Sprendimų "outsorsinimas": vestuvės

Publikuota: 2007-02-04
Atnaujinta 2015-06-04 12:47
Jurgita Meškauskaitė. VŽ korespondentė Londone
Jurgita Meškauskaitė. VŽ korespondentė Londone

Po Naujųjų metų pertraukos grįžęs iš namų Islamabade mano kursiokas prasitarė vedąs. Iškart pagalvojau, kad anksčiau tokių planų negirdėjau. Nejaugi – tėvų sutartos vestuvės? Klausiu – o kada taip nusprendei? Sako – dabar, namuose sužinojau, kad mama surado merginą. Taigi, tikrai tėvų sutartos vestuvės.

Nors pati įtariu, kad dar mano prosenelė, o gal ir močiutė, jei gyventų ten ir taip, kaip kad gyveno, iškeistų mane į vištų pulkelį. Na, gal daugiau, į kokį pusparšį ar telyčią. Nes kaip sakė vienas vesti ketinęs P. Cvirkos herojų: „nebus kiaulės – nebus ir gyvenimo“. Tačiau tokie sprendimai šiais galimybių laikais mane, kaip čia pasakius, stebina?Mano kursiokas – vyras, kaip lietuviškai sakoma, ir iš stuomens, ir iš liemens. Trumpai tariant, ir su trimis universiteto laipsniais (finansai, IT, ir dabar – nepelno organizacijų ir šalių valdymas), ir turtingas (namas Islamabade, darbas Londone), ir simpatiškas. Jam 32 m., o Londone jis dirbo ir gyveno šešerius. Gyveno su brolio šeima, dirbo visaip: ir kaip būsto paskolų konsultantas, ir kaip IT sistemų narpliotojas. Dar prieš Naujuosius svarstė, ar nepasilikus Londone visam laikui. O dabar še tau – vestuvės, ir sugrįžimas į Pakistaną! Jai – 22, šiais metais gaus anglų kalbos bakalaurą Islamabado universitete, ir ištekės. Ji – tolima Huseino giminaitė, anksčiau buvo susitikę vaikystėje. „Ji – puiki, noriu kuo greičiau išlaikyti egzaminus ir grįžti. Tikiuosi, jie dėl visko susitars“, – nerimsta mano pažįstamasis. „O dėl ko reikia tartis?“, – teiraujuosi lyg tarp kitko. „Na, žinai turiu nusipirkti namą, turėti darbą, ne taip, kaip čia, kur niekas tėvų neklausia, o turto reikalavimų nėra“.Praėjus pirmam nustebimui pradedu svarstyti apie savo kada nors priimtus labai svarbius sprendimus. Laimei, dėl vestuvių spręsti netekoJ. Bet užtai esu girdėjus daug patarimų, kaip turėčiau rinktis TĄ vyrą. Močiutė sako, kad svarbiausia – geras žmogus. Tėtis sako, kad svarbiausia, jog būtų nepėsčias. Ir tai nebūtinai tiesiogiai reiškia mašiną, gali reikšti ir butą Rotušės aikštėje, ir darbą banke J. O aš vis atkakliai klausiu – o kaip su meile? Pradėjus šitą temą abu patarėjai paprastai sutartinai numoja ranka. Bet vedybinio pasiūlymo, bent jau mano duomenimis, irgi apdairiai neieškoJ.Po kelių dienų pati nuošalesnėje vietoj prikimbu prie būsimo jaunikio ir klausinėju: ar laimingas, kiek laiko su nuotaka yra kalbėjęs per savo ir jos gyvenimą, ar dabar kasdien kalbasi telefonu, koks jos mėgstamiausias rašytojas, spalva, kava? Jis arba nenori atsakyti, arba nelabai žino. O tada aš jau užduodu tą svarbiausią klausimą, kuris neleido man ramiai miegoti naktį: kaip tu gali leisti tėvams priimti TOOOOKĮ sprendimą?Huseinas atsidūsta ir pasako tai, ką užsirašau ir sau, ir pasauliui.„Tai tiesiog sprendimo „outsorsinimas“ (liet. „perkėlimas, perdavimas“). Tėvai turi daugiau patirties. O ką pačiam, kaip tikrai žinoti, kad pats pasirinksi teisingai?“Ir aš staiga prisimenu kelis pavyzdžius iš modernaus lietuviško gyvenimo, kur TĄ sprendimą priėmė buto buvimas, spec. aplinkybės arba, tarkim, imigracinis statusas, be kurio buvo sunku dirbti Londone.„Tai kodėl ne tėvai, kurie bent teoriškai turėtų linkėti tau viso ko geriausio?“, – pabandau galvoti plačiau.Ir iškart nusprendžiu: na jau ne. Dėl viso pikto tris kart pabeldžiu į medį šalimais.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą VERSLO naujienlaiškį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Temos:

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau