Verslo klasė: Rusiška polifonija

Publikuota: 2009-05-24
Atnaujinta 2015-06-08 17:41

Polifonijos tema Jau įsitaisę minkštasuoliuose, dideliame instituto direktoriaus kabinete, neatlyžtame: kaip galima konsultuoti dabartinę Rusijos valdžią ekonomikos klausimais ir atsiriboti nuo jos politinių veiksmų, mūsų požiūriu, darančių įtaką šalies verslo sąlygoms ir jos ūkio raidai gal net labiau už protingiausius finansų, mokesčių, socialinės politikos sprendimus. Vardijame: Michailo Chodorkovskio įkalinimas ir „Jukos“ išdraikymas, viešas Vladimiro Putino pažadas atsiųsti tam tikros srities medikus pas kompanijos „Mečel“ savininkus, o po šios replikos pernai griuvo ir taip negausi Rusijos vertybinių popierių rinka... „Mano patirtis, įgyta valdžios struktūrose dar nuo komunistinių laikų, rodo, kad versti sprendimus priimantį pašnekovą kalbėtis apie tai, apie ką kalbėtis jis neturi jokio noro, gali būti visai įdomus, tačiau nelabai perspektyvus užsiėmimas“, – nieko nesakančia veido išraiška ponas Gaidaras primena, kad savo nuomonę apie mūsų išvardytas problemas jis turi galimybę dėstyti žiniasklaidoje, tad jo požiūris žinomas ir už Kremliaus sienų.Nesame akli: didelis laikrodis skaičiuoja sekundes ir rodo, kad žudome pokalbiui skirtą laiką. Turėjome progą pamatyti: prieš mus šiame kabinete buvusiai grupelei amerikiečių darbotvarkėje buvo skirta 20 minučių, lygiai po devyniolikos jiems palinkėta geros kloties. Pro duris įžengiant mums, prieangyje vizito jau laukė kažkokio seminaro dalyviai...

– Net Vakaruose pasigirsta balsų, kad įprasti demokratiniai valdžios mechanizmai, o ypač netvirtos koalicinės Rytų Europos šalių vyriausybės esą visiškai nepajėgios reaguoti į sunkmečio iššūkius, todėl galbūt dabar veikti turi kokie nors viršvyriausybiniai proto centrai, laisvi nuo išbandymų demokratija... – Iš tikrųjų krizės metu gali atrodyti, jog demokratija nėra pati efektyviausia valdymo forma. Tačiau, mano supratimu, vis dėlto pati geriausia. Totalitarinis režimas yra dar mažiau lankstus, nesugebantis įvertinti svarbios informacijos ir sutelkti naujų idėjų. Be to, laisvuose rinkimuose žmonių išrinkta valdžia turi teisėtus įgaliojimus veikti. O jeigu sprendimus priima lyderiai, kurie yra nežinia kieno deleguoti arba tiesiog pasisavinę teisę valdyti, kyla didesnis neprognozuojamų visuomenės bruzdėjimų bei neramumų pavojus.

– Tačiau ką jūs manote apie teiginius, esą nuo XVI amžiuje prasidėjusi kapitalizmo era neišvengiamai baigiasi, o dėl to teks perkainoti ne tik pinigus ir prekes, bet ir vertybes? – Su vertybėmis siūlyčiau elgtis labai atsargiai. Jų sistema, susiformavusi XVI–XIX a. Europoje, užtikrino neregėtą istorijoje žmonijos pažangą. Rasi buvo didesnių ir mažesnių krizių, perlenkimų, išsipūtusių ir sprogusių burbulų. Po kiekvieno sunkmečio buvo modernizuojami kai kurie visuomenės institutai, reformuojami sistemos segmentai, tačiau pamatai liko: rinkos ekonomika, privati nuosavybė ir demokratinės institucijos. Nepaisant kai kuriose šalyse trumpam demontuotų demokratinių režimų ar kelių išimčių. Tarkime, klestintį ūkį sukūrusi Singapūro visuomenė apsieina be demokratijos.

– Jeigu sutiksite: viena pamatinių kapitalizmo sąlygų yra atsakomybė, taigi ir verslo nuostoliai, kompanijų bankrotai kaip neišvengiama klaidingų sprendimų padarinys. Kaip keičiasi pati sistema, jeigu užėjus krizei pasiduodama ne tik įprastesnėms nacionalinio protekcionizmo pagundoms. Nacionalinėse rinkose valdžios valia atsiranda privilegijuotų rinkos dalyvių – „sisteminių“ kompanijų, kurių gelbėjimas nuo XX amžiaus pabaigos pateisinamas naujoviškai – „too big to fail“ (liet. per didelis, kad griūtų)? – Ne visus kapitalizmo sistemos principus galima aiškinti pažodžiui. Mano požiūriu, vadinamųjų sisteminių ekonomikos vienetų gelbėjimo dilemos yra rizikos valdymo menas. Viena vertus, yra rizika, jog didžiulio, tačiau beveik bankrutavusio ūkio subjekto savininkai ar vadybininkai ims manyti, kad žlugusios kompanijos mokesčių mokėtojų pinigais bus gelbėjamos nepaisant patirtų nuostolių. Tačiau yra ir kitokia rizika: antai JAV valdžia pritaikė jūsų siūlomą atsakomybės versiją bankui „Lehman Brothers“, šis bankrutavo nesulaukęs paramos, o jo griūtis nuvilnijo per visą globalią finansų sistemą. Yra ekspertų, kurie sako, kad jeigu „Lehman Brothers“ būtų gavęs valstybės paramą ir išplaukęs, krizė būtų laikinai užkonservuota, o tikroji padėtis finansų sistemoje nebūtų atsiskleidusi taip, kaip apnuoginta yra dabar. Tai taip pat rizika.

– Buvęs JAV iždo sekretorius Henry Paulsonas bene labiausiai ir buvo kritikuojamas dėl nenuoseklumo: esą leido griūti „Lehman Brothers“, tačiau vėliau mokesčių mokėtojų pinigais gelbėjo draudimo gigantą „AIG“ ir „Goldman Sachs“ banką, kuriame dirbo iki tarnybos federalinėje valdžioje. Juk, kai nėra vienodų principų, atsiranda daug įtarimų dėl neskaidrumo? – Supraskite, tai giliausia iš tikrųjų globalios ekonomikos krizė. Prisimindamas specifinę Sovietų Sąjungos žlugimo patirtį aš neturiu jokio noro darsyk išvysti griuvėsių, kad ir kur jie atsirastų. Juoba kad griuvėsiai nebus išskirtinai amerikietiški, europietiški ar rusiški. Jeigu bus griuvėsių, jų bus visur. Politikų ir mokslininkų reikalas užtikrinti, kad krizės pasekmės būtų kuo mažiau skaudžios. Neišvengiamai jau buvo ir dar bus klaidų, nes nėra nė vieno vadovėlio, kuriame būtų parašyta, kaip elgtis. Įsisukus krizei reikia atsižvelgti į daugybę makroekonomikos veiksnių – biudžeto padėtį, nedarbą, palūkanų normas, skolinimosi sąlygas ir pan. – joks orakulas nesugebės įvertinti visų skirtingų šių rodiklių derinių. Jų begalybė. Ir apskritai manau, kad ekonomikos vadovėlių skaitymas yra bakalauro kurso studentams tinkamas užsiėmimas.

– Ko galima tikėtis iš prieškrizinių pastangų, kai veik kiekviena šalis ieško autentiškų išeičių iš globalios ekonomikos sunkumų? – O tai nėra chaotiškas procesas. Skirtingų šalių misija sunkmečiu nevienoda. Yra lyderės – JAV ir Europa, turinčios pasaulio reikšmės rezervines valiutas. Yra šalių, kurios leidžia mažesnės reikšmės atsargoms tinkančius pinigus – Jungtinė Karalystė, Japonija ir Šveicarija. Jų reikalas išlaikyti pasaulio finansų sistemos stabilumą, didinti vartojimą, paklausą ir sulaikyti nekilnojamojo turto kainų nuosmukį. Visų kitų globalaus ūkio subjektų, net ir labai didelių – Indijos, Kinijos, Rusijos – elgsena turi būti kitokia: turi būti mažinamos viešosios išlaidos, didinamos palūkanų normos, o jeigu reikia, nuvertinamos ir nacionalinės valiutos.

– Čikagos ekonomistas Sebastienas Gay teigia, kad krizės žemiausioji riba bus pasiekta tada, kai neliks abejonių dėl pasaulio ekonomikos milžinų rodiklių: netikėtų bankrotų, neregėtų nuostolių, o audito ataskaitose bus nurodoma tikrovę atitinkanti padėtis. Jums ši versija priimtina? – Iš esmės taip. Tačiau problema ta, kad deklaracijų skaidrumą ne taip lengva pasiekti. Antai šiuo metu svarbiausia mįslė – Europos bankų padėtis. Jeigu Europos bankuose viskas iš tikrųjų taip gerai, kaip teigia jų viešos ataskaitos, galime tikėtis, jog antroje 2010 metų pusėje visas pasaulis pajudės aukštyn. Tačiau jeigu padėtis ten yra bjauresnė, nei piešia jų viešųjų ryšių komandos, galime sulaukti netikėtų griūčių ir dar vieno visuotinio dardėjimo žemyn etapo. Iki šiol neteko girdėti nė vieno eksperto, kuris išdrįstų atsakingai įvertinti Europos bankų padėtį.

– Pirmojo užsienio vizito į Kanadą atvykęs JAV prezidentas Barackas Obama atkreipė dėmesį, kad amerikiečių bankininkams derėtų pagarbiau įvertinti konservatyvią Kanados bankų sistemą, nes ji krizės metu kol kas išliko stabili ir patikima. Daugelis ekspertų panašiai giria Australijos bankus. Gal šių šalių patirtis svarstytina ir globaliu mastu? – Kanados ir Australijos bankų sistemos patirtis ir dabar atidžiai nagrinėjama. Tačiau nepamirškime, jog šios šalys labai priklauso nuo žaliavų paklausos rinkose, todėl jos gali sau leisti įvairius mechanizmus, mažinančius globalios ekonomikos keliamą rizikos poveikį. Kita vertus, nei Australija, nei Kanada nėra tos pasaulio ūkio sistemos žaidėjos, kurios labai veiktų bendrą jos sveikatą.
... Negailestingasis laikrodis rodo tris mums likusias minutes, o kabineto šeimininkas, tarsi nė nežvilgtelėjęs į rodykles, primena: „Bičiuliai, atleiskite – paskutinis klausimas“...

– Posovietinės transformacijos patirtį turintys žmonės yra lengviau pažeidžiami ar atsparesni dabartinei krizei? – Manau, kad reformas išgyvenęs žmogus tam tikra prasme turi dezorientuotą vertybių sistemą. Tačiau kartu ir nemažai pranašumų. Už vakariečius jis labiau užsigrūdinęs, taigi turėtų lengviau prisitaikyti. Kas valgoma per sunkmetį, jis žino ne iš filmų, vadovėlių ar senelių pasakojimų – jam tai primena neužgiję nuosavo kailio randai. Ką, pirmą kartą?!Dar keletas sekundžių: „Geros jums kloties“, „Labų dienų pirmajam Lietuvos pasiuntiniui Maskvoje Egidijui Bičkauskui“, – durys užsidaro mums stovint kitoje pusėje. Su gimtadieniu, pone Gaidarai – perduodame jau per sekretorę. Kovo 19-oji, Jegorui Gaidarui tądien sukanka 53-eji.

Temos kontrapunktas Praėjus beveik mėnesiui, teberusenant dvidešimties galingiausių pasaulio ekonomikų viršūnių susitikimo Londone žarijoms, sukame antrąjį ratą Rusijoje – savo atgimimą skelbiančioje šalyje, kurios geopolitinių ambicijų amplitudė dažniausiai verčia gūžtis artimiausius kaimynus. Vis dėlto šioje šalyje, kurios elito dalis pretenduoja net į išskirtinę eurazijinę civilizaciją, galima išgirsti ne tik gaivališką frondą bei pretenzingų idėjų kakofoniją, tačiau ir savotišką žvilgsnį į pasaulį.Tarkime, Michailas Chazinas – ekonomistas, buvęs Jegoro Gaidaro reformatorių komandos narys, dabar konsultacijų bendrovės „Neokon“ (pavadinimas neturėtų priminti Amerikos neokonservatorių srovės atstovų, labiausiai pasižymėjusių George‘o W. Busho administracijoje) vadovas. Žmogus, neturintis svarių pripažinimo regalijų ir skambių titulų. Svarbiausi M. Chazino pasižymėjimo ženklai: jo vadovaujamos konsultantų komandos nuolat rengiamos pasaulio ir Rusijos ekonominės apžvalgos, kuriose gana tiksliai nuspėtos Rusijos 1998 metų krizės, be to, pernai prasidėjusio pasaulio ūkio nuosmukio prognozės. Taip pat keletas veik legendinių įrašų įvairiuose interneto dienoraščiuose, kurių negali ištrinti net oponentai, kartais jį vadinantys „trenktu apokaliptiku“.Ponas Chazinas šiandien svarsto, ar tik nebus apskritai žlugusi nuo katalikiškos krikščionybės reformacijos laikų prasidėjusi „pelno už paskolos procentus era“. Jo požiūriu, žmonija turi mažiausiai trilypį pasirinkimą: sugrįžti į laukinio XIX a. kapitalizmo laikus, kurti naują sistemą, kurioje pelnas už paskolintus pinigus bus kontroliuojamas visuomenės institutų (“kitaip tariant nebebus privačių bankų“) arba susiformuos dar kitokia finansų sistema, kurioje lupikavimas bus draudžiamas panašiai kaip šiuolaikinėse islamo šalyse. „Reikalas tas, kad iki šiol nė vienai šiuo principu grįstai islamo visuomenei taip ir nepavyko sukurti industrinės ekonomikos“, – VK sako p. Chazinas.

– Kokias dar grėsmes žada dabartinė krizė ateities pasauliui? – Pagrindinė grėsmė, mano supratimu, yra technologijų degradacija. Tiesą sakant, vargu ar iki šiol atsipirko investicijos į internetą. Investicinė mašina iki šiol nesismulkindama ieškojo naujų šakų, į kurias galima investuoti 50 ar 100 mlrd. dolerių, o vėliau parduoti prekių už 200 mlrd. Dabar visiems aišku – kad ir kiek investuosi, negali būti tikras, jog už pagamintą produkciją 200 mlrd. gausi. Krentant perkamajai galiai, žmonės perka maistą ir drabužius, o ne abejotino būtinumo technologinius daikčiukus. Didžiausias galimybes dabar turi tos šalys, kuriose gyvenantys žmonės išsaugojo technologinį mąstymą. Kitaip tariant, sugrįžta „meistro era“, kai didžiausią prasmę turės nedidelėse dirbtuvėse dirbantys specialistai, sugebantys sukurti ir įgyvendinti technologinius sprendimus, kad apynaujis automobilis 100 km kelio rytų ne 10, o 9–9,5 l degalų. Yra žinoma, kad XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje taip gebėjo mąstyti amerikiečiai. Ko gero, inžinerinį potencialą išsaugojo Vokietija ir Šveicarija. Tikiuosi, kad Rusija taip pat. Tačiau tokių šalių nėra daug.

– Mažesnių šalių, jūsų požiūriu, laukia liūdnesnis likimas? – Visos be išimties šalys neišvengiamai leisis iki priešburbulinio lygio ir ieškos pardavimo rinkų. Kai kurios nusiris dar žemiau. Neturtingesnių šalių bėda: jos dar privalės sumokėti skolas. Ekonomiškai galingos šalys – taip pat, tačiau, skirtingai nuo mažesniųjų, jos bent kol kas gali spausdinti savo pinigus ir juos eksportuoti.

– Mūsų kalbintas Jegoras Gaidaras sakė, kad toks modelis yra savaime aiškus: vieni spausdina pinigus ir skatina vartojimą, kiti veržiasi diržus... – Tokia yra jo ideologija: tik tos šalys, kurios gali plėšti kitas šalis, turi teisę išgyventi krizę. Nes jeigu pinigus pradėtų spausdinti ekonomikos nykštukai, kurių pinigai nepaklausūs už jų sienų ribų, globaliai ekonomikai tai nepadarytų jokio poveikio, tačiau tų šalių viduje neišvengiamai kiltų infliacija.

– Kalbate apie nusileidimą į „priešburbulinį lygį“. kokio dydžio atotrūkis prieš krizę buvo tarp vartojimo lygio ir ekonomikos augimo, juk jį teks suderinti? – Amerikoje jis siekė apie 30 procentų, likusiame pasaulyje vartojimas ekonomikos augimą viršijo ketvirtadaliu. Tačiau tai jokia naujiena. Tarkime, JAV dar 1983 metais buvo galima pastebėti, kad namų ūkių skolos auga kur kas greičiau nei šalies ekonomika. Kadangi praraja didėjo, dabar jau neįmanoma grąžinti skolų nesumažinus vartojimo 3 trln. dolerių per metus. Tai reiškia, kad amerikiečiams teks dar kartą padengti skolas. Ir jiems padės visi, kurie pirks eksportuojamus dolerius.

– Apie dolerio ateitį buvo kalbama ir G20 šalių susitikime Londone, ypač išvakarėse. Tačiau kodėl galų gale visos iniciatyvos nutilo? – Yra kelios priežastys. Viena vertus, akivaizdu, kad vis sunkiau suderinti skirtingas dolerio funkcijas: tai yra nacionaliniai JAV pinigai ir kartu pagrindinė pasaulinė rezervinė valiuta. Per paskutinius kelis dešimtmečius JAV vyriausybė vis sunkiau atsispiria pagundoms išnaudoti dolerio kaip tarptautinės valiutos teikiamus pranašumus, kad būtų išlaikyta JAV vidaus ekonominė gerovė. Dalis pasaulio finansų sistemos elito bruzda ir siekia bent minimalių taisyklių, o jų turėtų laikytis ir JAV valdžia. Amerikos nacionalinis finansų elitas visiškai nesuinteresuotas nieko keisti. Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo pareiškimas apie dolerio alternatyvos būtinumą Londone paprasčiausiai būtų nuleistas juokais – Rusija nėra pati galingiausia ekonomika, kad galėtų tokius pokyčius inicijuoti. Tačiau kai idėją parėmė Kinija, amerikiečiai ne juokais sunerimo. Naujasis JAV iždo sekretorius Timothy Geithneris nutraukė diskusijas ir pasakė, kad dabartinei pasaulio finansų sistemai reformos nereikalingos. O iš tikrųjų šitokiu būdu iš visų sąjungininkų pareikalavo transatlantinio solidarumo. Vienintelis Europos lyderis, kuris siekė diskusijos šiuo klausimu iki galo, – Nicolas Sarkozy, jis, atrodo, glaudžiai susijęs su Rothschildų klanu. O šis klanas – finansų elito disidentų gūžta.

– Jeigu JAV dabar yra pasaulio „finansų policininkas“, ar bus geriau, jeigu policininkų bus daugiau, ar tiesiog kiti policininkai bus geresni? – Dalykas čia kur kas gyvenimiškesnis. JAV trūksta išteklių, kad išspręstų vidaus įsiskolinimo ir paklausos palaikymo užduotis, todėl amerikiečiai norėtų, kad jų skolas mokėtų ne tik jie patys, bet solidariai prisidėtų ir visas pasaulis. Jie neturi kitos išeities. Todėl neišvengiamai šis opus klausimas iškils vis dažniau ir nuožmiau. Kitąsyk – galbūt net šių metų rudenį. Amerikiečių interesas išlaikyti dabartinę padėtį natūralus ir suprantamas. Vis dėlto svarbesnė problema yra akivaizdus pasaulio ekonomikos ir finansų mokslo sąstingis. Kaip tik todėl ir nerandama aiškių prieškrizinių priemonių. Jeigu nori būti pripažintas ekonomikos mokslininkas, turi teisingai kalbėti ir rašyti, tada galbūt tave pastebės, pakvies pasistažuoti į kurį nors Amerikos universitetą: tapsi mokslininku ir skaitysi brangiai apmokamas paskaitas. Jeigu nori sėkmingai plėtoti verslą, turi gauti pigių paskolų, todėl privalai siekti Volstrito reitingų agentūrų palankumo. Kad jos būtų palankiai nusiteikusios, iš pradžių tenka pasamdyti tų pačių agentūrų įkurtas konsultacijų įmonėles. Šioje sistemoje nedaug ideologijos, tačiau tai uždara bankų, analitinių centrų, reitingų agentūrų, auditorių kompanijų, TVF, PB, universitetų korporacija, primenanti komunistų partijos hierarchiją. Ji užvaldžiusi kone visus ekspertinius biudžetus, o bet kurioje monopolijoje pirmiausiai krinta kvalifikacija. Žinau bent du ekonomikos autoritetus, kurie buvo ištremti iš šios korporacijos: tai Nobelio laureatas Josephas Stiglitzas, kuris keletą metų nebuvo kviečiamas nė į vieną rimtą mokslo konferenciją, ir įžymus sociologas, pasaulinių sistemų analizės pradininkas Immanuelis Wallersteinas.

– Vis dėlto, kokie objektyvūs rodikliai privers jus patikėti, kad padėtis keičiasi į gerąją pusę? – Didėjanti paklausa. Tačiau iki tol patirsime daug jos didėjimo iliuzijų. Iliuzijas kels besikeičiantys vartojimo įpročiai: tarkime, galbūt aritmetiškai didės maisto produktų pardavimas prekybos centruose, tačiau tik dėl to, kad gerokai mažiau žmonių maitinsis restoranuose. Stiprėjančio pasitikėjimo per ateinančius dvejus trejus metus apskritai neverta tikėtis. Jeigu žinome, kad dėl sumažėjusios paklausos turės bankrutuoti viena iš trijų arba keturių kompanijų, kokio pasitikėjimo galime tikėtis, jeigu nežinome, kurias ištiks žlugimas?

– Oponentai jums priekaištauja, kad prie savo ekonominių apžvalgų dažnai priduriate konfliktų, teroro aktų ar karų tikimybę. Gąsdinate? – Pagal išsilavinimą esu tikimybių teoretikas. Tačiau nedera visų baisybių suplakti į vieną krūvą. Iš tikrųjų manau, kad artimojoje ateityje JAV arba šios šalies objektuose užsienyje kils rimtesnė teroro aktų ar ginkluotų incidentų grėsmė. Priežastis – maždaug po pusmečio naujojo šalies prezidento Baracko Obamos bus vis dažniau klausiama apie jo siūlytų ir Kongreso patvirtintų prieškrizinių priemonių efektyvumą. Objektyvių galimybių, kad iki tol padėtis pasikeistų, aš nematau – krizė per daug gili, o iki šiol skirtų išteklių jai įveikti nepakanka. Todėl neatmetu galimybės, kad rasis įtakingų žmonių ir jie mėgins surengti kokią nors operaciją, o į jos nuostolius galima būtų nurašyti ir neišsipildžiusius lūkesčius. Kas kita dėl rimto karo tikimybės. Karo grėsmė gali būti esant bent dviem globalizacijos centrams, turintiems nepriklausomą technologinę galią – taip, kaip buvo XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje ar vėliau, – po Antrojo pasaulinio karo iki SSRS žlugimo. Dabar centras tėra vienas, todėl neįtikėtina, jog dešinė koja imtų kariauti su kaire ranka, o sėdynė – su galva.

– O po 10, 15 ar 20 metų? – Man atrodo, kad yra objektyvių sąlygų bent trims branduoliams: JAV, Europos su Rusija ir Pietryčių Azijos. Vis dėlto problemų – dar daugiau. Kol kas neįsivaizduoju, dėl ko galėtų subyrėti transatlantinė JAV ir Europos partnerystė.
***
Balandžio 10 d. JAV prezidentas Barackas Obama ir jo suburta ekonomistų „svajonių komanda“ viešai paskelbė – esą „nors šalies ekonomikos padėtis vis dar itin sudėtinga, jau matyti ūkio atsigavimą pranašaujantis pagerėjimas“. Kas arčiau tikrovės – Obamos regimi vilties spinduliai ar Chazino tikimybių teorija?

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
VU šešiems mokslininkams suteikė išskirtinių profesorių statusą 4

Vilniaus universitetas (VU) pirmą kartą šešiems mokslininkams suteiks išskirtinių profesorių statusą. Toks...

Laisvalaikis
2018.06.19
Geriausi miestai, jei norite mažai dirbti ir daug uždirbti 9

Liuksemburgas pagal darbo laiko trukmės ir pajamų santykį yra palankiausias miestas darbuotojams, rodo naujas...

Laisvalaikis
2018.06.18
Kaip Gianni Agnelli gelbėjo Italiją nuo komunizmo Premium

 „FIAT yra Italija. Italija yra FIAT. O FIAT ir Italija – tai aš“, – kadaise sakė Gianni Agnelli.

Verslo klasė
2018.06.17
Keliaujantiems į N. Zelandiją teks sumokėti mokestį 1

Nuo kitų metų keliaujantieji į Naująją Zelandiją turės sumokėti vienkartinį mokestį. Surinktos lėšos bus...

Vadyba
2018.06.16
Būdas lietuvio po šimto metų Premium

Vasario 16-ąją pasitikdami atkurtos Lietuvos šimtmetį rašėme apie lietuvio kodą prieš šimtą metų. Gediminas...

Verslo klasė
2018.06.16
Menininkė G. Vos – apie šviesos paminklą „olandų Sugiharai“

Daugiau kaip du tūkstančius žydų Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjusio olando Jano Zwartendijko...

Laisvalaikis
2018.06.16
Virtuvės šefas Lapinskas ir someljė Darasevičius – apie 9-ių restoranų verslo pradžią, sėkmę ir iššūkius

Virtuvės šefas Egidijus Lapinskas ir someljė Arminas Darasevičius, ko gero, yra vienintelis toks restoranų...

Laisvalaikis
2018.06.15
Raudonpadžių „Louboutino“ batelių gamintojas apgynė savo prekės ženklą

Europos Teisingumo Teismas priėmė sprendimą Prancūzų dizainerio Christiano Louboutino naudai – nusprendė...

Rinkodara
2018.06.14
„Adidas“ per futbolo čempionatą kalbės savo prekės ženklo ambasadorių lūpomis 1

Sporto prekių gamintoja „Adidas“ po kelių dienų prasidėsiančiam pasaulio futbolo čempionatui pasirinko...

Rinkodara
2018.06.12
„Media bitės“ rankose – kino teatras „Pasaka“

Žurnalą „Žmonės“ ir kitus leidinius valdanti UAB „Media bitės“ nuo šiol valdys kino teatrą „Pasaka“ Vilniuje.

Rinkodara
2018.06.12
Grigorijaus Kanovičiaus literatūrinė premija skirta Tomui Kavaliauskui

Autoritetingos komisijos sprendimu, šiais metais respublikinė Grigorijaus Kanovičiaus literatūrinė premija...

Laisvalaikis
2018.06.11
Kas yra mokyklos šeimininkas Premium

Esate mokyklos direktorius. Dešimta valanda ryto, eilinis pirmadienis. Per kūno kultūros pamoką mokinė...

Verslo klasė
2018.06.10
Iliustruotoji istorija: tikrovės Frankenšteinas

Didžiulė Londono karališkojo chirurgų koledžo auditorija sausakimša. Miesto elitas sėdi žibalinėmis lempomis...

Laisvalaikis
2018.06.10
Mirė garsusis šefas Anthony Bourdainas 5

Anthony Bourdainas, garsusis amerikiečių virtuvės šefas, keliautojas, televizijos laidų vedėjas ir knygų...

Laisvalaikis
2018.06.08
Neopagonių vizija - valstybė pagal „Duokim garo“ 26

Vaikai mokyklose keliauja į privalomas etninės kultūros pamokas, o santuokos įžadus duodančios poros amžiną...

Laisvalaikis
2018.06.08
„Nissan“ pažangaus mobilumo vizija lydi visas inovacijas Rėmėjo turinys 1

„Nissan“ pažangus mobilumas – prekės ženklo vizija transformuoti vairavimą ir gyvenimo būdą dominavo š. m.

Laisvalaikis
2018.06.07
Klaipėdoje prasidėjo džiazo festivalis

Klaipėdoje, Kruizinių laivų terminale, lotynų muzikos ritmais prasidėjo 24-asis Klaipėdos pilies džiazo...

Laisvalaikis
2018.06.07
Lietuvos darbuotojai – vieni laimingiausių Europoje 26

Lietuviai patenka tarp laimingiausių Europos ir Afrikos darbuotojų. Laimingųjų penketuke rikiuojasi Vengrija,...

Vadyba
2018.06.07
Nyderlandų karalius dėl šeimos tragedijos į Lietuvą atvyks be žmonos 4

Su karaliene Maxima birželio 13-15 d. Lietuvoje turėjęs viešėti Nyderlandų karalius Willemas-Alexanderis...

Laisvalaikis
2018.06.07
Vilniuje rasti partizanų vado A. Ramanausko-Vanago palaikai 9

Vilniuje, Našlaičių kapinėse Antakalnyje, archeologai rado su sovietų okupacija kovojusių Lietuvos partizanų...

Laisvalaikis
2018.06.07

Verslo žinių pasiūlymai

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau