Piratų ir gobšuolių bankas

Publikuota: 2009-06-14
Atnaujinta 2015-06-03 16:28

1985 metų pabaigoje vieno
didžiausių Volstrito banko „Drexel Burnham Lambert“ darbuotojai per Kalėdų
vakarėlį pradėjo ginčytis, kiek per tuos metus uždirbo didelės grąžos vertybinių
popierių padalinio vadovas Michaelas Milkenas. Drąsiausias spėjamas skaičius
sukosi net apie 30 milijonų dolerių, ši suma kaitino diskusijos dalyvių
vaizduotę – ką būtų galima įsigyti su tokiais pinigais...

Tačiau iš tikrųjų ir patys drąsiausi spėjimai nesiekė net trečdalio tikrojo M. Milkeno uždarbio – tais metais jam buvo išmokėta 130 milijonų dolerių. Kitų metų pabaigoje jis parsinešė namo 296 milijonų dolerių algą, o 1987-aisiais – kvapą gniaužiančius 550 milijono dolerių. Ir toks samdomo darbuotojo atlyginimas nėra aplenktas lig šiol, rašo "Verslo klasė".Tačiau neskubėkite pavydėti. 1989 metais tam pačiam M. Milkenui dėl JAV prokuroro pateiktų kaltinimų grėsė 520 metų kalėjimo ir beveik 4 milijardai dolerių baudų už sukčiavimą bei vertybinių popierių prekybos taisyklių pažeidimus. Tai buvo kaina, kurią jis turėjo sumokėti už savo sukurtą verslo finansavimo sistemą, lėmusią ištisos japių kartos atsiradimą ir tokių įprastų mums dalykų kaip kazino ir pramogų centrų, kabelinės televizijos, mobiliųjų telekomunikacijų ar pigių skrydžių bendrovių suklestėjimą bei paplitimą.Tie, kurie žavisi Oliverio Stone‘o kino filmu „Volstritas“, neabejotinai yra girdėję, kad Michaelo Douglaso sukurtas Gordono Gekko personažo prototipas yra būtent Michaelas Milkenas, į kurio lūpas įdėta ir legendinė frazė: „Godumas yra geras jausmas“ (angl. „Greed is good“). Nors filme ir yra puikiai perteikta aštuntojo dešimtmečio Amerikos pinigų kalimo dvasia, iš tiesų Gordonas Gekko įkūnijo kitą tuometę Volstrito žvaigždę – Ivaną Boesky, kurio machinacijos kaip tik ir privedė prie žlugimo M. Milkeną ir „Drexel Burnham Lambert“ banką.Reikia pinigų? Pinigų bus!

Michaelo Milkeno sėkmės paslaptis buvo paprasta – jis atrado neliestą aukso gyslą, slypinčią šalia Volstrito: tai buvo vienintelė tūkstančių JAV bendrovių problema – sunkumai gauti paskolą.Tai, ką mes nuolat girdime apie tokių kompanijų kaip „Moody‘s“ ar „Standard Poors“ suteikiamus kažkokius kreditavimo reitingus Lietuvai, dažniausiai nesukelia ypatingų emocijų, tačiau iš esmės tai svarbus rodiklis – visame pasaulyje tokie reitingai reiškia bet kurios valstybės ar kompanijos patikimumą suteikti joms galimybę skolintis.Iki aštuntojo dešimtmečio pradžios JAV bankuose ir investiciniuose fonduose mėtėsi neoficialus sąrašas, jį sudarė vos 300 kompanijų, laikomų saugiomis, t. y. joms buvo galima mažai rizikuojant teikti kreditus tolesniam verslui plėtoti. Kad ir kaip būtų keista, net ir 100 milijonų dolerių apyvartą turinčios arba revoliucingas naujoves (pvz., mobiliuosius telefonus) siūlančios bendrovės į šį sąrašą nepatekdavo, gauti reikiamų paskolų joms buvo sunkus ir žeminantis uždavinys.Tokių kompanijų leidžiamos paskolos obligacijos, „Moody‘s“ ir „Standard Poors“ vertinimu, buvo labiau spekuliaciniai, o ne investiciniai popieriai, jiems buvo suteikiamas žemas BB kreditavimo reitingas, t.y. jie buvo laikomi kur kas rizikingesni nei tradicinių kompanijų leidžiamos paskolų obligacijos. Tokiomis vadinamosiomis antrarūšėmis, spekuliacinėmis ar didesnės rizikos obligacijomis (angl. junk bonds) JAV biržose buvo prekiaujama vangiai, nepaisant mokamų aukštų palūkanų ir didelės investicijų grąžos, kurias desperatiškai siūlė bendrovės, siekdamos bent kaip nors gauti finansavimą savo plėtrai.Dar šeštajame dešimtmetyje M. Milkeną, studijuojantį Berklio universitete finansų vadybą, nuoširdžiai nustebino vienas paprastas ir niekieno neįvertintas faktas – tokios nuvertintos ir spekuliacinės obligacijos visada davė jų pirkėjams kur kas didesnę investicijų grąžą nei galima rizika netekti pinigų dėl neišperkamų obligacijų. Tinkamai suformavus savo investicijų portfelį, nuostoliai dėl neišperkamų antrarūšių obligacijų galėjo niekada ir neviršyti mokamų palūkanų bei pelno, kurį jos galėjo atnešti. O šis savo ruožtu buvo kur kas didesnis nei gaunamas iš tradicinių JAV iždo leidžiamų garantuotų paskolos obligacijų.Ir tai buvo principas, kurį M.Milkenas pavertė nauju Amerikos verslo plėtros pagrindu.M. Milkenui buvo nesuprantama, kodėl kredito suteikimo sprendimas turi būti nulemtas sėkmingos praeities veiklos rodikliais, ir kodėl finansinės institucijos neturėtų skolinti. Jo įsitikinimu, kiekvienos formos skola buvo visais laikais Amerikos ekonomikos pažangos pagrindas.Gilindamasis į antrarūšes obligacijas M. Milkenas suvokė vieną sėkmės principą ir juo visada vadovavosi – ir tada, ir dabar jis skambėjo gana dviprasmiškai (gal net eretiškai): „Kiekvieno daikto vertė yra visada didesnė nei kaina, kuri yra už jį mokama.“ Svarbiausia – tinkamai suformuluotas pasiūlymas ir argumentai, padedantys apsispręsti pirkti tokias obligacijas. „Nebūna kapitalo trūkumo, būna tik vadybos talento trūkumas“, – mėgdavo kartoti jis.Investicinis Volstrito bankas „Drexel Burnham Lambert“, į kurį 1969 metais M. Milkenas atėjo dirbti būdamas 23 metų jaunuolis, nebuvo nei didelis, nei gerai žinomas, tačiau per keliolika metų jam buvo lemta sudrebinti visą JAV finansų rinką. M. Milkenas netruko pademonstruoti savo vadovams šimtaprocentinę investicijų grąžą iš prekybos antrarūšėmis obligacijomis, į kurią absoliuti dauguma brokerių žiūrėjo abejingai. M. Milkenas vis dėlto geriau už kitus suvokė, kiek tokios obligacijos iš tiesų yra vertos ir kokias galimybes jos teikia.M. Milkeno siūlomas principas buvo paprastas – tie, kas kreipiasi dėl finansavimo, turi gauti pinigų. Jei įmonė prašydavo, pvz., 100 milijonų dolerių paskolos, M. Milkenas pasiūlydavo jiems išleisti savo antrarūšes žemai reitinguotas obligacijas ir siūlydavo jas kitiems bankams arba privatiems investuotojams, žadėdamas dvigubai aukštesnius dividendus nei tradicinių aukštai reitinguojamų obligacijų.Šitaip reikiamą sumą surinkdavo ne vienas bankas, bet keletas ar keliolika investuotojų, jie savo ruožtu galėdavo įsigyti antrarūšių obligacijų ir perparduoti kitiems su mažesne ganėtinai aukštų palūkanų marža. Patys „Drexel Burnham“ ir M. Milkenas už prašomos sumos surinkimą imdavo 3–4 procentus komisinių.Kiek vėliau M. Milkenas taip pat sukūrė ir papildomą finansinę priemonę, ji paskatindavo finansų telkimą – „garantus“ – ieškančiojo finansavimo vertybinius popierius, garantuojančius investuotojams galimybę fiksuota kaina ateityje įsigyti ir pačios kompanijos akcijų, kad ir kaip aukštai būtų iškilusi jų vertė. Tad investuotojas, nusipirkęs antrarūšių obligacijų už 10 milijonų dolerių, be 11 procentų metinių dividendų, dar įsigydavo ir nemokamą teisę nusipirkti 10 tūkstančių kompanijos akcijų mokėdamas, tarkime, vieną dolerį už kiekvieną. Verslui sėkmingai klostantis ir po kažkiek laiko minimų akcijų kainai pakilus iki 10 dolerių už vieną, garbusis investuotojas galėdavo sutartą kiekį vis tiek įsigyti po dolerį už vieną akciją.1977 metais M.Milkeno idėja tapo realybe – pirmą kartą nuo Depresijos laikų didelis antrarūšių obligacijų blokas buvo išplatintas investuotojams. Tiesa, tai padarė kita bendrovė – „Lehmann Brothers“. Vėliau ji šios veiklos atsisakė (ateityje toks neryžtingumas jai kainavo milijardus).Tačiau „Lehmann Brothers“ bijojo imtis rizikos, o štai „Drexel Burnham Lambert“ dėl jos visai nesijaudino. Šiam bankui nereikėjo baimintis didžiųjų korporatyvinių klientų nepasitenkinimo dėl tokios, kaip tada buvo laikoma, „neklasikinės veiklos“, nes tokių klientų jis beveik neturėjo. Be to, bankas turėjo jauną brokerį-genijų, kuris šių obligacijų rinką gerai išmanė. Trečia, tai buvo milžiniška neturinčių aukštų kreditavimo reitingų kompanijų dydžio rinka, deganti noru gauti pinigų.Taip susiklostė graži padėtis – „Drexel Burnham“ norėjo pelno, 20 tūkstančių kompanijų norėjo finansavimo, o M. Milkenas žinojo, kaip suvesti pirkėjus ir pardavėjus. 1978 metais „Drexel Burnham Lambert“ tapo pagrindiniu žaidėju šitoje rinkoje, ir netrukus darė tiek obligacijų prekybos sandorių, kiek visi konkurentai kartu sudėjus.M. Milkenas buvo puikus pardavėjas (savo pirmąjį milijoną jis užsidirbo dar iki trisdešimtojo gimtadienio). Jam pavyko ne tik sukurti „didelės grąžos obligacijų“ rinką, bet ir padaryti ją aktyvią – tai yra būtina sąlyga bet kuriai sėkmingai rinkai. Garsioji Steve‘o Wynno kazino imperija Las Vegase buvo pastatyta iš M. Milkeno gautų pinigų, telekomunikacijų kompanijai MCI M. Milkenas surinko milijardą dolerių investuotojų pinigų per vieną valandą telefonu. Būtent tokios antrarūšės obligacijos ir sukėlė aštuntojo dešimtmečio JAV ekonomikos fenomeną – kompanijų perpirkimą ir kapitalo perskirstymą.

Ratas pradeda suktis

Metas tokiems procesams taip pat buvo idealus. Šeštojo dešimtmečio Amerikos „daugiau yra geriau“ verslo filosofija ir besaikis įvairinimas (diversifikacija) pavertė dideles bendroves įvairiausių padalinių kratiniu, užsiimančiu visiškai tarpusavyje nesusijusiais verslais – nuo bankininkystės iki kosmetikos gamybos. Cigarečių gamintojai valdė ir laivininkystės įmones, o kompiuterių gamintojai rinko dar ir baldus.Septintajame dešimtmetyje toks veiklos skaidymas pradėjo kelti rūpesčių – verslo konglomeratų akcijos, užuot kilusios, smuko žemyn, todėl pagrindinės kompanijos nebeįstengė išlaikyti dar visai neseniai įsigytų padalinių, nes jų valiuta – pačių bendrovių akcijos – nebebuvo tokios vertingos kaip anksčiau. Prie to prisidėjo ir infliacija, naftos kainų didėjimas ir ekonomikos sąstingis. Iki Ronaldo Reagano paskelbto „naujo ryto Amerikoje“ dar buvo toli.Dirva naujam kapitalo perskirstymui buvo subrendusi. Daugelis bendrovės parduodavo savo padalinius už mažesnę kainą nei šie buvo iš tikrųjų verti, ir vienintelis dalykas, ko trūko, tai buvo pinigai jiems įsigyti. Didieji bankai skolino lėšas tik tokiais kiekiais, kiek buvo vertas pagrindinis kompanijos turtas, kurį buvo galima atsiimti nesėkmės atveju.Žmonės, kurie geidė parduodamų bendrovių, išgalėjo mokėti nedaug. Beliko išspręsti pagrindinę problemą – surasti pirkėjų, kurie pirktų įsigijimo skolą – pernelyg rizikingą bankui ir pernelyg didelę norinčiajam. Kad tai įvyktų, reikėjo tokio finansų šaltinio kaip M. Milkenas. Ir jis buvo šalia.Kaip veikia kompanijų perpirkimas išleidus antrarūšes obligacijas, Amerika pirmą kartą išvydo 1983 metais, kai „Wesray“ korporacija iš RCA nusipirko „Gibson“ bendrovę (žymiausias jos darbuotojas buvo grafinis herojus katinas Garfildas) už 80 milijonų dolerių, iš kurių 79 milijonai buvo pasiskolinti išplatinant antrarūšes obligacijas. Po pusantrų metų pagrindinis „Wesray“ kompanijos akcininkas už savo į sandorį įdėtus asmeninius 330 tūkstančių dolerių atsiėmė 66 milijonus dolerių – gavo 20 tūkstančių procentų pelną.Tokio tipo perpirkimo skolintomis lėšomis (angl. Leverraged Buy-Outs – LBO) rinka nuo 11 milijardų dolerių 1978–1983 metais išaugo iki 182 milijardų per ateinančius penkerius. O proceso centre buvo M. Milkenas – vieniems padėdamas atsikratyti savo padalinių ar verslų, kitiems surinkdamas pinigų, kurių kitaip nebuvo įmanoma gauti Volstrite.Daugelis perpirkimų buvo „draugiški“ – sutarta dėl akcijų kainos ir be jokio akcininkų manipuliavimo, o štai agresyvieji kompanijų perėmėjai pradėjo visiškai naują veiklos tipą – kompanijos akcijų supirkimą, kai siekiama išgąsdinti vadovybę ir priversti ją tas akcijas atpirkti aukštesne kaina. Taip Amerikos verslo žodyne atsirado naujas terminas – „grobikai“, jais buvo vadinami ir dar šiandien garsūs finansininkai, tokie kaip Boone‘as Pickensas, Carlas Icanhas, Saulas Steinbergas, Ronas Perelmanas ar Nelsonas Peltzas. Vien jų vardai kėlė siaubą verslo Amerikai, nes pagrindiniai jų taikiniai buvo turtingos, prastai reitinguojamos ir gerą klientų bazę turinčios įmonės.„Grobikai“ niekada nesiekė iš tikrųjų perimti norimos kompanijos verslo ar jį plėtoti. Supirkdami didelius kiekius akcijų, jie tik šantažavo įmonę, puikiai išnaudodami amžiną privataus verslo prieštaravimą – konfliktą tarp akcininkų ir samdomos vadovybės (statistiškai ir tais laikais, ir dabar nauja vadovybė visada pakeisdavo bent pusę vadybininkų ir direktorių, nes kiekvienas pirkėjas dažniausiai yra įsitikinęs, kad jo įsigyjama įmonė valdoma netinkamai).Gerai suvokdami, kad parduodant bendrovę dažniausiai laimi jos akcininkai, o ne direktoriai, „grobikai“ pasiūlydavo akcininkams patrauklias sąlygas ir sykiu įkalbinėjo direktorius perpirkti akcijas aukštesne nei rinkos kaina. Todėl nuo pat pirminio pasiūlymo iki galutinio susitarimo dėl akcijų perpirkimo kainos daugelis kompanijų perėmimų tapdavo bjauriu procesu.Agresyvių perpirkimų finansavimas beveik visiems tradiciniams bankams buvo tabu sritis, nes iš esmės tai reiškė pasikėsinimą į pagrindinių klientų interesus. Bankininkystė tada vis dar buvo suvokiama kaip džentelmeniškas verslas, o patarimais ir sprendimais buvo dalijamasi laikantis nustatytų manierų. Tačiau „Drexel Burnham Lambert“ į naująją sritį žengė drąsiai, nes neturėjo ko prarasti, o ir žadami pelnai nuo besisukančių pinigų kiekių kaitino vaizduotę.Net ir „Drexel Burnham“ darbuotojų elgesys griovė nustatytas normas. Dūmijantys cigarus, triukšmingi praplikę storuliukai be jokių ceremonijų įsiverždavo į garbingų korporacijų buveines, pranešdavo apie planuojamą akcijų perpirkimą ir taip papiktindavo orius kompanijų direktorius. Naujojo tipo bankininkams nerūpėjo manieros, jie jautė čia pat plevenantį pelną, ir gaišti laiką mandagiems tauškalams nebuvo prasmės...

Dar 1982 metais naftos magnatas (šiandien pagarsėjęs autonominiu JAV energetikos planu) teksasietis Boone‘as Pickensas savo valdomos „Mesa Petroleum“ vardu pradėjo pirkti 20 kartų didesnės naftos bendrovės akcijas. Išgąsdinta galimo perėmimo, „Cities Service“ vadovybė akcijas skubiai pardavė didesnei kompanijai – „Occidental Petroleum“, tačiau B. Pickenso įsigytosios jau buvo pabrangusios 50 procentų.Kitas B.Pickenso taikinys buvo „Gulf Oil“. Bendrovės akcininkai atmetė siūlomą B. Pickenso kainą, tada jis kreipėsi į M. Milkeną ir šis per 48 valandas surinko 1,7 milijardo dolerių, reikalingų agresyviam perėmimui. Netrukus kažkas nutekino informaciją apie planuojamą perėmimą ir, žinoma, „Gulf Oil“ akcijų kaina staigiai šoktelėjo į viršų. B. Pickensas vis dėlto jau buvo spėjęs nupirkti 20 procentų „Gulf Oil“ akcijų, jas, dvigubai pabrangusias, buvo priversta įsigyti kita bendrovė – „Chevron“, įsigyjanti visą „Gulf Oil“ už 13,3 milijardo dolerių.1984 metais Saulas Steinbergas pabandė perpirkti „Disney“ kompaniją, M. Milkenas per dieną paruošė 700 milijonų dolerių perėmimui finansuoti, tačiau „Disney“ sutiko atpirkti iš Steinbergo jo įsigytas akcijas aukštesne kaina („Disney“ akcininkai tegalėjo pasyviai stebėti, kaip jų pačių turimų akcijų vertė po tokių machinacijų smunka). Tais pačiais metais B. Pickensas pabandė supirkti „Phillips Petroleum“ akcijas, o po kelių mėnesių lenktynių „Phillips“ sutiko atpirkti iš B. Pickenso savo akcijų už 53 milijonus dolerių, nors jų rinkos vertė tesiekė vos 46 milijonus dolerių.Taip Amerikoje prasidėjo naujas finansų aukso amžius. 1985 metais kompanijų perėmimo sandorių vertė sudarė 180 milijardų dolerių, ir tai buvo ganėtinai staigus šuolis nuo ir šiaip įspūdingų 122 milijardų dolerių 1984 metais. Beveik pusę sandorių padėjo sudaryti „Drexel Burnham Lambert“ – Carlui Icanhui už 900 milijonų dolerių įsigyti oro bendrovę TWA, R. Perelmanui – už 1,8 milijardo dolerių kosmetikos milžinę „Revlon“, Tedui Turneriui – MGM/UA, nuo to prasidėjo kabelinės televizijos era.Žinoma, pats M. Milkenas nesukūrė šios agresyviųjų perėmimų rinkos, tačiau „Drexel Burnham“ su juo priešakyje buvo svarbiausias jų finansuotojas (pats bankas 1986 metais tapo pelningiausiu Volstrito banko ir penktu pagal dydį JAV banku). Aštuntojo dešimtmečio viduryje M. Milkenas jau buvo sugebėjęs rasti daugiau kaip tris trilijonus dolerių paskolų, tad ir atlyginimas už tai buvo įspūdingas – asmeniškai jam pačiam teko daugiau kaip milijardas dolerių...Iš tokių aukštumų tebuvo vienas kelias – žemyn.

Bankrotas

Kiekvienas Lietuvos gyventojas žino – neįmanoma uždirbti tokių pinigų sąžiningu darbu. Nors M. Milkeno sukurta ir kontroliuojama finansavimo rinka įgalino Amerikos ekonomiką sparčiai plėstis, steigti naujas darbo vietas ir konkuruoti pasaulinėse rinkose, kartu investuotojams ir tarpininkams uždirbti milijonus, JAV vyriausybė ir Vertybinių popierių ir biržos komisija (VPBK) nuo pat 1979 metų mynė M. Milkenui ant kulnų.Jis jiems atrodė ne tiek finansinis genijus, kiek sukčius – o kaip kitaip valstybės pareigūnams gali atrodyti žmogus, uždirbantis 62 tūkstančius dolerių per valandą, t. y. daugiau nei prokuroras per trejus metus? Iš tiesų ir pats Milkenas jautė akivaizdžią panieką įstatymams kaip laisvo kapitalo judėjimo varžtams, o tai savo ruožtu dažnai vedė banką prie neetiškos ir nelegalios veiklos.1986 metais VPBK areštavo ir apkaltino konfidencialumo pažeidimais „Drexel Burnham“ brokerį Dennisą Levine‘ą. Šis pripažino savo kaltę ir bedė pirštu į kitą Volstrito banginį, savo partnerį Ivaną Boesky, o šis savo ruožtu įskundė ir Michaelą Milkeną. Tų pačių metų pabaigoje VPBK pradėjo tyrimą dėl „Drexel Burnham Lambert“ neteisėtos veiklos, po dvejų metų tyrimas (kuriam vadovavo tuometinis JAV prokuroras, mums gerai žinomas Rudolphas Giuliani) virto įtarimais dėl reketo, manipuliacijų informacija, prekybos operacijų, klientų informacijos slaptumo ir pašto konfidencialumo pažeidimų.Dvejus metus „Drexel Burnham Lambert“ neigė kaltinimus, savo ruožtu kaltino D. Levine‘ą ir I.Boesky melu, tačiau 1988 metų rugsėjį VPBK pasiūlė kompromisą banko vadovybei – arba bankui bus pateikti oficialūs kaltinimai, arba bankas pripažįsta savo kaltę, sutinka bendradarbiauti su prokurorais, sumoka sutartą baudą ir... atleidžia M. Milkeną.1989 metų balandį „Drexel Burnham“ vadovybė nusileido VPBK reikalavimams – oficialiai pripažino šešis jam pateiktus kaltinimus, sumokėjo valstybei 650 milijonų dolerių dydžio baudą (didžiausią Volstrite nuo Didžiosios Depresijos laikų) ir atleido M. Milkeną kartu su dar keliolika brokerių.Nuo tos akimirkos „Drexel Burnham Lambert“ tvirtai pasuko bankroto link. Iš pradžių bankas, atleidęs beveik pusę savo darbuotojų – keturis tūkstančių žmonių, uždarė tris stambius padalinius. Dėl skandalo sudrebėjusi antrarūšių obligacijų rinka sukėlė banko klientų paniką, „Drexel Burnham“ užplūdo reikalavimai išpirkti banko garantuotas obligacijas. Siekdamas išlaikyti rinkos stabilumą, „Drexel Burnham“ apmokėjo savo įsipareigojimus ir tų pačių metų pabaigoje patyrė pirmąjį nuostolį per 54 metus – 40 milijonų dolerių, kartu dėl pripažintos kaltės prarado daugiau kaip pusę savo nuolatinių klientų.Sumokėjus valstybei 650 milijonų dolerių baudą, banko balanse atsivėrė milžinišką skylė ir jos tiesiog nebebuvo kuo užpildyti. Vienintelis „Drexel Burnham“ turtas buvo 2 milijardų dolerių vertės antrarūšių obligacijų portfelis, tik jo niekas nenorėjo pirkti. Kiti Volstrito bankai piktdžiugiškai stebėjo, kaip skęsta jų kolega, ištisus metus prievartavęs jų klientus ta prakeikta antrarūšių obligacijų sistema, ir mandagiai atsisakydavo skolinti įmonei, kuri kadaise pati galėjo per vieną dieną surinkti milijardą dolerių.Neskubėjo pagalbos ištiesti ir JAV vyriausybė, kurios nariai kadaise dirbo pačios „Drexel Burnham“ finansuojamų agresyvių perėmimų taikiniuose. Pasklidus gandams apie „Drexel Burnham“ sunkumus, nuo jo galutinai nusisuko ir paskutiniai klientai, jie pabūgo, kad bankas nesugebės vykdyti savo įsipareigojimų.1990 metų vasarį „Drexel Burnham Lambert“ paskelbė apie savo bankrotą ir į gatvę paleido 5300 darbuotojų – tai buvo didžiausias bankrotas Volstrite nuo Didžiosios Depresijos laikų. Vėjais išėjo ir nebeišperkamos antrarūšės obligacijos – pirkėjams tai atnešė beveik puspenkto milijardo dolerių nuostolių. Deja, šalia jau nebebuvo nei M. Milkeno, nei jo komandos.Pačiam M. Milkenui, vos atleistam iš banko, 1989 metų kovą buvo pateikti 98 kaltinimai reketu ir sukčiavimu, jam grėsė 520 metų kalėjimo. Likimo ironija, bet būtent įsiplieskus skandalui išryškėjo tikrasis M. Milkeno požiūris į pačius pinigus.Pasirodė, kad žmogus, darantis su pinigais viską, kas tik įmanoma, niekada jų nešvaistė savo reikmėms, o beveik visą uždarbį atiduodavo labdarai. Visa M. Milkeno šeima per metus išleisdavo mažiau, nei jis išdalindavo labdarai per savaitę. Pinigai jam niekada nebuvo priemonė įsigyti puošnių daiktų, prabangių būstų ir sukurti komfortą, paaiškėjo, pinigai jam tebuvo priemonė gauti adrenalino, jo žodžiais, tiesiog kaip „dažai dailininkui Pablo Piccaso...“Po metus trukusio bylinėjimosi jis sutiko pripažinti šešis kaltinimus, buvo nuteistas dešimt metų kalėti ir privalėjo sumokėti 600 milijonų dolerių baudą. Jam buvo iki gyvos galvos atimta teisė prekiauti vertybiniais popieriais. Atsėdėjęs kalėjime 22 mėnesius, M. Milkenas vis dėlto buvo paleistas.Sėkmingai ignoruodamas draudimą prekiauti vertybiniais popieriais, M. Milkenas nesibodi teikti patarimų įvairioms kompanijoms, dėl to ne sykį buvo trauktas baudžiamojon atsakomybėn. Šiuo metu užsiima labdaringa veikla ir yra milijardierius – argi galima tikėtis kitko iš žmogaus, kuris iki atleidimo iš „Drexel Burnham Lambert“ per septyniolika prekybos vertybiniais popieriais metų nuostolingai buvo prekiavęs vos tris mėnesius?

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą FINANSŲ IR APSKAITOS savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Medicinos banko neveiksnių paskolų portfelį nupirko „Easy Debt Service“

Lietuvos skolų valdymo bendrovė UAB „Easy Debt Service“ už neskelbiamą sumą įsigijo reikalavimo teises į...

Rinkos
10:19
Bankai ar pinigų kioskai? 16

Lietuvoje užderėjo specializuotų bankų – centrinis bankas išdavė licenciją jau trečiai įmonei ir kartu su...

Finansai
2018.12.18
Lietuvoje kuriasi dar vienas specializuotas bankas 9

Lietuvos banko teikimu Europos centrinis bankas Lietuvos įmonei „European Merchant“ išdavė specializuoto...

Rinkos
2018.12.17
Lietuvos bankų pelnas šiemet išaugo 55% 8

Lietuvoje veikiantys bankai ir užsienio bankų filialai per devynis šių metų mėnesius uždirbo 275,4 mln. Eur...

Finansai
2018.12.14
Lietuvos banko vadovas: būsto paskolos brangsta sparčiau nei Švedijoje 18

Centrinis bankas pastebėjo būsto paskolų maržų didėjimą Lietuvoje, kuris yra net spartesnis nei Švedijoje, ir...

Rinkos
2018.12.14
Savivaldybė parduodamų Šiaulių banko akcijų kainą nustatys aukcione 5

Šiaulių miesto savivaldybei priklausančios Šiaulių banko akcijos bus parduodamos aukciono būdu, o ne už...

Rinkos
2018.12.13
„Luminor“ nurėžė Lietuvos ūkio plėtros prognozę 2019 ir 2020 m. 3

Šiandien ekonominės plėtros prognozes atnaujinę „Luminor“ banko ekonomistai, palyginti su rugsėjį skelbtąja,...

Verslo aplinka
2018.12.13
„Orion Securities“ derasi dėl banko įsigijimo 7

Lietuvos finansų įmonė „Orion Securities“ derasi dėl vieno Vakarų Europos banko įsigijimo.

Rinkos
2018.12.12
Registrų centre įregistruota UAB „Moody‘s Lithuania“ 2

Juridinių asmenų registre (JAR) įregistruota UAB „Moody‘s Lithuania“.

Finansai
2018.12.12
Pasėlių draudimą dar vertina skeptiškai, bet šiemet draudžiasi noriau Premium

Šį rudenį žemdirbiai pasėlius draudžia noriau – apsidraudusių ūkininkų skaičius, palyginti su praėjusiais...

Agroverslas
2018.12.12
Bankuose – pirmieji indėlių palūkanų kilimo daigai 14

Vienas didžiausių šalies komercinių bankų „Luminor“ neseniai kilstelėjo palūkanas už indėlius eurais.

Rinkos
2018.12.11
Europos „fintech“ startuoliai eina užkariauti Azijos Premium

Europos finansinių technologijų („fintech“) startuoliai žengia į Rytus ir meta iššūkį tradiciniams Azijos...

Rinkos
2018.12.11
„Bloomberg“: Lietuva bando atsiriboti nuo finansinių skandalų kitose Baltijos šalyse 11

Lietuva bando atsiriboti nuo finansų sektoriaus skandalų kitose Baltijos šalyse, šeštadienį skelbia įtakinga...

Finansai
2018.12.08
Šiemet paskutiniai metai be bankinių pavedimų per šventes 3

Šiemet Kūčių, Kalėdų bei Naujų metų švenčių dienomis (gruodžio 24–26 d. bei sausio 1 d.) pagal SEPA mokėjimo...

Finansai
2018.12.07
Vyriausybė pritarė žalos be kaltės atlyginimo modeliui 5

Ministrų kabinetas pritarė Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) siūlomiems įstatymų pakeitimams, kuriuos...

Finansai
2018.12.05
Praradimo kartėlį atsveria laimėjimai 5

Nors apie „Barclays“ operacijų centro Lietuvoje pasitraukimą buvo kalbama nuo pavasario, vakarykštis...

Finansai
2018.12.05
Kas po „Barclays“ pasitraukimo laukia pirmojo paslaugų centro Lietuvoje Premium 1

Daugiau nei ketverius metus su „Barclays“ dirbanti technologijų kompanija „HCL Technologies“ (HCL) tapo...

Verslo aplinka
2018.12.05
„Barclays“ iškabos neliks, HCL dirbs savo vardu 58

Nuo 2009 m. Vilniuje veikęs „Barclays“ operacijų centras Lietuvoje (BGOL) stabdo veiklą ir numato perkelti...

Finansai
2018.12.04
S. Skvernelis apie „Barclays“ pasitraukimą: tuščia vieta nebūna 24

Premjeras nesureikšmina Jungtinės Karalystės banko „Barclays“ sprendimo trauktis iš Lietuvos. Saulius...

Finansai
2018.12.04
„Barclays“ darbuotojams Vilniuje pristato verslo planus

Jungtinės Karalystės (JK) banko „Barclays“ antradienį Vilniaus padalinio darbuotojus teigia informuosiantis...

Finansai
2018.12.04

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau