip kitur.Grįžtant prie Donelaičio biografijos, – ji palyginti paprasta, be didvyriškų gestų ir įvykių: mokėsi, gavo paskyrimą, kunigavo. Buvo geras kunigas – pavyzdingai rūpinosi savo parapija, savo tikinčiaisiais. Vien kiek statybų jis inicijavo: naują bažnyčią pastatė, našlių namus, kleboniją, rūpinosi penkiom jo parapijoje esančiom mokyklom. Tolokai jos buvo nuo Tolminkiemio, o Donelaitis turėjo sužiūrėt, kad neliktų nesimokančių vaikų, mokytojus kontroliuoti, teikti ataskaitas... Kai pradedi žarstyti tuos dokumentus, gerai matyti, kad jam rūpėjo dvasiniai, kultūros dalykai, kad jis ne tik skatiką bandė suvaikyt.Turime įdomių prisiminimų iš vizitatorių: iš Karaliaučiaus jie vykdavo tikrinti, kaip tvarkosi kunigai. Donelaitį visada girdavo už tai, kad jis gerai tvarko bažnyčią, kad geras pamokslininkas. Pamaldas jis vedė dviem kalbom, vokiškai ir lietuviškai, ypač buvo giriamas už lietuviškai sakomus pamokslus.Kai dėl barometrų ir pianinų, kuriuos jis meistravo... Nuo pat Liudviko Rėzos laikų įsitvirtinusi tokia jo charakteristika. Tai tiesa, Donelaičių giminė buvo naginga, ir jo brolis Kristupas buvo auksakalys Karaliaučiuje. Donelaitis irgi mėgo amatus. Tie barometrai, klavesinai, fortepijonai rodo, kad jis mėgo gaminti smulkius, tikslius dalykus, buvo kruopštus.

Nemokami naujienlaiškiai į savo el. pašto dėžutę:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

- Užsiminėte apie Liudviką Rėzą. Kai 1818 m. jis rengė pirmąjį „Metų“ leidimą, lietuviškai, pridėdamas ir vokišką vertimą, ištrumpino gal 400 eilučių, išbraukė plikus realistinius vaizdus, šiurkščius posakius, daugiausia tuos, kur kertama ponams. Ar nebus jis knygos įvade gražiau papasakojęs apie Donelaitį, nei buvo iš tikrųjų? Tikrai, „Metų“ tekstą Rėza sutrumpino penktadaliu. Bet dėl jo pateikiamų Donelaičio biografijos žinių neabejojama. Žinoma, Rėza turėjo daugiau dokumentų negu mes, tačiau nėra pagrindo manyti, kad įvade apie Donelaitį būtų ką nors smarkiai keitęs.

- Nuo kurio „Metų“ leidėjo – antro ar trečio – Rėza gavo velnių už tokius darbus? Nuo abiejų, bet labiausia nuo trečio, nuo Nesselmanno, jis buvo griežtas tekstologas. Bet nereikia ant Rėzos labai pykti. Aišku, mes norim autentiško teksto, jį dabar ir turim. O Rėza norėjo padaryti knygą, kuri atitiktų to laiko skonį ir skaitytojų lūkesčius. Su savo socialine kritika ir labai rupia lietuviška kalba Donelaitis Rėzai buvo per radikalus. XIX a. Prūsijoje kai kurios kūrinio vietos būtų nesuvirškinamos, tai Rėza jį apkarpė, padailino ir padarė pirmąjį lietuvišką bestselerį. Rėzos nuopelnai ne mažesni negu jo kaltė.Taip, tekstą jis tikrai sudarkė: vien Rėzos leidimu remiantis, tikro Donelaičio nepaskaitytume. Bet nepamirškim, ką padarė Rėza: jo 1818 metų leidimas yra pirmas kartas, kai autentiškas lietuvių autoriaus  tekstas patenka į Europos filologinę apyvartą.

- Pasakėte „Europos kontekste“. Kokį literatūrinį svorį tame kontekste tuo metu turėjo „Metai“, ar išvis turėjo? Turėjo. Viena vertus, „Metai“ yra regioninio tipo kūrinys: rašyta lietuviškai, lietuviškai suprantantiems žmonėms. Šia prasme, tai nėra baironiško ar šekspyrinio tipo literatūra, kuri vėliau būtų perimta visos Europos ir veiktų kitus autorius.Bet svarbu, kuo Donelaitis skiriasi nuo savo konteksto, kuo jis individualus. Šioje srityje labai daug padaryta dr. Leono Gineičio. Apibendrinant, Donelaitis nėra toks unikalus, iš niekur ateinantis, kaip kartais mums atrodo. Yra ir jo kultūrinės šaknys, ir jo išsilavinimo, skonio, ir literatūrinio konteksto lemti dalykai. Pvz., pasakėčių žanras akivaizdžiai ateina iš konteksto – rašydamas pasakėčias Donelaitis darė tai, kas jį aiškiai sieja su Europos literatūriniu kontekstu. Dabar dr. Dalios Dilytės pateikiami tyrinėjimai aiškiai rodo, kokios intensyvios gijos driekėsi tarp Donelaičio pasakėčių ir to meto Prūsijos, Anglijos konteksto.Kalbant apie Donelaičio hegzametrą – tai juvelyrinio tikslumo metrika, jis gana unikalus. Prūsijos literatūroje tik Friedrichas Gottliebas Klopštokas savo epinio pobūdžio poemoje „Mesijas“ (1748) panaudojo hegzametrą. Jeigu teisinga, kad Donelaitis savo pasakėčias parašė kiek anksčiau, tai jis yra pirmasis rašytojas Prūsijoje, išdrįsęs poezijoje panaudoti klasikinį hegzametrą. „Metai“ šiuo požiūriu yra poetinės meistrystės pavyzdys, drąsus eksperimentas. Donelaitis buvo novatorius, savo laiko keturvėjininkas. Jis eksperimentavo su forma: suderinti antikinį hegzametrą su natūraliais kalbos kirčiais taip, kaip Donelaitis, sunkiai įsivaizduojama. Iki šiol užima kvapą, kaip tos eilutės nušlifuotos. Šiuos dalykus aiškiai rodo prof. Alekso Girdenio studija apie Donelaičio hegzametrą.Savo ruožtu, bene radikaliausias savo kontekste Donelaitis bus socialinės kritikos motyvais. Tai tokie vaizdai, dėl kurių Rėza bijojo leisti tekstą neredaguotą.Yra rupių vietų, kurios tikrai drąsios, kurios tuo laiku veikiau priminė ateinančios Prancūzų revoliucijos nuojautas – kur ponai užmuša Pričkų, kur atvirai, rupiais žodžiais, keikiamas išponėjęs Milkus ir pan.Neradikalizuokim, Donelaitis jokios revoliucijos nerengė, bet tekste aiškiai juntamas teisingumo jausmas jam buvo labai svarbus. Jis nemanė, kad įmanoma pakeisti socialinę struktūrą: yra ponai ir būrai, vyresnybė ir pavaldiniai, taip ir turi būti, bet elkimės visi etiškai, gražiai, atjauskim vienas kitą, ir viskas bus gerai.Tačiau gyvenimas rodė ką kita – ir žiaurumo, mušimo, agresijos, neteisingumo gausu jo „Metuose“, dar gausiau pasakėčiose, kur nuolatinė tema – socialinis neteisingumas.

- Būtent dėl to socialinio aspekto sovietmečiu Donelaitis buvo įtrauktas į privalomos literatūros sąrašą. Kaip ir pasinaudojo juo, padarė jį valstiečių, būrų poetu. Taip, Donelaitis identifikuojamas su būrais, tačiau tuo jo kūrybos prasmė neišsemiama – susitelkiant vien į būrus, daug kas lieka nepastebėta. Jis nebuvo būrų poetas. Nesu tikras, ar šis kūrinys buvo skaitomas valstiečiams. Įsitvirtinusi tezė, kad kai kuriuos „Metų“ fragmentus Donelaitis skaitė iš sakyklos, bet neturim jokių įrodymų. Yra vienintelė vizitatoriaus pastaba, kad itin meistriškai jis sako lietuviškus pamokslus, o mes pradedam drąsiai spėti, kad gal skaitė „Metus“.Argumentų prieš jo valstietiškumą yra: juk hegzametras valstiečiui visiškai nesuprantamas. Tai yra antikinis metras, kad jį suprastum, turi daug išmanyti, daug studijuoti. Suderinti hegzametrą su sintaksės, sakinio intonacija nėra lengva. Vienintelis tikras Donelaičio liudijimas apie tai, ką jis su „Metų“ fragmentais veikė, randamas viename jo laiške draugui kunigui, laiške sakoma: prisimenu su malonumu jūsų paskutinį apsilankymą pas mus, kai mes skaitėme Pričkaus nuotykius. Tai vienintelis autentiškas liudijimas, kam jis skaitė „Metus“, – išsilavinusiems žmonėms, to meto elitui. Tai tiek to valstietiškumo.

- Paminėjote prof. Dalią Dilytę. Universitete buvo mokoma, kad lietuviško epo nėra. Estai, latviai esą jį turi, o mes – ne. Ir štai profesorė sako, kad „Metai“ yra pats tikriausias epas, ir dar ypatingas Europos kontekste. Tai turime mes jį ar neturime? Visiškai sutinku su prof. Dilyte, kad „Metai“ verti epo pavadinimo, tik mes kartais dar pridedam „didaktinis epas“. Nė kiek neabejoju, kad „Metai“ yra mūsų kultūros epas, tik nėra jame mūšių, didvyriškos mirties, nėra romantizmo, kuris persmelkęs visą latvių „Lačplėsį“ ar estų „Kalevalą“. Ir mums, ir latviams ar estams šie tekstai labiau suprantami, artimesni mūsų skoniui – ten ir mūšiai, ir Lačplėsio meilė, stiprūs vyrai ir gražios moterys.O Donelaitis tarsi lieka nuošalėje, nes viso to jo kūryboje nėra. Bet principas paprastas: epas yra kūrinys, kuriame apdainuojami esmingiausi dalykai, tai, kas žmogaus gyvenime, egzistencijoje svarbiausia. Tai aukščiausias, hierarchiškai rimčiausias literatūros žanras.Kalbant apie „Metus“, taip ir yra. Tik tiek, kad Donelaičio epochoje svarbiausi buvo ne didvyriški mūšiai, tačiau tai, kas yra „Metų“ esmė – Dievo didybė, darbas, žmogaus dorybė ir socialinis teisingumas, – aš matau tokius keturis jo kūrybos akmenis.Visi „Metai“ yra fragmentų ir vaizdų virtinė, iliustruojanti kiekvieną šių akmenų iš teigiamos arba neigiamos pusės. Šia prasme Donelaitis man – epinio masto poetas, o „Metai“ – epinis kūrinys, jame tarsi genetiniame kode sukoncentruoti svarbiausi dalykai, kuriuos kultūra turėtų paveldėti.

- O dabar grįžkime prie to, kas „Metuose“ sudėta. Šitaip kalbėti neišeitų, – iš mokyklos laikų puikiai prisimenam, kad papasakoti „Metų“ nėra kaip. Nešiojuosi šį kūrinį kišenėje daugiau nei 7-erius metus, tiek laiko jį tyrinėju, bet nesugebėčiau atkartoti, pvz., „Pavasario linksmybių“ epizodas po epizodo, nes tas tekstas nebuvo taip parašytas, – ten nėra įvykio, kuris mums leistų atkurti naratyvinę grandinę.Reiktų konstatuoti tokį dalyką: daug kas, ypač šiuolaikiniai rašytojai, pasigenda „Metuose“ aiškios struktūros sakydami, kad tai yra silpnoji vieta. Tačiau klaida sakyti, kad Donelaičiui nepavyko gerai papasakoti istorijos. Klaida, nes taip nebuvo planuota, jis nerašė savo kūrinio orientuodamasis į aiškią įvykių kreivę.Taigi – ieškom pradžios, vystymosi, kulminacijos, paskiau epilogo, ir nerandam, ir mums labai nejauku, – ką dabar su tokio dydžio poema veikti, kur nieko neįvyksta?Bet va, nuo čia prasideda kelionė tikrojo Donelaičio link. Taigi, Donelaičio tekste nėra naratyvo. Tai kas tada yra, kaip tą tekstą skaityti?Savo studentams, mokiniams pirmiausia sakau: tai ne romanas, tai sakytinės literatūros žanras, kūrinys, skirtas klausytis. Įsivaizduokim, kad Donelaičio „Metai“ yra pokalbis gerų draugų būrelyje. Kaip toks pokalbis vyksta? Vienas pradeda temą, šį tą papasakoja, tam tikru momentu baigia, kitas nuo tos vietos pasuka temą truputį kita linkme, trečias vėl kitur, – kartais asociatyviai, kartais paraleliai, kartais kontrasto principu, bet pokalbis nenutrūksta, jis turi aiškių sąlyčio taškų. Tačiau galioja viena taisyklė: mes nežinom, kur ir kaip pokalbis baigsis – jis gyvas, jis plėtojasi panašiau į medžio šaką, nežinom, į kurią pusę ji pradės augti kitąmet. Bet šaka tvirta, pokalbio struktūra taip pat tvirta, gyva, tampri ir stangri.Taigi pirmas dalykas, kurį bandau skaitytojams išaiškinti, kad tai yra šnekamojo, o ne rašytinio teksto struktūra. Donelaitis nesuplanavo teksto nuo A iki Z, todėl jo negalima kaltinti, kad planas prastas. Reikia įsivaizduoti, kad „Metus“ jis rašė ilgai, veikiausiai 10 metų, o gal ir tai ne riba. Ateidavo, parašydavo, neturėdavo laiko, atidėdavo. Vėl grįždavo, pratęsdavo, kai ką pataisydavo, kai ką pamiršdavo.Tai organiškas kūrinys: kaip Donelaitis gyveno, kaip turėdamas laiko rašė, taip tas tekstas augo ir atkeliavo iki mūsų. Dėl to ir kyla nesusipratimas: mes ieškom aiškaus plano, aiškaus įvykių plėtojimo nuo pradžios iki pabaigos, o jų nėra. „Metai“ – tai augalas, kuris organiškai plėtojosi, ir daug labiau panašus į, sakykim, sustingdytą žmonių pokalbį. Skaitydami tekstą epizodas po epizodo pajustume teksto logiką: jis kalba apie kokią nors dorybę, paskui kontrasto principu prišlieja nedorybę.Bet, man rodos, jei aš visa tai dabar išberčiau kokiam žmogui, kuris norėtų aiškiai ir trumpai suprasti Donelaičio esmę, būtų per sudėtinga.

- Būtent. Manau, kad šiuolaikiniam žmogui, ypač tam skubančiam, kuris nuo popierinės knygos vis dažniau pereina prie elektroninės, jei apskritai dar skaito knygas, Donelaitis yra nesuprantamas. Tai kas jis mums, tas Donelaitis, kur jo „Metų“ grožis? Vertinu tokius klausimus, nes mano paties kelias prasidėjo labai panašiai: negimiau Donelaitį skaitydamas, o tik universitete atradau. Tiksliai paminėjote skubėjimą – jis ir yra didysis nesusipratimų šaltinis, nes Donelaičio kūrybos grožis yra klasikos kūrinių grožis, o tai kūriniai, kurie reikalauja kantrybės.Donelaičio skonis, gėris ir grožis pradeda rastis, kai neskubi, kai prie jo susimąstęs pasėdi. Ir tai ne kokie intelektualūs dalykai, tai skaitymo technika: paimkit Donelaitį, skaitykit sakinį po sakinio ir nesigėdykite savęs klausti kiekvieno nesuprantamo žodžio – kas yra negėlys, žakas, žiuponė, kuo skiriasi alus, pivas, puspyvė ir skinkis?Dar svarbiau skaityti nuo taško iki taško, jo sakiniai gana ilgi. Dažniausiai pirmąsyk skaitant neaišku, tuomet reikia skaityti vėl, išsiversti į šiuolaikinę kalbą. Donelaičio kalba archaiška, bet ne tokia, kad reiktų studijas baigti.Banaliai sakau, kad Donelaičio tekstas kaip išlaikytas vynas – geriam jį lėtai, skonimės, bet jeigu kaušais pradėsim maukti – bus ir rūgštu, ir jokio skirtumo nuo bet kurio kito vyno. Per pusvalandį „Metų“ esmės nesuvoksi, galvoje liks tik košė be pradžios ir pabaigos. Visa jo esmė – ritmas, skonėjimasis.Kai žmogus klausia, kas tas Donelaitis, kur jo grožybė, į šitą klausimą negalima atsakyti duriant pirštu: va čia. Atsakymas yra paties žmogaus rankose. Juk yra dalykų, kurių logiškai negali aprašyti, pvz., jausmo, kai skrendi oro balionu. Donelaičio grožis irgi ateina ne iš logikos, o iš paties grožio. Jis nereikalauja argumentų, bet reikia rasti laiko jį pajusti. Donelaičio kūryba yra klasikos rango kūryba, pusė žmonijos dėl jos iš proto eina, kita pusė pakęsti negali. Žmogui, kuris nori atrasti klasiką, ji visada atsivers. Ir neįmanoma kitam įrodyti, kad Bacho muzika graži, jeigu jis jos nekenčia. Kelias, kurį reikia nueiti iki Donelaičio, iš esmės labai panašus į kelią iki visos klasikos, iki Wagnerio muzikos ar Vermeerio tapybos.

***

Kas mums yra Donelaitis Gitanas Nausėda

AB SEB banko prezidento patarėjas,
senų spaudinių kolekcininkas

Pasakysiu gal nelabai priimtiną kultūros žmonėms palyginimą, bet man asmeniškai pirmas įspūdis būtų toks: Kristijonas Donelaitis poezijoje yra tas pats, kas Arvydas Sabonis krepšinyje. Kitaip tariant, jeigu Sabonis parodė, kad lietuvis gali žaisti krepšinį taip, kaip nežaidžia beveik niekas kitas pasaulyje, tai Donelaitis parodė, kad galima rimuoti lietuvių kalba taip, kaip tą galėtų padaryti retas pasaulyje. Turiu galvoje, kad jis rašė hegzametru.
Mano nuomone, „Metai“ yra nepaprastai sodrios kalbos ir nepaprastai didelio talento rezultatas, dėl tos priežasties aš, kaip kolekcininkas, stengiuosi surinkti visus kokius tik įmanoma XIX a. „Metų“ leidimus. Pagrindiniai yra keturi, kol kas pavyko rasti tris. Sunkiausia užduotis, be abejo, yra pirmasis 1818 metų L. Rėzos leidimas, tai tikrai didžiulė retenybė. Tikiuosi, kada nors man tai pavyks padaryti.
Visiškai nesvarbu, kad pirmajame leidime Rėza išbraukė beveik penktadalį teksto, visi tie leidimai turėjo didelių trūkumų. Ir nenuostabu, kad, pvz., antrasis leidimas, kurį 1865 m. parengė Augustas Schleicheris, buvo labai aštriai sukritikuotas po ketverių metų išėjusioje Nesselmanno, kito žymaus kalbininko, knygoje – 1869 m. Karaliaučiuje jis išleido trečiąjį Metų“ leidimą.
Visi jie galbūt kritikuotini, tačiau tai buvo bandymai pristatyti pasauliui Donelaitį, nes patys leidimai buvo ganėtinai paplitę, ypač tarp kalbančiųjų vokiškai, mat buvo parengti vokiškai. Be jokios abejonės, Donelaitį pastebėjo garsūs to meto amžininkai, Europos protai. Manau, jie puikiai galėjo įvertinti, kas yra Donelaitis ne tik Lietuvai, bet, nebijokim pasakyti, – ir visai Europai.
Manau, kad „Metai“ buvo pavyzdys Europai, kad ta kalba, kurią tuo metu jau menkai kas težinojo ir menkai pastebėjo, galima rimuoti, ir rimuoti labai įspūdingai.
Tuo metu, kai rašė Donelaitis ir kai buvo leidžiami pirmieji „Metų“ leidimai – jau po jo mirties, lietuvių kalba domėjosi vienas kitas kalbininkas. Vėliau, XIX a. antroje pusėje, atsirado visa plejada kalbininkų, kurie atkreipė dėmesį į lietuvių kalbą, bet galbūt daugiau dėl to, kad buvo įsitikinę, jog ji apskritai greitai išnyks.
Taigi – XIX a. pradžioje tokių, atradusių lietuvių kalbą, buvo labai nedaug, ir „Metai“ buvo ne Lietuvos, žinoma, nes kaip savarankiškos valstybės jos nebuvo, bet lietuvių kalbos pristatymas pasauliui. Pasauliui skamba galbūt pernelyg ambicingai, bet Europai – tai tikrai.
Rimantas Černiauskas (1950–2011)
prozininkas, dramaturgas

Būsiu atviras, ilgą laiką Donelaitis buvo man nesvarbus, o jo kūryba atrodė mirusi anksčiau už patį autorių. Juk ir šiomis dienomis daugelis madingų ir nelabai rašytojų kurpia jau mirusią devynioliktojo, kartais net aštuonioliktojo amžiaus poeziją arba prozą. Gal todėl tiek Donelaitį, tiek Baranauską jaunystėje laikiau tarsi senųjų laikų muziejiniais apdulkėjusiais eksponatais. Šitas požiūris sugalvotas ir suformuotas ne mano vieno. Manau, kad mano laikais Švietimo ministerija atliko „gerą“ kultūrinę diversiją, įtraukdama Donelaitį į pradinių klasių mokymosi programą. Ar mažam vaikui, kurį auklėti ir ugdyti labiau dera pasakomis, dainomis ir tautosaka, įmanoma suvokti ir pamilti realistinį, rupų poeto žodį? „Metų“ poemos gelmes, stiliaus ir poetikos žavesį gali suvokti tik emociškai ir intelektualiai subrendęs žmogus. Bijau, kad ir šiomis dienomis Donelaičio kūryba pateikiama per anksti, ir jauni žmonės vis labiau atjunkomi nuo senos, bet geros lietuvių literatūros.
Tikrai Donelaičiu susidomėjau prieš 15 metų, kada jo 275-ųjų metinių proga sumaniau parašyti nedidelį apsakymą apie kunigą ir poetą, visų galų meisterį Kristijoną Donelaitį. Taip, įlindęs į poeto kūrybą, gyvenimą ir epochą, kapstausi čia jau antra dešimtis metų. (www.durys.daily.lt, 2004)
Gytis Vaškelis
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Leidybos centro direktorius

Kalbant apie naujausią Donelaičio „Metų“ leidimą su Rolando Kazlo įskaityta CD plokštele, reiktų pasakyti, kad 1.000 egzempliorių tiražas buvo išgraibytas per porą mėnesių, Donelaičio metams beveik dar neprasidėjus. Mums patiems, leidėjams, tai įdomu, o žmonėms – irgi įdomu, jie „Metus“ perka.
Kitas dalykas, akademinius Donelaičio raštus seniai reikėjo perleisti, nes pasikeitė epochos, atsirado naujų duomenų, pasikeitė požiūris į tekstologiją. Dabar leidžiami tekstai vis labiau artėja prie originalo, kuris buvo puristų aptvarkytas, kad nekompromituotų Donelaičio dėl kai kurių žodžių. Dar reiktų pridėti, kad pernai buvo atlikti rankraščių spektriniai tyrimai, jie leido atkurti kai kuriuos fonetikos taisymus, išsiaiškinti, kas ten buvo daryta.
Akademine prasme, Donelaitį dabar mes skaitom naujai ir tai daryti geras laikas: jokios ideologijos, jokios okupacijos nebespaudžia. Juk Donelaitis atsirado tada, kai spauda buvo uždrausta – lietuvių kalbos Lietuvoje nebuvo. Vaizdžiai tariant, Lietuvos nebuvo. Paskui – Pirmas pasaulinis karas, trumpas Nepriklausomybės laikas, sovietiniai metai, ir mes tik dabar natūraliai priėjome prie bendresnio Donelaičio suvokimo – kas gi tai yra?
Žmonės domisi: yra Donelaičio draugijos, mokytojai, nemokytojai, yra kraštas, kuris sieja save su Donelaičio kraštu palei Nemuną, – ir tai džiugina. Vienaip ar kitaip, Vilniaus knygų mugėje rengsime nacionalinius Donelaičio skaitymus.
Ko labiausiai bijau, tai valdiško šventimo. Geriausias Donelaičio metų šventimas – skaityti jo „Metus“, ir po vieną, ir kartu. Nes bet kuriuo atveju tai yra pirmas lietuviškai parašytas grožinis kūrinys ir daugeliu prasmių lig šiol nepralenktas.

Pasirinkite jus dominančias įmones ir temas – asmeniniu naujienlaiškiu informuosime iškart, kai jos bus minimos „Verslo žiniose“, „Sodros“, Registrų centro ir kt. šaltiniuose.

Nacionalinėje dailės galerijoje – fotografijų paroda „Karas Ukrainoje. 2022 metai“

Meno lauke randasi vis daugiau liudijimų, pasiekiančių mus iš Rusijos užpultos Ukrainos. Vienas tokių –...

Laisvalaikis
2022.05.21
Ateitis su 5G pagal „Ericsson“: kas laukia žmonių ir verslo Premium

5G ryšys dažnai yra pristatomas kaip technologija, kuri daugiausia naudos atneš verslui. Tai bent iš dalies...

Inovacijos
2022.05.20
Virtualus nekilnojamasis turtas? Kodėl gi ne Premium 1

„Virtualus nekilnojamasis turtas (NT) yra dar viena skaitmeninio investavimo alternatyva. Iki šiol buvo...

Laisvalaikis
2022.05.20
Trakuose – ukrainos menininko J. Grigorovičiaus paroda „Karo spalvos“

Trakų kultūros rūmų meno galerijoje „Fojė“ (Vytauto g. 69) atidaryta kino dailininko Jurijaus Grigorovičiaus...

Laisvalaikis
2022.05.20
Kanuose T. Cruise‘ui įteikta „Garbės auksinė palmės šakelė“

Holivudo aktorius Tomas Cruise'as, trečiadienį pirmą kartą po 30 metų pertraukos apsilankęs Kanų kino...

Laisvalaikis
2022.05.19
Pokalbis apie psichinę darbuotojo sveikatą: pasitikėjimo vadovu ženklas Premium

Pokalbiai apie psichikos sveikatą tarp vadovo ir kitų komandos narių turėtų būti normalizuoti – teiginiui...

Vadyba
2022.05.19
Juvelyras T. Blaževičius: deimantai brangsta, lietuviškos juvelyrikos rinka bręsta Premium

„Deimantų kainų rodiklis yra ne aukcionai, bet dešimtys tūkstančių mažų gamintojų, kurie parduoda tuos...

Laisvalaikis
2022.05.18
Ukrainiečiai atsisveikino su pirmuoju nepriklausomos šalies prezidentu L. Kravčuku

Rusijos invazijos krečiama Ukraina antradienį atsisveikino su Leonidu Kravčuku, pirmuoju nepriklausomos...

Laisvalaikis
2022.05.17
Prasideda Kanų kino festivalis

Šiandien Kanuose, Prancūzijoje, prasideda 75-asis tarptautinis Kanų kino festivalis ir kino industrijai...

Laisvalaikis
2022.05.17
Kuo virto „Vytauto“ avantiūra su krepšininkais Ballais Premium 6

Lietuvoje su savo šeima ir kūrybine komanda viešėjęs JAV krepšinio veikėjas LaVaras Ballas paskelbė į Ameriką...

Pramonė
2022.05.17
„Dizaino sparnai“ pradedantiesiems augins sparnus

Lietuvos kultūros tarybos (LKT) projektas „Dizaino sparnai“ pradedančiuosius kviečia teikti paraiškas...

Laisvalaikis
2022.05.17
Rusijos premjeras iš R. Tumino atėmė vyriausybinį apdovanojimą 1

Rusijos premjeras Michailas Mišustinas nurodė buvusį Maskvos Vachtangovo teatro meno vadovą režisierių Rimą...

Laisvalaikis
2022.05.17
G. Pruskus: į darbą reikia žvelgti kaip į žaidimą Premium

Gediminas Pruskus, nekilnojamojo turto paslaugų grupės „Inreal“ vadovas, šiuo metu bendrovėje integruoja...

Vadyba
2022.05.15
J. D. Haidtas: apsigavome manydami, kad užtikrinti liberaliąją demokratiją lengva Premium

„Žinau, kad niekada nebuvo aukso amžiaus, kai visi mylėjome vieni kitus ir kalbėjome ta pačia kalba“, – sako...

Laisvalaikis
2022.05.15
Karą iš slėptuvės aprašinėjantis redaktorius: labiausiai šokiruoja mažos detalės Premium

Rusijos invazija į Ukrainą smogė visiems Ukrainos pramonės sektoriams ir kol kas nepanašu, kad šalis...

Verslo aplinka
2022.05.15
Rusijos klaida: neįvertintas oro pajėgų faktorius Premium

Oro pajėgos turėjo būti vienas pagrindinių Rusijos pranašumų kariaujant prieš Ukrainą. Turėdamos daugiau kaip...

Laisvalaikis
2022.05.14
A. Ramanausko-Vanago premija skirta istorikei D. Kuodytei

Penktoji Adolfo Ramanausko-Vanago premija skirta istorikei Daliai Kuodytei, taip įvertinta jos „visuomeniškai...

Laisvalaikis
2022.05.14
Iššūkiai, kuriuos Lenkijai kelia nuo karo bėgantys ukrainiečiai Premium

Lenkija plačiai atvėrė savo duris nuo karo bėgantiems ukrainiečiams. Tačiau vietos politikai ir įvairių...

Verslo aplinka
2022.05.14
Partnerystės įstatymą parašais parėmė per 250 akademikų

Per 250 Lietuvoje ir užsienyje dirbančių mokslo daktarų, dėstytojų, mokslo darbuotojų ir doktorantų pasirašė...

Laisvalaikis
2022.05.13
M. Kvedaravičiaus filmo „Mariupolis 2“ premjera – Kanuose

Mariupolio mieste, Ukrainoje, kovo pabaigoje nužudyto kino režisieriaus, kultūros antropologo Manto...

Laisvalaikis
2022.05.12

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Valdyti Sutinku