Nepakankamai

Publikuota: 2007-07-10
Atnaujinta 2015-06-04 12:38
Aurelijus  Katkevičius.
Aurelijus Katkevičius. "Verslo klasės" redaktorius

Sėdim ir šnekam su jau pakankamai senu bičiuliu apie visokius mielus niekučius – Jūros šventę, Dainų šventę, džiazą, upes miestuose, kultūros vadybinimo buitiškas problemas, pažįstamus keikūnus virtuozus ir, aišku, tautinį charakterį.

Ir šit bešnekučiuojant apie pastarąjį mielą niekutį bičiulis ir sako: „Tai kad mes kažkaip visuomet kažkokie „nepakankamai“. Nepakankamai jūrininkai, nepakankamai valstiečiai, nepakankamai kariai, ir iš viso – nepakankamai.“Įstrigo. Juk išties – kaskart vos per plauką netampame mes čempionais, ar ne? Arba būname geriausi, bet mūsų niekas nesupranta.Turiu šiokią tokią darbinę hipotezę, kodėl taip yra. Rodos, jau kažkur VZ.LT tinklaraščio komentaruose bešnekučiuodamas su naršytojais brūkštelėjau vienu ar dviem sakiniais.O reikalas tas, kad didžioji, lemianti mūsų dauguma gyvena su stebėtoju. Neturiu, žinoma, jokių statistinių duomenų, tai tik nuojautos ir spėjimai.Kitose tautose tokių, turinčių stebėtojų, atrodo, mažiau. Ir ten jie paprastai arba būna menininkais, arba gydosi diagnozuotą šizofreniją, arba derina abu šiuos užsiėmimus. Visi kiti ramiai dirba savo sodus. Kas mesdamas kamuolį į krepšį ar ritulį į vartus, kas projektuodamas tiltus ir namus, kad piketuodamas ir demonstruodamas, kas meluodamas rinkėjams.Jūs pažiūrėkite, kaip mitinguoja kokie rusai, iraniečiai, prancūzai ar amerikiečiai – taigi jie visi veiksme, įvykyje – su rankomis, kojomis, siela, akimis, plaučiais.O dabar prisiminkime save iš tų senų ir laimingų laikų, kai dar vaikščiodavome su trispalviais ženkliukais atlapuose. Mes visą laiką matėme save iš šalies: va dabar einu, va stoviu, va klausau, va ploju, va kryžių tempiu. Ir ne tik tuomet – visą laiką yra tas stebėtojas. Mes pasidarome panašūs į tą A.Camus nelaimėlį, kuris dvidešimt metų rašė ir taisė vieną sakinį apie blondinę, jodinėjančią Bulonės mišku. Taip ir mes įstringame prie to pirmo sakinio, užuot sėdę ir parašę visus likusius du šimtus trisdešimt puslapių, užvertę, o paskui jau kamavęsi, kankinęsi ir mąstę.Kai čia rašiau apie „žaliosios“ ir „raudonosios“ zonos santykius mūsų smegenų šturmuose – taigi apie tą patį. Vos spėjam įžiebti kokią idėjukę, o jau mūsų stebėtojas mums daužo per rankas. Ir net pavydaus kaimyno nereikia.O kiti čia gyvena ne su vienu stebėtoju – yra dar stebėtojo stebėtojas, ir stebėtojo stebėtojo stebėtojas, ir jų vardas – legionas.Iš kur tai galėtų plaukti – nežinau. Gal iš to, kad valią turinčius ir ja laisvai disponuojančius žmones šiame krašte mes kas kažkurį laiko tarpą atiduodavome arba juos iš mūsų atimdavo. Gal iš to, kad jau kuris laikas žmogeliams tenka dairytis, kad ko neleptelėtų ir negautų už tai į liūlį.Nežinau.Bet bent jau atskirose srityse ką ne ką galime padaryti. Ir kai girdžiu, kaip koks žmogus raštingasis (homo scribens) sako: „Norėčiau parašyti...“, įžūliai, nemandagiai, netaktiškai, bjauriai lendu į svetimą pokalbį ir sakau: rašyk.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą VERSLO naujienlaiškį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau