Žmogus, galintis pakilti

Žmogus, galintis pakilti (7NIUI)Vladas Kensgaila, aviatorius konstruktorius, lėktuvo "Lituanica", kuriuo Atlanto vandenyną perskrido Steponas Darius ir Stasys Girėnas, kopijos kūrėjas prie savo sukonstruoto keleivinio - komercinio, 8-viečio lėktuvo VK9.Mintis pakalbinti p. Kensgailą, aviatorių vadinamą legendiniu Lietuvos aviacijos žmogumi, kilo, kai prieš kelias savaites Vilniuje buvo pristatyta jo sukurta trečioji Stepono Dariaus ir Stasio Girėno legendinės „Lituanicos“ replika. Pirmoji, tiksli skraidanti „Lituanicos“ kopija per 9 mėn. buvo sukurta Raimundo Vabalo filmui „Skrydis per Atlantą“ (1983), dabar ji saugoma Lietuvos aviacijos muziejuje Kaune. Antroji (mastelis 1:2) kabo Vilniaus oro uosto laukiamojoje salėje, tereikia kilstelėjus galvą apsidairyti ir pamatysi; trečioji, mažiausia (1:4), liepos 15 dieną minint Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą 77-ųjų ir Žalgirio mūšio 600 metų sukaktis, bus pakabinta Lietuvos paviljone Šanchajuje vykstančioje pasaulinėje parodoje „Expo 2010“, paskiau keliaus į Londoną.Beje, ji sukurta Londone ir Čikagoje veikiančių lietuvių verslininkų bendruomenių iniciatyva.

Į rekordų knygą Pono Vlado kūrinių sąraše skraidančių ir neskraidančių objektų – lėktuvų replikos, sklandytuvai, skraidanti aerodinaminė laboratorija, keli lėktuvai – nepalyginti daugiau. Paskutinis, tiksliau, dabartinis jo kūrinys – keleivinis komercinis dvimotoris aštuonvietis lėktuvas VK-9 (VK – vardo ir pavardės pirmosios raidės), dar nepristatytas aviatorių visuomenei, jau sukėlė kalbų kalbelių.Paklaustas, kiek iš viso sukūrė lėktuvų, pašnekovas sako: „Aš ir pats kartais galvoju, kurį laikyti rimtesniu, o kurį – ne. Vis tie žaidimai, o jų labai daug...“ 1989 m. jo sukurtas VK-8 „Aušra“ – pirmasis Lietuvoje sukonstruotas žemės ūkio paskirties lėktuvas, į Guinnesso rekordų knygą pateko kaip pakeliantis didžiausią svorį pagal savo dydį, tręšimo kokybę ir kt. – į lėktuvo bunkerį galima pripilti 1.000 kg trąšų, o jo 360 AJ galingumo M 14 F variklis sunaudoja daug mažiau kuro nei analogiško dydžio lėktuvai.„Aušra“, anot p. Vlado, – mažesnis, mėgėjiškas lėktuvas, ir reikalavimai jam mažesni, nei dvimotoriam, sunkiam, aštuonis keleivius skraidinančiam VK-9. Jis – rimčiausias aviakonstruktoriaus kūrinys.

Pasak pašnekovo, Lietuva neturi savo aviacinių sertifikatų, tad šį lėktuvą jis kūrė vadovaudamasis amerikietiškaisiais.„Bet juk galvojau aš lietuviškai. Norėjau padaryti didesnius langus, kad vaizdas skrendant būtų gražesnis – negalima. Padariau duris siauresnes, pasirodo, reikia jas platinti. O aš sakau, kad mūsų mergaitės lieknesnės, tilps ir pro tokias“, – juokiasi p. Vladas.Anot jo, pagal techninius parametrus VK-9 pralenkia panašaus tipo lėktuvus, kuriuos gamina amerikiečių „Cesna“, „Piper“ firmos. Jiems, aiškina konstruktorius, reikia ilgų takų, o šitas galės tūpti bet kokioje aikštelėje, kad ir pievoje – jau bandė, išskraidė su juo ne vieną valandą.VK-9 pakelia toną kuro – bakų lėktuve nėra, juos atstoja talpyklos sparnuose. Nenutūpdamas lėktuvas gali nuskristi 2.500 km, o „amerikiečiams“ tokiam atstumui įveikti degalų tenka leistis pasipildyti – nepatogu, ypač jei verslo kelionė.„Tai va, kur jis aplekia amerikiečius. Greitis – 550 km/val. Varikliai amerikoniški, bet jei pajėgsiu, pastatysiu galingesnius – pagal dydį jam reikalingi galingesni“, – sako p. Vladas.Anot jo, viskas šiame lėktuve – nuo daugybės elektroninių prietaisų iki lėktuvo rankenėlių – sertifikuota, viskas gaminta jo ir padėjėjų rankomis. Vairo šturvalai – ir tie specialiai sukurti.

Ir vienas lauke karys Sukiojamės aplink naująjį lėktuvą, stovintį Pajuostės oro uosto dirbtuvėse. Sunku patikėti: nuotraukose atrodė mažutis, o čia – galingas, didelis, tikras kalnų erelis.„Kaipgi taip pavyko, geriau už amerikiečius?“ – taikomės ir mes į p. Vlado toną.Jis šypsosi:„Va, sparnas, tai juk ne vien forma, bet ir kompozicinės medžiagos, leidžiančios išgauti aptakesnes formas. Aš naudojau anglies pluoštą, amerikiečiai – diuraliuminį, nes taip reikalauja jų standartas.“Dėl to diuraliuminio, aiškina konstruktorius, prasimušti į JAV rinką tokio tipo lėktuvui nėra lengva, o jam pačiam – „nereikia to diuraliuminio“.Konstruktorius pasakoja, kiek daug laiko sąnaudų reikalauja tos „aptakesnės formos“. Ieškant jų tobulumo, ant pagaminto modeliuko sparno klijuojami plaukeliai, – siūliukas prie siūliuko. Tada lėktuvėlis įkišamas į aerodinaminį vamzdį, kuriame imituojamas skrydis. Pučiant „vėjui“ siūliukai nulinksta, tačiau jei modelio forma neteisinga, kažkas ne taip padaryta, siūliukai linksta priešinga kryptimi, nei turėtų.„Juk kai paukštis skrenda, žiūrėkit, visos plunksnikės prigludusios – gamta tobulai išformavo jo sparnų formą, liemenį. Gamta pati suformuoja grožį. Mes sakom: lėktuvas gražus, tada gerai skrenda. Negražus – bus blogai“, – kalba p. Vladas.Paklaustas, kiek laiko kūrė šį lėktuvą, pašnekovas šypsosi: „Iki šiandien – 21 metus“.Aviakonstruktorius prisimena, kad kai „prasidėjo“ su tuo lėktuvu, prekybos ministras Židonis (Prekybos ir materialinių išteklių ministras Vilius Židonis, nuo 1991 m. spalio iki 1992 m. liepos) – iš Klaipėdos, tikras žemaitis, ir sako: „Gerai, darom“.Lietuvoje, anot pašnekovo, ir traktorius tuomet buvo galima pradėti gaminti – juk buvo likusių sovietų tankų, šarvuočių dirbtuvių, bet visa tai sužlugdė spekuliantai – išpardavė kaip metalų laužą.„Buvo metų pabaiga, pasirašėme sutartis. Reikėjo parengti finansinį kalendorių, kiek reikės lėšų projektavimui, gamybai, bandymams. Norint rimtai dirbti, reikia, kad prie lentos stovėtų trys braižytojos, reikia etatų, reikia viso kito... Tai aš ne braižytojas nusisamdžiau, bet pradėjau iš antro galo – supirkau visas medžiagas lėktuvui, – kalba p. Vladas. – Ir teisingai padariau, nes kitų metų pabaigoje – vėl persitvarkymai, tą ministeriją panaikina, jos funkcijas perveda Susisiekimo ministerijai, ir mūsų dalykai nutrūko. Buvo pasakyta, kad Lietuva ekonomiškai tokiems dalykams dar nestipri, ir palikau vienas...“Ponas Vladas pasakoja, kad, kiek įmanoma, pradėjo krutėti savo lėšomis, užsidirbdavo lėktuvu „Aušra“ tręšdamas laukus. Buvo metų, kad prie VK-9 nė piršto neteko pridėti – dirbo kitus darbus, kad sukauptų lėktuvui – kūrė „Lituanicos“ kopiją Vilniaus oro uostui, vėliau – Antano Gustaičio lėktuvo „ANBO 41“ kopiją (mastelis 1:2) Karmėlavos oro uostui.„Dar gerai, kad yra kažkoks patriotizmas, įkvėpimas. Bet kartais pradedu galvoti, kad gana, jaunesni mano kolegos jau į kapus nuėję. Nors, ačiū Dievui, yra sveikatos tęsti... Nors finansai mus labai stabdo, daug prarandam laiko dėl jų. Kaip Don Kichotas sakė: nelaimės glūdi gaišatyj“, – p. Vladas šypsosi kalbėdamas net apie nesmagiausius dalykus.Tai kas bus toliau su naujuoju lėktuvu, teiraujuosi iš Pajuostės grįžtant į Panevėžio aeroklubą.„Paskraidysim po užsienius, pamatysim. Svarbiausiai dabar – surinkti bandymų duomenis, rezultatus. Jei pasirodys geri, gali atsirasti užsakymų, galim organizuoti serijinę gamybą. Bet reikia įsitikinti, kad verta – o gal jis neatitiks naujovių“, – sako p. Vladas.Naująjį lėktuvą jis bando pats, kartais sodinasi antrą žmogų – parametrams fiksuoti.Bandau juokauti: tai ir nupirks amerikonai licenciją?„O ką, tegu perka, parduosiu“, – šypteli p. Vladas.„Gaila, rupužyte... – sako patylėjęs. – Juk mes, lietuviai, esam išprusę, gabūs. Mano tikslas – perduoti kažkam šitą reikalą, kad tęstų jį. Dabar, kai viskuo reikia rūpintis pačiam, bandymais, ūkiniais reikalais, derinimais su aviacijos tarnyboms, tai labai daug atima laiko. Tie žaidimai brangiai kainuoja, labai.“

Kas padaryta – neįdomu Vos atvykus į Stetiškes p. Kensgailos paklausėme, kaipgi jis tapo lėktuvų konstruktoriumi – lietuviams tai labai neįprasta profesija.Ponas Vladas išsyk atsakė: „Esu patriotas.“ Į nebylų klausimą, ką tai bendro turi su aviacija, p. Vladas atsako iš tolo – gimė 1933-aisiais, kai Darius ir Girėnas perskrido Atlantą. Tėviškėje, būdamas vaikas, vėliau – jaunystėje nuolat girdėjo kalbant apie narsiuosius lakūnus, kilusius iš tų pačių kraštų.„Man atrodo, kad jau vaikas buvau karjeristas. Kiek save atsimenu, galvodavau: kaip taip, ir aš noriu toks būti, ir aš noriu skristi kaip Darius ir Girėnas“, – juokiasi p. Vladas. Kitas dalykas, sako jis, – tėvas, amžiną atilsį, irgi tarnavo Lietuvos karo aviacijoje (beje, į aviaciją įklimpęs ir p. Kensgailos sūnus Darius – pilotuoja boingą).„Ir mūsų šeima buvo tokia... Baisiai daug literatūros turėjome, apie mediciną, anatomiją, dar iš caro laikų. Mama laiko neturėdavo, o auklė vaikų nespėdavo sužiūrėti, tai mes skaitėm vogčiomis tas knygas ... Dabar aš suprantu, kad nereikia drausti, kad tai, kas slepiama, vilioja daug labiau“, – vėl juokiasi pašnekovas, kilęs iš garsios bajorų Kęsgailų giminės.Pagaliau jis išriša aviacijos mazgelį: „Mane domino nežinomi dalykai, – neįdomu man paprastą dalyką daryti, tai, kas jau padaryta, kurti tai, kas jau sukurta. O aviacija yra tai, kur dar gali pasireikšti. Aviacijoje ir aerodinamikoje iki šiol yra tokių gamtos paslapčių...“Ponas Vladas aiškina: „Mes, žmonės, aviacijos ir aerodinamikos srityje sukūrėme labai nedaug. Variklio galingumą matuojame arklio jėgomis. Jeigu apkrausim jį daugiau nei 14 kg vienai arklio jėgai, lėktuvas nebepakils. Kad pakiltų, reikia galingesnio variklio.O paukščiai... jei gandro, sakalo jėgą paversime arklio jėgomis, tai jų viena arklio jėga pakelia 50 kg. Taip, dėl aerodinaminių savybių. Pamąstykim: kodėl tokios sudėtingos paukščių plunksnikės, ir sparnai... Ir ko tik mes, žmonės, nebandom, bet dar yra kur pasireikšti. Jei žmogus galėtum tai padaryti, galėtum savo jėgomis skristi. Va tokie dalykai mane domina...“ b

***
Vladas Kensgaila (g. 1933 m. rugsėjo 23 d. Bikavėnuose, Šilutės r.) – lakūnas-inžinierius, aviakonstruktorius, aviacijos klubų Lietuvoje pradininkas, pedagogas.
Garsios Švėkšnos bajorų Kęsgailų giminės palikuonis, Žemaičių ir Bajorų draugijų narys.
Lietuvos ir Panevėžio miesto politinis bei visuomenės veikėjas. Panevėžio miesto savivaldybės tarybos narys.
1969 m. baigė Kalugos karinės aviacijos institutą, vėliau dirbo Šilutės aeroklubo viršininku.
1993 m. apdovanotas S. Dariaus ir S. Girėno medaliu, Lietuvos valstybės skiriamu pagerbti asmenims, ypač nusipelniusiems Lietuvos aviacijai.***Tekstas skelbtas birželio 18 d. "Verslo žinių" penktadieniniame priede VŽ "Savaitgalis".