Jeigu priešas užpultų staiga

Publikuota: 2013-07-12
Nuotrauka: Fotografija iš Antano Motuzo kolekcijos.
 

Karas bus – tuomet beveik neabejota. O vienu iš labiausiai tikėtinų priešininkų vadinta valstybė, operatyviniame plane įvardinta raide „V“.
Ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Europa it koks traukinys kamikadzė nesustabdomai judėjo karo bedugnės link.
To traukinio lokomotyvu tapo nacių valdoma Vokietija, ėmusi be skrupulų laužyti po Pirmojo pasaulinio karo ją slėgusius apribojimus. 1935 m. kovą vokiečiai vėl įsivedė visuotinę karo prievolę, susigrąžino Saro sritį ir išstojo iš Tautų Sąjungos. Po metų – įvedė kariuomenę į demilitarizuotą Reino zoną. Kad karas bus, neabejojo beveik niekas. Tesvarstyta, koks jis bus.

Anglai „pamišę su motorizacija“, prancūzai kasasi žemėn Populiarus Lietuvos tarpukario laikraštis „Sekmadienis“ dar 1934-ųjų kovą taip aprašė pasaulio nuotaikas: „Ir reikia pripažinti, kad dabar daugiau kvepia paraku, nei 1913 metais. Visam žemės rutuly atsiranda pavojaus kibirkštys... Visas pasaulis dreba iš baimės ir visapusiškai ginkluojasi.“
Regėdami, kaip vokiečiai, visų vadinti Pirmojo pasaulinio karo kaltininkais, stengiasi atkurti savo karinę galią, ginklavimosi psichoze užsikrėtė ir likusieji.
„Kada prasidės karas, iš vokiečių generalinio štabo slaptuvių pasirodys tokie nauji dalykai, prieš kuriuos viskas nublanks, o dabartiniai tankai, darantieji 60 kilometrų per valandą, prilips prie asfalto plento kaip paralitikai“, – baugintasi tame pat „Sekmadienyje“.
„Ginklavosi be išimties visi, maksimaliai išnaudodami savo valstybių turtus“ – straipsnyje apie Lietuvos kariuomenės modernizaciją tarpukariu teigia istorikas Jonas Vaičenonis. Anot šio karo istorijos tyrinėtojo, dar 1931 m. septynių didžiųjų pasaulio valstybių (Vokietijos, Anglijos, Prancūzijos, Italijos, Japonijos, SSRS ir JAV) karybos išlaidos tesudarė 16 milijardų 890 mln. Lt. Bet vėliau, vos per penkerius metus, iki 1936-ųjų, ši suma išaugo ketveriopai ir siekė jau 68 milijardus 700 mln. Lt. Pirmavo čia, be abejo, Vokietija, karo pramonei atseikėjanti 28 milijardus 200 mln. Lt. Antri buvę sovietai, palyginti su vokiečiais, karui teskyrė „kuklią“, maždaug 6 milijardų litų sumą.Lietuva, regėdama, kad visa Europa jau žvangina ginklais, pagal savo kuklias išgales irgi stengėsi neatsilikti. 1935 m. pradžioje buvo pradėti kariuomenės pertvarkymo ir modernizavimo darbai. Jiems buvo numatyta per 7 metus išleisti didžiulę tiems laikams sumą – 175 mln. Lt (t.y. po 25 mln. litų kasmet).
Bet ne viską lėmė pinigai – kaip paaiškėjo vėliau, ne tiek ginklavimuisi skiriamos sumos, kiek efektyvus lėšų naudojimas lėmė valstybių gebėjimą duoti tinkamą atkirtį priešui. Kiekviena šalis rinkosi savo gynybos kelią, atsižvelgdama į galimybes ir geopolitinę padėtį.
„Kaip ginkluotis? Štai klausimas, dėl kurio laužo galvas specialistai, – 1934-aisiais svarstyta jau minėtame „Sekmadienyje“, straipsnyje „Kada prabils kanuolės“. – Italai pavyzdžiui laiko, kad ginkluoto konflikto pasėkos pareina nuo didžiulių oro jėgų jau pat pirmomis karo dienomis. Anglai pamišę su motorizacija. Jie nori šarvuoti visą savo kariuomenę. Prancūzai kasasi žemėsna. Nuo Liuksemburgo iki šveicarų sienos, nekeldami didelio triukšmo, jie pastatė betono juostą, kuri baigiasi giliai žemėje.“

Lietuvos kariuomenė turėjo „išlošti bent dvi savaites laiko“ Nuo dviejų savaičių iki mėnesio – tiek, jei pavyks, tikėjosi išsilaikyti Lietuvos kariuomenė karo su kuriuo „iš didesniųjų kaimynų“ atveju.
Tokius terminus buvo numatę 1934 m. pradėtos Lietuvos kariuomenės reformos įkvėpėjai ir organizatoriai – pulkininkas Kazys Škirpa ir generolas Stasys Raštikis. Pastarasis suformulavo dešimt tezių, jomis derėjo vadovautis užtikrinant šalies saugumą.
Vienoje jų raginta: „Jokiu būdu nesipykti tuo pačiu laiku su visais dideliais kaimynais – vokiečiais, lenkais ir rusais.“
Kita skelbė, kad būtina sudaryti karinę sąjungą su Latvija ir Estija, o jei pavyktų – dar ir su Suomija, Švedija.
Perspėta, ir kad ginkluotas konfliktas „...su dviem kaimynais arba vienu didžiuoju kaimynu, paliekant mus vienus ir izoliuotus nuo kitų paramos ir pagalbos, bus aiški katastrofa.“
Kariuomenės uždavinys, kilus konfliktui, „...gintis ir laimėti laiką, kol ateis stipresnio draugo pagalba“, taigi, ji turi būti parengta taip, kad „...sugebėtų išlošti bent dvi savaites laiko“.
Ten pat konstatuota, kad, jei įsipliekstų pasaulinio karo masto konfliktas, „...iškiltų nauji politiniai ir kariniai uždaviniai, kurių iš anksto negalima smulkiau numatyti“.
Kaip matyti, Raštikis buvo teisus – jau po pirmo Antrojo pasaulinio karo mėnesio Lietuvos operatyviniai gynybiniai planai beviltiškai paseno. O labiausiai tikėtina priešininke galų gale tapo valstybė, iki karo net neturėjusi bendros sienos su Lietuva.
Reformos prasidėjo nuo 1935 m., joms numatyta skirti po 25 mln. Lt kasmet. Įdomu, kad pirmaisiais reformų metais skiriamų lėšų dydžiu Lietuva lenkė Suomiją ir Latviją, o nusileido tik Lenkijai.Reformai vykstant, keitėsi ir karinė Lietuvos doktrina. Trečiajame dešimtmetyje vieninteliu ir realiausiu valstybės priešu laikyta tik Lenkija, todėl buvo parengti net keli gynybos nuo lenkų variantai.
Ketvirtajame dešimtmetyje prie realių priešų teko priskirti ir Vokietiją, pradėjusią reikšti pretenzijas dėl Klaipėdos krašto. K. Škirpa 1934-ųjų kariuomenės modernizacijos plane tiesiai teigia: „Eventualūs Lietuvos priešai, pirmoje vietoje, Lenkija, su kuria neturime normalios sienos, ir Vokietija, kuri pretenduoja į mūsų Klaipėdos kraštą...“
Tiesa, Škirpa buvo gana įžvalgus, tarp priešininkų įvardijęs ir sovietus, tačiau jie vertinti tik kaip teorinė, vargu ar tikėtina grėsmė: „Rusija – jei ne dabar, tai ateityje, sustiprėjusi ir sutvarkiusi savo vidaus padėtį ir reikalus Tolimuose Rytuose, gali atnaujinti veržimosi link Pabaltės pajūrio, dėdama pastangas panaikinti ten po Didžiojo karo susikūrusias nepriklausomas valstybės – Suomiją, Estiją, Latviją ir Lietuvą.“
Iki 1935 m. pradėtų reformų Lietuvos kariuomenė vargu ar būtų spėjusi mobilizuotis ir pastoti kelią į kraštą besiveržiančiam priešui.
Mat ankstesnių metų planuose kariuomenę numatyta geriausiu atveju mobilizuoti per 8–10 dienų (priešas per tą laiką būtų tikrai užėmęs kraštą). Reformomis siekta šį terminą sumažinti iki 3–4 dienų, net iki 30 valandų. Todėl nuolat rengta įvairių mobilizacijos pratybų.
Lietuva nepasuko Suomijos, Čekoslovakijos, Prancūzijos keliais ir nestatė įtvirtinimų linijos – stengtasi pasinaudoti natūraliomis gamtinėmis kliūtimis, daugiausia upėmis, pirmiausia Dubysa ir Nemunu. Todėl ypač mokytasi forsuoti upes, tam, pvz., 1938 m. rugsėjį Aukštaitijoje surengti „Didieji kariuomenės manevrai“, juose visų rūšių daliniai forsavo Nevėžį.

Operatyvinis planas „V“: „Karo plane prieš vokiečius tenka numatyti...“ „Lietuvos vadovybė iki 1939 m. rudens numatė du tikėtinus priešininkus: Lenkiją ir Vokietiją“, – pasakoja Klaipėdos universiteto istorikas Vytautas Jokubauskas.
Galimam lenkų puolimui iš pietų ir rytų atremti buvo parengtas operatyvinis planas „L“. Gynybos linijomis ketinta paversti Nemuno ir Nevėžio upes. Šio plano vos neprireikė 1938-ųjų kovą, kai Lenkija, pasinaudojusi pasienio incidentu, įteikė Lietuvai ultimatumą, reikalaudama užmegzti diplomatinius santykius.
Dabar aiškėja, kad pasinaudojusi minėtu ultimatumu Lietuvai tuo pat metu rengėsi smogti ir nacistinė Vokietija. Tai liudija istoriko Šarūno Liekio prieš keletą metų JAV aptiktas slaptas vokiečių karinis planas, pavadintas „Flottenparade“ (Laivyno paradas). Vokiečiai ketino, vos prasidėjus kariniams veiksmams tarp lietuvių ir lenkų, netikėtai išlaipinti Klaipėdoje desantą ir užimti visą Klaipėdos kraštą.Taigi, tą 1938 m. pavasarį priimdama ultimatumą Lietuva faktiškai išvengė pražūtingo ir beviltiško karo dviem frontais.
Įdomu, kad toks – bendro Lenkijos ir Vokietijos puolimo – pavojus buvo numatytas dar 1934–1937 m. kariuomenės štabo parengtame Lietuvos gynybos plane „V+L“, taip pat – viename iš  plano „V“ karo pradžios galimų scenarijų.
Minėtuose planuose aprašyta „blogiausia Lietuvai“ padėtis, jei mūsų šalį vienu metu puola Lenkija ir Vokietija: vokiečiai užima Klaipėdos kraštą, o lenkai – likusią Lietuvos dalį.
Tiesa, šitoks scenarijus buvo įvardintas kaip mažiausiai tikėtinas... Kur kas realesni Lietuvos kariuomenės štabo planuotojams atrodė „A“ ir „B“ puolimo scenarijai.
Labiausiai tikėtinu laikytas „A“ – kad Vokietija bandys užimti Klaipėdos kraštą, o  Lenkija nesikiš (taip ir nutiko). „B“ scenarijus skelbė, jog Vokietija, nepasitenkinusi Klaipėdos kraštu (ir Lenkijai nesikišant), gali užimti ir visą Lietuvą. Scenarijus „C“ numatė menkai tikėtiną atvejį, kad visą Lietuvą su Klaipėdos kraštu (Vokietijai nesikišant) bandytų užimti Lenkija.Kariuomenės štabas daugiausia vadovavosi scenarijumi „A“, tačiau greitai teko pripažinti, jog apginti Klaipėdos kraštą, kuriame buvo ypač daug provokiškai nusiteikusių gyventojų, labai sunku.
Dėl didelio bendros sienos ilgio (160 km Klaipėdos krašte ir 140 km Suvalkijoje) Lietuvos kariuomenės štabas nesitikėjo sustabdyti vokiečių dar pasienyje. Konstatuota, jog veikiausiai nepavyks apginti ir Klaipėdos – praktiškai neturint laivyno, pakrančių artilerijos buvo sunku atremti vokiečių desantą.
Be to, numatyta ir Klaipėdos vokiečių sukilimo grėsmė – kaip Lietuva 1923-iaisiais, vokiečiai galėjo užimdami Klaipėdą pasinaudoti sukilėliais.
Manyta, kad vokiečiai puls netikėtai, Lietuvai nespėjus paskelbti mobilizacijos. Pavykus forsuoti Nemuną ir nesutinkant pasipriešinimo, Klaipėdą (jei šioje dėl kokių priežasčių nebūtų pavykę išlaipinti desanto), vokiečiai galėjo pasiekti per 6–7 valandas. Viena vokiečių kariuomenės grupė matyt būtų smogusi Tauragės, o kita atakavusi Šilutės ir Klaipėdos kryptimi. Net jei lietuvių pajėgoms būtų pavykę sėkmingai numalšinti sukilimą Klaipėdoje bei atremti desantą, jiems iš užnugario turėjo smogti Nemuną forsavusių vokiečių daliniai.Kur kas efektyviau buvo galima gintis, jei vokiečiai bandytų užimti visą Lietuvą. Tuomet planuota gintis traukiantis, paverčiant natūralias kliūtis – Nemuno, Dubysos ir Ventos upes – gynybos linija. Reikėjo stengtis kuo ilgiau užlaikyti priešą, kad būtų spėta mobilizuoti ir šalies centre sutelkti kuo daugiau kariuomenės.
Vokiečiai, matyt, būtų puolę trimis kryptimis: Suvalkijoje, per Kybartus – link Kauno. Žemaitijoje – į šiaurę, link Šiaulių, ir per Skaudvilę – link Raseinių ir Kėdainių.
Sėkminga gynyba buvo įmanoma tik pavykus vokiečius sustabdyti prie minėtų upių. Tuomet buvo galima net ir kontratakuoti mobilizuotomis ir sutelktomis pajėgomis. Tikėtasi, kad ginant laikinąją sostinę savo vaidmenį gali atlikti ir dar ne beviltiškai pasenusi caro laikų Kauno tvirtovė.
Beje, gynybos planas atsitraukus už Dubysos ir Nemuno upių nebuvo naujas. Būtent ties šiomis upėmis 1915 m. gynėsi carinės Rusijos kariuomenė.Kokios buvo karinės Lietuvos kariuomenės galimybės Antrojo pasaulinio karo išvakarėse? Istoriko J. Vaičenonio duomenimis, tuo metu lietuvių armija buvo gana nemaža, ją sudarė 37 tūkst. karių (iš jų – 1746 karininkai). O 1939 m. rugsėjį Lietuvoje paskelbus dalinę mobilizaciją kariuomenė padidėjo iki 89 tūkst. karių. Artilerijos turėta 220 pabūklų, taip pat – 100 minosvaidžių, 151 priešlėktuvinis pabūklas. Karo laivyną sudarė laivas „Prezidentas Smetona“ ir šeši pasienio policijos kateriai. Karo aviaciją iki 1939-ųjų pabaigos sudarė 120 lėktuvų, iš jų 45 buvo lietuviškos konstrukcijos „ANBO“. Šarvuočių rinktinė, dislokuota Radviliškyje, turėjo 36 lengvuosius „Vickers Carden Loyd“ tankus, ginkluotus kulkosvaidžiais. Taip pat turėta 12 Pirmojo pasaulinio karo laikų lengvųjų prancūziškų tankų „Renault FT-17“. Dar buvo keturi „Daimler“ ir šeši „Landsverk-181“ šarvuočiai.J. Vaičenonio vertinimu: „Mūsų šalies kariuomenė būtų įstengusi didesniam priešui suduoti nedidelius, bet stiprius smūgius ir laimėti laiko pasirūpinti pagalba iš svetur.“ Bet rimčiau pasipriešinti buvo galima tik turint tvirtą ir veiksmingą karinę sąjungą su estais bei latviais. Juk teoriškai per tris paras visos trys Baltijos valstybės galėjo mobilizuoti iki 374 tūkst. vyrų. Tačiau trūko ginklų. Kad ir galėdama mobilizuoti 250–300 tūkst. vyrų, Lietuva tegalėjo apginkluoti iš jų tik apie pusę – kokius 130 tūkst.

Kur pražuvo „antisovietinis“ gynybos planas „R“? 1939 m. rugsėjį, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, mažiau nei per mėnesį abu minėti planai – tiek „L“, tiek „V“ – virto niekais. Atgavusi Vilnių, bet priversta įsileisti sovietų karines įgulas, Lietuva atsidūrė tik per pusę žingsnio nuo Nepriklausomybės praradimo. Karinė grėsmė iš sovietų pusės buvo akivaizdi – tad sunku patikėti, jog per laikotarpį nuo 1939-ųjų rudens iki 1940 m. pavasario Lietuvos kariuomenėje nespėta parengti jokio gynybos plano.
Vienareikšmiškai teigti, jog tokio plano nebuvo, negalima. „Vien Lietuvos centriniame valstybės archyve yra apie 8 tūkst. su Lietuvos kariuomene susijusių bylų. O kai kurios jų – 300–400 puslapių turintys tomai“, – pasakoja istorikas V. Jokubauskas.
Galimybės, kad šis planas galėjo įsimaišyti tarp gausybės kitų Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomų dokumentų, „...susijusių su gynybos planų sudarymais ir tų planų pasikeitimais keičiantis valstybės politinei situacijai“, panašu, neatmeta ir vienas autoritetingiausių Lietuvos kariuomenės istorijos tyrinėtojų, doc. dr. Jonas Vaičenonis.
Pagaliau dera prisiminti ir tai, jog gausybė dokumentų, sovietams 1940-ųjų birželį okupuojant Lietuvą, buvo tiesiog sunaikinta, kad nepakliūtų į priešo rankas. Labai panašu, kad tokia baigtis galėjo ištikti ir planą „R“.
Būtent tokia (sunaikinimo) versija minima užsienio lietuvių spaudoje – 1989 m. „Aidų“ žurnale teigta, jog plano „R“ buvimą patvirtino ne vienas tarpukario Lietuvos kariškis: pulkininkai Kazys Ališauskas ir Kazys Škirpa, generolas Stasys Raštikis. Anot pastarųjų, planu „R“ tapo kiek pakeistas senasis planas „L“, jame vietoj lenkų kaip priešininkai numatyti jau sovietai. Tačiau 1940 m. birželio 15 d. sovietams jau okupuojant Lietuvą, kariuomenės vadas Vincas Vitkauskas „...pasiuntė karininkus į atskirus pulkus, įsakydamas paimti ir sunaikinti tuos planus“.
Istorikas V. Jokubauskas, tyrinėjęs planus „V“ ir „L“, pripažįsta, jog pastarasis išties galėjo būti nesunkiai pritaikytas kovai su sovietais. Anot jo: „...pagrindine gynybine linija turėjo būti Nemunas ir Nevėžis. Daugiausia problemų čia turėjo kelti Gaižiūnų ir Prienų RA įgulos, jos galėjo sužlugdyti mobilizaciją Kaune ir naujokų rinkimą iš Suvalkijos ir Dzūkijos.“Vis dėlto ir jis sutinka, kad įvertinus visas aplinkybes (sovietų įgulų artumą prie pagrindinių Lietuvos mobilizacijos centrų, stambių sovietų dalinių buvimą Latvijoje, nepatogų lietuvių dalinių išdėstymą, tarptautinę izoliaciją) gynyba buvo neperspektyvi, nors „...simboliškai pašaudyti buvo įmanoma“.
Ką gi, net jei plano „R“ niekada nebuvo, tai tereikštų, jog sovietai, okupuodami Lietuvą, tiesiog prarado potencialų sąjungininką, dėkingą už istorinės sostinės sugrąžinimą.
Paragavus sovietizacijos vaisių lietuvių antivokiškumas (subrandintas dar Pirmojo pasaulinio karo metais ir paaršėjęs dėl Klaipėdos praradimo) kaipmat išgaravo.
Kariniu požiūriu SSSR vargu ar ką išlošė: sovietams teko užkonservuoti ties senąja (t.y. iki 1939-ųjų) siena buvusią „Stalino gynybinę liniją“. Ir maždaug 300 km į vakarus skubiai statyti naują (gavusią Molotovo linijos vardą), bet šios taip ir nespėta  užbaigti.
Vilnių grąžinę sovietai galėjo kaip sąjungininkus gauti kad ir nedidelę, bet kovingą (o svarbiausia – antivokiškai nusiteikusią) Lietuvos kariuomenę.Istorikas Jonas Vaičenonis irgi teigia, kad „Sovietų Sąjunga nelaikyta pagrindiniu priešu, o traktuota kaip tikras partneris. Tai liudija ir 1936 m. išleistas „Pėstininkų statutas, II dalis, kautynės“ – svarbiausias dokumentas rengiant pėstininkus...“, jis 1938 m. buvo išverstas į rusų kalbą ir išleistas sovietų Karinio apsaugos komisariato.
Karo atveju Lietuvos armija iš principo buvo pasirengusi kaudamasi trauktis už valstybės ribų, taigi, ne tik į Latviją, bet kad ir į SSRS.
Tai galima numanyti iš Lietuvos kariuomenės vado, generolo Stasio Raštikio tezės: „Didesnės ar mažesnės dalies ar net ir visos savo valstybės neišvengiamas laikinis praradimas, išsaugojus savo vyriausybę ir kariuomenę, neturėtų bauginti...“
Tuo tarpu po okupacijos pertvarkę Lietuvos kariuomenę į sovietinį 29-ąjį šaulių korpusą ir represavę daugelį jo karių, sovietai jau pirmomis Antrojo pasaulinio karo dienomis sulaukė lietuvių sukilimų. Iš 18-os tūkst. 29-ojo korpuso karių į SSRS tepasitraukė vos apie 1,5 tūkst. lietuvių.Šiandien, žvelgiant į senuosius tarpukario Lietuvos karinius planus, matyti, jog daugeliu atveju Vyriausybė neturėjo didesnio pasirinkimo.
Kad ir kaip visuomenę nuvylė 1938-aisiais priimtas Lenkijos ultimatumas, tai išgelbėjo šalį nuo karo dviem frontais ir atitolino Nepriklausomybės praradimą bent porai metų. Klaipėdos krašto gynyba kariniu požiūriu irgi buvo neperspektyvi, na, o pasipriešinimas sovietams dėl priešo įgulų buvimo krašto viduje irgi tegalėjo būti simbolinis... Bet to simbolio taip reikėjo. Ir nežinia, ar prezidentas Antanas Smetona tikrai nebuvo girdėjęs apie jokį planą „R“, ar tik beviltiškai bandė teisintis, 1940-ųjų liepą rašydamas, jog „...nė ministrų pirmininkų, nė kariuomenės vadų nebuvo pateikta plano, kaip gintis...“.Planai yra svarbus, tačiau tik antraeilis dalykas – pirmasis visada yra pats pasiryžimas gintis. Na, o karinių planų trapumą, susidūrus su realybe, taikliai apibūdino dar XIX a. vokiečių karo teoretikas Helmutas von Moltke, kartą tarstelėjęs, jog bet kurių kautynių auka pirmiausia tampa mūšio planas.Rengiant straipsnį panaudota medžiaga iš Vytauto Jokubausko asmeninio archyvo, straipsnio „Tuščias šūvis: galimybės atremti Vokietijos karinę grėsmę 1939 metais“ (žurnalas „Istorija“, 2009 m. Nr. 1).
Jono Vaičenonio straipsnių „Lietuvos kariuomenės modernizacija (1926–1939)“ (žurnalas „Darbai ir dienos“, 2000 m., t. 21), „Lietuvos kariuomenės vyriausiojo štabo viršininko pulk. K. Škirpos Lietuvos kariuomenės vystymo planas“ (Karo archyvas XXI ir XXII).

ĮDOMU

Kaip rengėsi gintis mažosios Europos valstybės Mažosios Vidurio, Rytų ir Šiaurės Europos valstybės, baugščiai dairydamosi į didžiųjų šalių rengimąsi karui, irgi norom nenorom ieškojo kelių, kaip apsiginti. Istorikas J. Vaičenonis yra trumpai apibūdinęs ir Suomijos, Estijos, Latvijos, Belgijos, Čekoslovakijos, taip pat – Lenkijos pasirengimą artėjančiam karui.Suomija – už Manerheimo linijos skydo
Suomijos Reichstago nariai ilgai gyveno iliuzijomis, kad šalį gali apsaugoti neutralitetas ir narystė Tautų Sąjungoje. Kaip didžiausią grėsmę suomiai regėjo Sovietų Sąjungą, tad su pastarąja 1932 m. pasirašė nepuolimo sutartį, ją pratęsė 1934-aisiais (ji turėjo galioti iki 1945 m.).
Taip pat tikėtasi sudaryti gynybinę sąjungą su Švedija, 1935 m. bandyta sukurti bendrą įtvirtinimų sistemą Alandų salose. Tačiau, įsikišus sovietams, švedai atsisakė sąjungos planų ir suomiai galų gale liko vieni. Suomiai turėjo du gynybos planus: „VK–1“ ir „VK–2“. Pirmas rengtas sėkmingos krašto gynybos nuo Rytų kaimynės atveju, antrasis – jei nuo sovietų dalinių nepavyktų apsiginti iškart.
Suomiai pasuko gynybinių įtvirtinimų statybos keliu. Be jų, Europoje įtvirtinimus dar statėsi prancūzai (Maginot linija), čekai (vadinamoji mažoji Maginot linija) ir belgai. Suomija savus įtvirtinimus, pavadintus Manerheimo linija, statėsi pavojingiausiame sienos ruože su SSSR – Karelijos sąsmaukoje, 125 km pločio teritorijoje tarp Suomijos įlankos ir Ladogos ežero. Įtvirtinimai statyti daugiau nei dešimt metų.
1938 m. Suomija turėjo 180 karo lėktuvų, jos laivynas buvo nedidelis, tad 1937 nuspręsta 8 laivus ir vieną povandeninį laivą paversti minų statytojais. Suomiai dar turėjo 5 savos gamybos povandeninius laivus. Tvirtindami savo pakrančių artilerijos pozicijas, jie glaudžiai bendradarbiavo su estais, ketino kryžmine ugnimi blokuoti visą Suomijos įlanką.
Prieš 1939 m. lapkritį prasidėjusį karą su sovietais suomiai turėjo apie 500 pabūklų ir 26 tankus. Mobilizacijos planuose numatyta karo atveju prie ginklų pašaukti apie 200 tūkst. vyrų.
Įdomu, kad Suomijos skiriamos lėšos krašto gynybai, palyginti su kitomis čia išvardintomis valstybėmis, buvo... mažiausios! Jos gerokai padidėjo tik prieš pat karą su sovietais. Žinant, kaip suomiams pavyko atremti sovietų puolimą, tenka daryti išvadą, jog ne tiek (ar ne tik) valstybės skiriamų lėšų suma lėmė krašto gynybinį pajėgumą, kiek jų naudojimo efektyvumas.Estai – vieni geriausių šaulių Europoje
„Lietuvių akimis, Estija turėjo tobulai organizuotą kariuomenę“, – teigia J. Vaičenonis.
Modernizuoti savo pajėgas, kaip ir daugelis, estai pradėjo 1935 metais. Po metų Estijos kariuomenėje buvo 15 200 karių, o karo atveju planuota mobilizuoti apie 150 tūkst. vyrų. Sausumos kariuomenė buvo sudaryta iš trijų pėstininkų divizijų. Estijos šaulių organizacija „Kaitseliit“ vienijo apie 60 tūkst. narių, o šaudymas tapo nacionaline estų sporto šaka, joje jie pirmavo Europoje. Karo laivyną sudarė 5 laivai, o 1936 m. anglai estams pagamino du povandeninius laivus. Estai turėjo 277 artilerijos pabūklus.Latviai ketino nuo vokiečių gintis bendrai su lietuviais
Latviai turėjo bendrą sieną ne tik su SSSR (iš rytų) ar Lietuva (iš pietų), bet ir – po Vilniaus krašto okupacijos – su Lenkija (iš pietryčių). Modernizuoti savo pajėgas latviai pradėjo kiek vėliau nei kiti – 1936–1937 metais. Karo atveju latviai planavo mobilizuoti 143 tūkst. žmonių. Generalinis štabas turėjo parengęs 3 gynybos planus: „A“ – jei latvius iš rytų atakuotų sovietai, „D“ – jei iš pietų pultų vokiečiai, ir „K“, jei puolimas prasidėtų vienu metu iš abiejų pusių.
Labiausiai tikėtinu laikytas puolimas iš rytų, taigi ir planas „A“ buvo detaliausias. Įdomu, kad plane „D“ – vokiečių puolimo atveju – latviai buvo numatę bendrus karinius veiksmus su lietuviais: planavo gintis ties Ventos upe, sutelkti čia dvi pėstininkų divizijas. Latviai dar 1921 m. su estais pasirašė karinio bendradarbiavimo sutartį, ji buvo pratęsta 1934-aisiais. Turėta gana gausi ir galinga artilerija – 497 pabūklai ir 66 minosvaidžiai.
Stipri parama kariuomenei buvo latvių šauliai „Aizsargi“, jų gretose 1939 m. buvo apie 68 tūkst. narių, kiekvienas namie laikė ginklą ir uniformą.
Latvių karo laivyne buvo 3 kovos ir 2 povandeniniai laivai.Lenkai tikėjo savo kavalerijos jėga
Nors Lenkijos niekaip neišeina pavadinti smulkia valstybe (buvo šešta pagal dydį Europoje), verta aptarti ir jos, kaip Lietuvos kaimynės, karinę parengtį.
Lenkų kariuomenę sudarė 17 tūkst. karininkų, 30 tūkst. puskarininkių ir 230 tūkst. eilinių karių. Karo atveju po mobilizacijos kariuomenė galėjo išaugti iki 1,5 ar net 3,5 mln. vyrų. Modernizuoti savo armiją lenkai pradėjo 1935 m., kai, palyginę pajėgas su sovietų, prancūzų ir vokiečių kariuomenėmis, išvydo akivaizdų savo atsilikimą. Lėšų kariuomenei modernizuoti lenkai skyrė daugiausia iš čia aptariamų valstybių – daugiau nei 30 procentų šalies biudžeto.
1938 m. buvo sukurtas gynybinis planas „W“, skirtas karinio puolimo tiek iš rytų (sovietai), tiek iš vakarų (vokiečiai) atveju. Vėliau daugiausia susitelkta į gynybinio plano įsiveržimui iš Rytų atremti kūrimą – jis buvo baigtas 1939 m. kovą. Įvairias sukarintas organizacijas jungianti lenkų Tautinės gynybos struktūra 1939 m. rugsėjį turėjo 51 600 narių.
Lenkai ypač didžiavosi ir puoselėjo savo kavaleriją – turėjo 40 pulkų. Tačiau ją išlaikyti kainavo labai brangiai, o kovinė raitelių vertė buvo gana menka. 1939 m. rugsėjį, jau paskelbusi mobilizaciją, Lenkija turėjo 1 mln. karių, 880 tankų, 407 karo lėktuvus, 8 karo laivus ir 7 povandeninius laivus.
Nepaisant dydžio ir modernizacijai skirtų didžiulių lėšų, Lenkijos armija kokybiškai buvo silpna.Belgai slėpėsi „tautinėje tvirtovėje“
Kad ir paskelbę neutralitetą, belgai pagrįstai baiminosi, kad niekas jo nepaisys, juk taip nutiko ir prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui.
Todėl, manydami, kad naujasis karas prasidės nuo prancūzų ir vokiečių susirėmimų, belgai savo šalies pietuose statė įtvirtinimų liniją, pavadintą „tautine tvirtove“ (pranc. reduit national). Ketinta šalies gyventojus evakuoti už jos, palikus teritoriją vokiečių ir prancūzų kautynėms.
Įvairūs įtvirtinimai, fortai buvo apraizgę ir likusią šalies teritoriją. 1938 m. belgų kariuomenę sudarė 90 tūkst. karių, turėta 200 karo lėktuvų.
Belgai turėjo du valstybės gynybos planus. Pirmasis „Rytai“ skirtas Vokietijos užpuolimo atveju, antrasis „Pietūs“ numatė veiksmus ties Belgijos ir Prancūzijos siena.Iki dantų apsiginklavęčekai
Čekoslovakija iš smulkiųjų Europos valstybių buvo kone geriausiai pasirengusi karui.
Tai buvo tikra Europos ginklinė – čekai ir slovakai turėjo 13 aviacinės įrangos gamyklų, 6 pabūklų, 8 kulkosvaidžių ir automatų, 6 šovinių ir granatų, 7 tankų, šarvuotų automobilių ir traukinių fabrikus. Čia buvo 5 nuodingų dujų (!) ir 8 dujokaukių fabrikai.
Daugumą šių gamyklų Čekoslovakija paveldėjo iš buvusios Austrijos-Vengrijos imperijos, o įmonės dažniausiai buvo įrengtos šalies gilumoje, kad vokiečių užpuolimo atveju nebūtų taip greitai pasiekiamos.
Stiprinti savo kariuomenę čekai nusprendė vieni pirmųjų – dar 1932 m. jų kariuomenė buvo aprūpinta naujausia, itin geros kokybės ginkluote, iki 1938 m. amunicijos atsargos buvo patrigubintos, pėstininkams sukaupta 1,2 mln. šautuvų ir 62 tūkst. kulkosvaidžių.
Nuo 1934 m. čekai ėmė gaminti naujausius tankus: LT35, LT38 ir V-8-H, juos noriai pirko užsienio valstybės (tarp jų ir Lietuva). Iki 1938 m. Čekoslovakijos armija jau turėjo 5 visiškai motorizuotus dalinius, juose buvo apie 600 tankų ir šarvuočių. Labai gerai aprūpinta buvo ir Čekoslovakijos artilerija. Be viso to, čekai Sudetų srityje, į kurią pirmiausia ir kėsinosi nacistinė Vokietija, įrengė vieną galingiausių to meto Europoje gynybinių linijų, mažai tenusileidžiančią prancūzų Maginot linijai.
1938 m. rugsėjį, kai grėsė karas su Vokietija, mobilizuotas Čekoslovakijos pajėgas sudarė 586 tūkst. karių, 1 396 karo lėktuvai.
Anot J. Vaičenonio, pagal mobilizacijos galimybes to meto Čekoslovakija buvo šeštoji Europoje ir aštuntoji pasaulyje.

Daugiau panašių straipsnių rasite „Verslo klasėje“ —  žurnale mąstantiems ir smalsiems žmonėms, kurie brangina savo laisvalaikį ir domisi rytojumi. Prenumeruoti žurnalą galite čia.

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Rašyti komentarą 0
Iliustruotoji istorija: Hirošimos žūtis Premium

1945 m. rugpjūčio 6 d. pakyla specialiai sukonstruotas bombonešis B-29 su atomine bomba „Mažylis“. Lakūnas...

Laisvalaikis
2020.01.26
Dešimt didžiojo meistro F. Fellini filmų

Sausio 20 d. pasaulis minėjo vieno garsiausių, o sykiu – paties itališkiausio XX a. režisieriaus Federico...

Laisvalaikis
2020.01.26
Pasaulio žiniasklaida: iš ko gyvens princas Harry

Britai, nuo 2016-ųjų birželio vargstantys su „Brexit“, kitas skyrybas, ironiškai vadinamas „Megxit“, sutvarkė...

Laisvalaikis
2020.01.26
R. Kepežinskas: nuo kūrybos pagirių nėra Premium

Kūrybos šaltinis gali būti bet kas. Visgi, remiantis literatūra, didžiausią išliekamąją vertę turi skausme...

Laisvalaikis
2020.01.26
Iliustruotoji istorija: rusų pilotas, užkariavęs kosmosą  Premium

1965-aisiais Sovietų Sąjunga žūtbūt stengėsi išpešti dar vieną pergalę prieš JAV lenktynėse dėl kosmoso...

Laisvalaikis
2020.01.25
J. Nouvelis: architektūra yra menas Premium

„Architektūra yra menas. Būtent tai žmonės vis dažniau pamiršta. Ji gali mus paveikti, sujaudinti, o tai ir...

Laisvalaikis
2020.01.25
Vilniaus garbės piliečiu paskelbtas kunigas Julius Sasnauskas

Vilniaus Tarybos nariai išrinko miesto garbės pilietį – šiemet juo tapo vilnietis kunigas Julius Sasnauskas:...

Laisvalaikis
2020.01.22
Didžioji Britanija ir JAV saugos „Titaniko“ nuolaužas

Didžioji Britanija ir Jungtinės Valstijos pasirašė sutartį, kuria siekiama nuo gelmių turistų daromos žalos...

Laisvalaikis
2020.01.21
Daugiausia naujų dangoraižių pernai pasistatė kinai

Per 2019-uosius pasaulyje iškilo 129 įspūdingi dangoraižiai, suskaičiavo JAV ne pelno organizacija „The...

Laisvalaikis
2020.01.21
Autorių teisių gynėjai reikalauja stabdyti „Payseros“ paslaugų teikimą „Filmai.in“ 5

Autorių teisių gynimo asociacijos kreipėsi į Lietuvos banko priežiūros tarnybą, LRTK ir Kultūros ministeriją...

Rinkodara
2020.01.21
Įvardijo pasaulio miestus, kuriuose gyventi prašmatniai brangiausia

Anot šveicarų privačios bankininkystė kompanijos „Julius Baer Group“ pasaulinės gerovės apžvalgos „Global...

Laisvalaikis
2020.01.20
„Kino pavasario“ vadovybėje – pokyčiai

Keičiasi tarptautinio Vilniaus kino festivalio „Kino pavasaris“ vadovybė. Vykdomojo festivalio direktoriaus...

Vadyba
2020.01.20
Iliustruotoji istorija: vokiečių Liuftvafės pradžia – SSRS bazėse Premium 2

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, nugalėjusios valstybės susitarė sunaikinti Vokietijos oro pajėgas.

Laisvalaikis
2020.01.19
Vietoj tabako – natūralaus saldiklio plantacijos Premium

Stevija – natūralus ir vis labiau populiarėjantis saldiklis, įvardijamas kaip viena alternatyvų cukrui. Prieš...

Pramonė
2020.01.19
Iliustruotoji istorija: paskutinės Pompėjų dienos Premium

Pompėjai sustingo po pelenų ir pemzos akmenų sluoksniu, kai 79 m. po Kr. išsiveržė Vezuvijaus ugnikalnis,...

Laisvalaikis
2020.01.18
Kolumbijos lietuvis P. Yamin-Slotkus: žmogaus elgesį keičia informacija, ne draudimai Premium

Kolumbijos lietuvis Paulius Yamin-Slotkus, antropologas, elgesio pokyčių tyrinėtojas, įsitikinęs, jog daugybę...

Laisvalaikis
2020.01.18
Vilniaus senamiestyje kuriamas „Senatorių pasažas“ Premium 5

Restoranų verslo padangėje jau senokai sklando kalbos, jog iš viešbučio „Pacai“ restoranų su visa komanda...

Laisvalaikis
2020.01.17
Vilnius planuoja naują skverą Stoties rajone 2

Vilniaus savivaldybė paskelbė besirengianti visiškai atnaujinti iki šiol apleistą ir nenaudojamą, tačiau...

Laisvalaikis
2020.01.15
Kultūros ministerija nori ketvirtos viceministro pareigybės

Kultūros ministerija siūlo Vyriausybei steigti ketvirtojo viceministro pareigybę – jis būtų atsakingas už...

Laisvalaikis
2020.01.14
Filipinuose išsiveržęs ugnikalnis stabdo Manilos oro uosto darbą

Gyvybę sekmadienį pradėjęs rodyti Taalio ugnikalnis Filipinuose įsismarkavo ir ėmė spjaudyti lava. CNN...

Laisvalaikis
2020.01.13

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau