Islandijos byla

Publikuota: 2009-02-23

Buvo pirmadienis. Praėjusių metų rugsėjo 29
dieną prieš atsidarant bankams Islandijos vyriausybė paskelbė, kad
nacionalizuojamas „Glitnir“, vienas iš trijų didžiausių Islandijos komercinių
bankų. O prieš kelias savaites Islandijos bankų priežiūros institucija suteikė
bankui nuodėmių atleidimą. Kas atsitiko?

Keletu dienų anksčiau „Glitnir“ vadybos pirmininkas ir direktorius slapta susitiko su centrinio banko direktoriais ir pranešė jiems, kad bankas turi rūpesčių. „Glitnir“ turėjo ilgalaikių sutarčių, jomis refinansuodavo trumpalaikes skolas – reikšminga jų dalis buvo sudaryta su „Lehman Brothers“. „Lehman Brothers“ dingo. Taigi „Glitnir“ verkiant reikėjo užsienio valiutos. Centrinis bankas, atmetęs užstatus, pasiūlytus „Glitnir“, ir pasitaręs su vyriausybe, nusprendė nacionalizuoti banką.Centinis bankas aiškiai manė, kad tai nuramins rinkas ir atkurs pasitikėjimą Islandijos bankais. Dabar atrodo, kad apsiskaičiavimo. Reitingų agentūros („Moody“s“, „Standard bei Poor“s“) paskubėjo pažeminti Islandijos valstybės skolinimosi patikimumo indeksą ir taip atspindėjo požiūrį, kad vyriausybė neįstengs perimti bankų įsipareigojimų. Islandijos bankų imamų paskolų rizikos mokestis staiga padidėjo. Bankų sistema svyravo ant bedugnės krašto. Taip prasidėjo savaitė, o pasibaigė ji visos finansų sistemos griūtimi.Islandijos vyriausybė spalio 6 d. Altinge (parlamente) prastūmė ypatingos skubos įstatymus. Jie suteikė teisę finansų priežiūros tarybai perimti bankų valdymą. Kad būtų išvengta indėlių atsiėmimo, įstatymas apibrėžė, jog visi indėliai Islandijos bankuose yra visiškai garantuoti vyriausybės. Bet atėjo eilė antram bankui – „Landsbankinn“ irgi turėjo paskelbti apie nemokumą. Šis bankas turėjo filialų užsienyje – Jungtinėje Karalystėje, Nyderlanduose ir kitur. Britanijos vyriausybė greitai įšaldė jo turtą, kad apsaugotų savo piliečių interesus. Iki to laiko visos Islandijos bendrovės užsienyje jau buvo apniktos įtarimų. Britanijos vyriausybė net nuėjo taip toli, jog pritaikė neseniai priimtą „teroristinį įstatymą“, kad perimtų Britanijoje registruotas bendroves, kurių savininkai – Islandijos bankai, įskaitant didžiausią – „Kaupthing“. Islandijos (NATO šalies) vyriausybė ir abu Islandijos bankai, veikiantys Londone, pagal šį įstatymą buvo įrašyti į tuos pačius juoduosius sąrašus kaip ir „Al Qaeda“ su kitomis teroristinėmis organizacijomis. Tai buvo paskutinis lašas. „Kaupthing“ krito. Su juo visa finansų sistema atsidūrė griuvėsiuose.Galima sakyti, kad Amerikos bankų krizė (žlugus „Lehman Brothers)“ buvo kibirkštis, įžiebusi liepsną, o toji prarijo Islandijos finansų sistemą. Bet nacionalinė katastrofa gali būti visiškai paaiškinta tik įvertinus pastarųjų keleto metų vidinę Islandijos politiką. Dauguma ekonomistų sutinka, kad įtartinai trūko koordinuotos makroekonominės politikos, galinčios suvaldyti išbalansuotą ekonomiką. Vyriausybė trynė rankas dėl investicijų bumo energetikos sektoriuje, tai pat leido pūstis nekilnojamojo turto burbului lengvai dalydama paskolas. Greitas augimas (vidutiniškai 4,6 procento per metus nuo amžiaus pradžios) paskatino skolinimąsi iš užsienio bei nevaržomą išlaidavimą ir tai atspindėjo perkrypęs prekybos deficito balansas.Viešojo sektoriaus (jis sudarė nuo 36 iki 48 procentų bendrojo nacionalinio produkto (BNP)) plėtra valdant konservatyviai vyriausybei buvo didžiausia pasaulyje. Centrinis bankas nuo 2001 paskelbė laisvą valiutos režimą ir bandė suvaldyti infliaciją apie 2,5 procento lygį (plius minus 4 procentiniai punktai). Pasirodė, kad tai visiškai nerealu. Kai pigių pinigų buvo lengvai gaunama iš užsienio, dviženklė centrinio banko palūkanų norma pasirodė ne tik negalinti efektyviai riboti infliacijos, bet turėjo ir šalutinį nepageidaujamą poveikį – sustiprino kroną. Tai sukėlė daug neigiamų pasekmių. Paskatino perteklinį importą, vartojimą ir įsiskolinimo didėjimą, taip pat nebekontroliuojamai kylantį prekybos deficitą. Kai palūkanų normų skirtumas tarp Islandijos ir užsienio pasiekė dviženklį skaičių, į vidų pradėjo plaukti spekuliacinis kapitalas ir greitai susižerdavo pelnus dėl valiutų kursų skirtumo. O tai dar kėlė kursą ir didino bendrą ūkio disbalansą.Kai užsienio spekuliantai, pajutę pavojų, puolė atsiiminėti savo pinigų, kronos vertė krito. Tiesa, „žlugimas“ būtų tikslesnis žodis paaiškinti tam reiškiniui. Nuo 2008 metų pradžios iki finansinės sistemos subyrėjimo spalio mėnesį kronos vertė krito 70 procentų. Kurį laiką krona nebuvo oficialiai registruota valiuta, ja buvo galima prekiauti tik juodojoje rinkoje. Taigi Islandija patyrė dvigubą krizę tuo pačiu metu – bankų krizę ir valiutos krizę. Iš jų valiutos krizė yra labiau griaunanti.

Islandija ir Airija: lemtingas skirtumas

Šiame kontekste įdomu palyginti dviejų salų – Islandijos ir Airijos – likimus. Abiejų salų ekonomikos vis džiugino greito ekonomikos augimo laikotarpiais. Abiejose šalyse plėtrą maitino nuolatinė užsienio kapitalo investicijų srovė. Abiejose šalyse gyvenimo ir vartojimo lygis pašoko. Abi ekonomikos jautė perkaitimo įtampą. Bet tuo panašumai ir baigiasi. Didysis skirtumas tas, kad Airija yra Europos Sąjungos narė ir Europos piniginės sąjungos partnerė, o jos nacionalinė valiuta yra euras. Kita vertus, Islandija eksperimentavo su savo krona mažiausioje teritorijoje pasaulyje laisvai plaukiant kapitalui visiškai atvirose finansų rinkose. Išaiškėjo, kad tai didžiulis skirtumas.Islandijos komerciniai bankai užaugo pernelyg dideli tokiai šaliai, o gal Islandija buvo per maža bankams. Airijos vyriausybės vadovas (air. taoiseach) Brianas Cowenas sakė: „Ačiū Dievui, Airija yra Europos Sąjungos narė ir jau seniai įsivedė eurą. Kitaip mes galėjome atsidurti tokioje pat padėtyje kaip Islandija.“ Jis teisus. Iš visų lemtingų klaidų, padarytų Islandijos vyriausybės ir centrinio banko, – o jų buvo daug – sunkiausios buvo užsispyręs priešinimasis dėl stojimo į Europos Sąjungą ir euro įvedimo.Greita Islandijos bankų plėtra kartu akivaizdžiai pažeidžiama krona turėjo jau prieš keletą metų signalizuoti Islandijos vyriausybei ir centriniam bankui apie pavojų. Kokios buvo galimybės veikti? Viena – padidinti centrinio banko užsienio valiutos rezervus taip, kad jie bent jau atitiktų bankų trumpalaikius įsiskolinimus. Tai būtų brangus sprendimas, o ir rizikingas. Vėliau, kai prieiti prie pigių pinigų užsienyje pasidarė sunkiau, šio sprendimo galimybės nebeliko.

Kitas sprendimas būtų priversti bankus, bent jau didžiausius, perkelti jų pagrindines buveines į euro zoną. Juk maždaug keturi penktadaliai jų veiklos vykdyta ne Islandijoje, o daugiausia euro zonoje. Tai būtų pašalinę dabartinės valiutos riziką ir įtrauktų bankus į atitinkamų centrinių bankų indėlių garantijų sistemą, taip pat laiduotų Europos centrinio banko paramą. Nors šis klausimas buvo iškeltas viešai, niekuomet valdžios nebuvo rimtai aptartas.

Trečia galimybė buvo stoti į Europos Sąjungą ir siekti atitikti Mastrichto kriterijus, kad būtų galima įsivesti eurą. Tačiau ši galimybė nebuvo laikoma tinkama dėl konservatorių partijos vadovybės, vadovaujančios vyriausybei, antieuropietiškų nuostatų. Jų euroskepticizmas yra iš dalies inspiruotas bendraminčių tarp britų torių, iš dalies – Amerikos neokonservatorių ideologų, žiūrinčių į Europos Sąjungą kaip į savotišką socialistinį sąmokslą, o iš dalies – jų pačių nacionalistinio paveldo.

„Nothern Rock“ banko griūtis Didžiojoje Britanijoje paspartino įvykius. Pigių pinigų trumpalaikėms skoloms dengti laikai baigėsi. Palūkanų normos augo. Galiausiai reitingų agentūros iš naujo peržiūrėjo labai įsiskolinusių šalių ir finansinių institucijų įverčius. Nors Islandija kaip valstybė tuomet neturėjo skolų, Islandijos bankai ir namų ūkiai buvo itin smarkiai įsiskolinę. Reitingų agentūros nuvertino ir Islandijos bankų, ir pačios šalies kredito reitingus. Jau 2008 m. viduryje Islandijai nebeliko galimybių ieškotis pagalbos užsienyje.

Islandijos padėties apžvalga neįkvėpė pasitikėjimo Islandijos vyriausybės ar centrinio banko gebėjimais susidoroti su padėtimi. Tokiomis aplinkybėmis Tarptautinio valiutos fondo (TVF) gelbėjimo planas Islandijai buvo laikomas būtina pradine sąlyga, kad pagalbos suteiktų kiti centriniai bankai. Taip Islandija tapo pirmoji vadinamoji išsivysčiusi šalis, prašanti TVF pagalbos per pastaruosius 36 metus. Jokių kitų galimybių nebeliko.

Privatus uždarbis, bendras nuostolis

Islandijos pagalbos kreipimasis į TVF, nors ir buvo itin skubus, vis dėlto buvo atidėtas daugeliui savaičių. Priežastis? Ginčas tarp Islandijos ir Didžiosios Britanijos vyriausybių. Dėl ko buvo nesutariama? „Landsbankinn“ buvo įsteigęs padalinius Jungtinėje Karalystėje ir Nyderlanduose, už indėlius siūlė konkurencingas palūkanų normas. Kiti Islandijos bankai darė tą patį, bet per antrines įmones, o šios buvo prižiūrimos atitinkamų šalių institucijų ir dalyvavo tų šalių indėlių garantijų sistemoje.Kai Islandijos bankai griuvo, iš karto kilo klausimas, kas turėtų garantuoti už indėlius. Pagal Europos ekonominės erdvės susitarimą bankų padaliniai užsienyje yra prižiūrimi kilmės šalies institucijų. Islandijos bankų suformuotas indėlių garantijų fondas nė iš tolo neturėjo pinigų, reikalingų apmokėti indėlių garantijoms.Islandijos ministras pirmininkas iš pradžių tvirtino, kad šiedu dalykai – diskusija su Didžiosios Britanijos vyriausybe ir Islandijos kreipimasis dėl TVF pagalbos – yra nesusiję. Jis net didvyriškai paskelbė, kad nepasiduos britų grasinimams šiuo klausimu, ir pasiūlė, kad ginčą spręstų nepriklausomas arbitras. Galiausiai juo tapo Prancūzija, kadangi tuo metu pirmininkavo Europos Sąjungai (ES). Ji ir išsprendė ginčą. Labai paprastai. Islandijai buvo tiesiog pasakyta, kad ES nepritars TVF gelbėjimo plano įgyvendinimui, kol Islandija nesutiks sumokėti minimalių garantijų už indėlius kaip apibrėžta ES direktyvoje ir patvirtinta ES komisijos.Kartu Europos Sąjunga aiškiai parodė, kad Islandija gaus paskolų ir jos leis vyriausybei įvykdyti dalį įsipareigojimų indėlininkams. ES argumentavo, kad kiekviena abejonė indėlių garantijų sistema Europoje gali pakirsti pačios ES finansų sistemos stabilumą. Taip pat Islandijai buvo pasakyta, kad jeigu šalies vyriausybė skubos tvarka spalio mėnesį priimtuose įstatymuose garantavo visų Islandijos piliečių indėlių saugumą, tai tokia pati taisyklė turėtų būti taikoma visiems Europos ekonominės erdvės piliečiams. Nediskriminavimas nacionaliniu pagrindu yra pamatinė taisyklė, taikoma be išimčių visoje Europos ekonominėje erdvėje.Šis sprendimas kelia dvi esmines problemas: viena – ar Islandijos skolos našta artimojoje ateityje nepranoks šalies gebėjimo mokėti ir taip nesugriaus perspektyvų greitai atsigauti. Kita – klasikinė moralinės rizikos problema, ji visuomet iškyla prasidėjus tokio pobūdžio finansinėms krizėms. TVF skaičiuoja, kad Islandijos skolos našta prasidėjus krizei sieks 80 procentų bendro nacionalinio produkto. Tai daug kartų daugiau negu santykinai turėjo skolintis Švedija, kai 1992–1995 krizės laikotarpiu gelbėjo bankus.Islandijos valdžia vis dar bando išsiaiškinti bankrutavusių bankų padėtį ir derasi su jų užsienio kreditoriais. Bendras paveikslas kol kas visiškai neaiškus. Bet blogiausias scenarijus, atsižvelgiant į turto nuvertėjimą ir rimtą Islandijos BNP susitraukimą, rodo, kad skolos našta gali pasiekti pusantro BNP. Tai reikštų, kad skola, tenkanti vienam žmogui, bus dvigubai didesnė už tekusią Vokietijai po Pirmojo pasaulinio karo. Vokietijos atveju pokarinė skolos našta, užkrauta nugalėtojų, buvo tokia sunki, kad slėgė Vokietijos ekonomiką daugelį metų, stūmė į hiperinfliaciją ir politinę suirutę, o galų gale viskas baigėsi nauju pasauliniu karu. Islandijos atveju pasekmės gali būti ne tokios ilgalaikės, bet jos gali pražudyti viltį atsigauti netolimoje ateityje.Didelė rizika atneša dosnų atlygį. O tai reiškia, kad, kai rizikingos investicijos žlunga, investuotojai patys turėtų prisiimti nuostolius. Jeigu ne – visa kapitalistinė sistema griūva dėl moralinės rizikos. Kodėl koks nors investuotojas turėtų likti doras arba bent jau žaisti pagal taisykles, jei jis gali tikėtis, kad kiti, tai yra mokesčių mokėtojai, jį išgelbės? Jungtinėse Valstijose, šiuolaikinėje kapitalizmo citadelėje, pamatinė taisyklė, taikoma gelbstint rizikos kapitalistus, yra tokia: jeigu jie džiaugėsi visais pelnais, gautais rizikuojant, jie taip pat turi patys pakelti ir žlugimo naštą. Išimtis gali būti taikoma tuomet, kai toks nesėkmę patyręs kapitalistas yra gana stambus žaidėjas ir jo žlugimas kartu suardytų ir visą sistemą.Toks pateisinimas netinka Islandijai. Visos šalies finansinė sistema jau subyrėjusi. Klausimas toks: kodėl Islandijos mokesčių mokėtojai verčiami užsienio vyriausybių ar tarptautinių institucijų mokėti sąskaitą, kurią paliko Islandijos rizikos kapitalistai? Atsakymas, rodos, toks: kadangi nėra jokios kitos išeities, išskyrus emigraciją. Ir tai yra būtent tai, ką rengiasi daryti nemenka dalis jaunų Islandijos profesionalų. Islandija dabar yra patekusi į ne itin pavydėtiną padėtį – jai tenka atsiduoti TVF malonei.

Gelbėjimo planas ar kolektyvinė bausmė

Pastaruosius du dešimtmečius Pasaulio bankas ir TVF gyvavo veikiami vadinamojo Vašingtono susitarimo. Tai reiškia, jie vadovavosi neokonservatyvia ideologija, o ji suponuoja, kad valstybė visuomet yra dalis problemos, bet niekuomet nėra dalis sprendimo. Šalys savo pačių labui turėtų atsiverti laisvajai prekybai ir laisviems kapitalo srautams be jokių apribojimų ar vyriausybių kišimosi. Visos problemos turi būti paliktos spręsti rinkoms, kadangi jos pačios neišvengiamai ištaiso savo klaidas. Šalims, žaidžiančioms pagal taisykles, bus atlyginta greitu ekonominiu augimu ir inovacijomis, o gerovė galų gale nuvarvės iki visos visuomenės. Nepaklūstančios šalys bus nubaustos sąstingiu ir nedarbu, kadangi jos liks nekonkurencingos pasaulio rinkoje.1997–1998 metų krizės Azijoje atveju TVF pritaikė savo griežtąją programą šalyse, kurias paveikė masinis kapitalo atoslūgis. Šios programos pamatai yra staigus ir didelis bankų paskolų palūkanų normų kėlimas (kad būtų išvengta kapitalo bėgimo ir būtų palaikoma valiutos vertė) ir fiskalinio taupymo programa, numatanti rimtą socialinių išlaidų karpymą – ir investicijų, ir gerovės srityse. Dabar jau sutariama, kad TVF neteisingai įvertino padėtį ir nevykusiai pritaikė vaistus. Pietų Korėjos atveju, pavyzdžiui, programa nepadėjo išvengti kapitalo bėgimo, palaikyti vono vertės (jis krito 49 procentais) ir sukūrė daug blogesnę socialinę-ekonominę padėtį negu galėjo būti.Vėliau TVF viešai atsiprašė dėl savo klaidų, taigi lyg ir suteikė šiokios tokios vilties, kad iš klaidų mokosi. Kalbant apie šią krizę, verta atkreipti dėmesį, kad nė viena išsivysčiusi šalis netaiko standartinių TVF propaguojamų griežtų vaistų.Kadangi Islandija yra pirmoji vadinamoji išsivysčiusi šalis, kuri per pastaruosius 36 metus pateko į TVF globą, yra prasmės paklausti, ar TVF ko nors išmoko iš praeities klaidų?
Atsakymas, atrodo, yra „taip ir ne“. Trys pagrindiniai Islandijos gelbėjimo plano atramos taškai yra tokie: 1) stabilizuoti valiutos kursą; 2) aiškinant poreikiu „apsaugoti tarptautinius santykius“, priversti Islandiją sumokėti užsienio kreditoriams daugiau negu reikalautų teisiniai įsipareigojimai, vertinant iš vyriausybės žiūros taško; 3) įtvirtinti „vidutinės trukmės fiskalinį stabilumą“. Verta pastebėti, kad TVF priėmė tą faktą, jog Islandijos krona visiškai prarado patikimumą. Ją iš naujo paleisdami į apyvartą fondas numato trumpalaikius „kapitalo atoslūgio ribojimus“. Tai realistiška. Bet spaudimas, kad centrinis bankas palaikytų 18 procentų palūkanų normas (aiškinamas būtinumu palaikyti kronos vertę) ir išlaikymas sistemos viduje likusio spekuliacinio kapitalo prastą padėtį tik dar labiau pablogins.Dabar Islandijos ūkis patekęs į defliacinę spiralę. Pakelti palūkanų normas daugiau kaip 20 procentų būtų labai veiksminga priemonė nuvaryti į bankrotą vis dar šalyje veikiančias neįsiskolinusias įmones, taip padidinti nedarbą ir bendrą skurdą. Tai būtų visiškai priešingas veiksmas tam, ką centriniai bankai daro visame pasaulyje – tai yra mažina palūkanas stengdamiesi skatinti ekonomiką. Neįvertindamas Islandijos ilgalaikio įsiskolinimo TVF gali žlugdyti ekonomiką ir sykiu stabdyti galimą greitą atsigavimą. Antra vertus – fiskalinio taupymo programą reikėtų vertinti kaip sąlygiškai švelnią, nes ji „nesikandžios“ iki 2010. Bet net ir tai yra abejotina strategija, pažymėjo buvęs Švedijos ministras pirmininkas Göranas Perssonas, 1992–1995 m. administravęs Švedijos gelbėjimo programą Skandinavijos finansinės krizės metu.INFO
Pamokos

Jeigu vardintume pamokas, kurių galima išmokti iš Islandijos žlugimo, tarp jų tikrai turėtų būti tokios:
1. Pasaulyje, kuriame didžiulis kapitalas nevaržomai juda per tautines sienas, maža „nepriklausomos“ valiutos zona neturi jokių galimybių išlikti praūžus dabartiniam (arba būsimam) finansiniam uraganui.
2. Jeigu Islandija būtų parodžiusi apdairumą kaip Airija ir įstojusi į ES bei įsivedusi eurą, sekdama buvusiomis Europos laisvosios prekybos sutarties partnerėmis (Suomija, Švedija ir Austrija) 1995 m. arba kiek vėliau, ji būtų patyrusi bankų krizę, bet būtų išvengusi žlugdančios valiutos krizės, o būtent ji gali padaryti Islandijos užsienio skolos naštą nepakeliamą.
3. Kitoms mažoms Europos valstybėms pamoka būtų paspartinti griežtas ekonomines programas, kad greičiau būtų pasiekti Mastrichto kriterijai ir būtų galima įvesti eurą.
4. Europos Sąjungai laikas peržiūrėti finansų rinkų priežiūros institucijų tinklą ir sukoordinuoti visos Europos indėlių garantijų sistemas.
5. Visas pasaulis galėtų iš šio pamišusių nuo godulio ir beatodairiškumo finansų rinkų spektaklio išmokti, kad laikas tarptautiniu mastu sutarti dėl griežto reguliavimo ir priežiūros, taikyti griežtas bausmes taisyklių nesilaikantiems veikėjams.
6. Paskutinė pamoka, kurią verta išmokti visai tarptautinei bendruomenei, – laikas baigti šešėlines operacijas lengvatinių mokesčių zonose.

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Milijardieriai už grotų Premium

Narkotikai, kyšininkavimas, finansinės machinacijos, kontrabanda ir kitokios suktybės siekiant įgyti kuo...

Laisvalaikis
18:50
 Kiek kainuoja priklausyti „Top 1%“ turtingiausiųjų klubui Premium 8

Terminas „Top 1%“ apibrėžia didžiausias pajamas gaunančių žmonių grupę ir laikomas turto bei galios sinonimu.

Laisvalaikis
16:02
Pakalbėkim apie meną: M. Furmanos sprogstančios visatos Premium

Kasdienis gyvenimas kardinaliai kinta. Pratinamės prie kitokio darbo, prie kitokio laisvalaikio namuose, kur...

Laisvalaikis
14:53
Režisierius G. Aleksa: pralaimiu, bet nepasiduodu Premium

„Esu sveiko proto ir suprantu, kad pats vienas pasaulio nepakeisiu. Bet tai, ką darau, gali pamatyti būsima...

Laisvalaikis
11:41
Pavasaris be benzino: 1990-ųjų ekonominė Lietuvos blokada Premium

Kai „avantiūristai“ lietuviai prieš 30 metų, 1990 m. kovo 11-ąją, paskelbė apie nepriklausomos valstybės...

Laisvalaikis
2020.04.04
„Financial Times“: 2 mlrd. USD vertės lenktynės vakcinai sukurti Premium 1

Vasario pabaigoje biotechnologijų grupė „Moderna“, veikianti Bostono (JAV) apylinkėse, sumušė viruso – šiuo...

Laisvalaikis
2020.04.04
Lenktynės su virusu: vakcina pandemijos piko nepasivys  Premium

Pasaulyje susirgimų COVID-19 skaičiui perkopus milijoną, mokslininkai bando kuo griečiau sukurti nuo šios...

Verslo aplinka
2020.04.03
Gelbėjimo ratas kultūrai: išplauks ar nuskęs Premium

COVID-19 pandemija paveikė visus sektorius – vienus labiau, kitus mažiau, tretiems bent kol kas ji duoda...

Laisvalaikis
2020.04.02
Įsilaužus į muziejų pavogtas V. van Gogho paveikslas

Pasaulio žiniasklaida praneša, jog iš „Singer Laren“ muziejaus, veikiančio Lareno mieste Nyderlanduose,...

Laisvalaikis
2020.03.30
Y. N. Harari: ateitis priklausys nuo dabar priimamų sprendimų Premium 1

„Ši audra praeis. Tačiau dabar priimami sprendimai gali pakeisti mūsų gyvenimą ateityje“, – sako Yuvalis Noah...

Laisvalaikis
2020.03.29
Mirė iškilus lenkų kompozitorius Krzysztofas Pendereckis

Lenkų kompozitorius ir dirigentas Krzysztofas Pendereckis, praturtinęs klasikinės muzikos lobyną inovatyviais...

Laisvalaikis
2020.03.29
Johannas Gottliebas Fichte kuria komandą Premium

Johanno Gottliebo Fichtės (1762–1814) kapas Dorotheenstadto kapinėse Berlyne vykusiai iliustruoja šio...

Verslo klasė
2020.03.28
Privatus verslas surėmė pečius: dešimtys iniciatyvų prieš „koroną“

Lietuvių liaudis turi daug priežodžių ir pamokymų, kuriais galima apibūdinti esamą padėti koronaviruso...

Laisvalaikis
2020.03.27
Mikrobiologas P. Piotas: esu virusų detektyvas Premium 4

Peteris Piotas, aukštas vyriškis žilais trumpai kirptais plaukais ir ryžtinga eisena, ištiesia ranką.

Laisvalaikis
2020.03.27
Vyriausybė padės ir meno kūrėjams 1

Kovo 25 d. posėdyje Vyriausybė pritarė Kultūros ministerijos siūlymui apmokėti kūrybines prastovas meno...

Laisvalaikis
2020.03.25
Programuotojų jaukas verslo angelams: kova su virusu

Technologijų entuziastai tris dienas vykusiame „Hack The Crisis“ renginyje ieškojo ir, kaip skelbiama, – rado...

Laisvalaikis
2020.03.25
Mokslas neigia mitus apie COVID-19 Premium 1

Naujajam koronavirusui milžinišku mastu plintant po pasaulį, lygiai taip pat sparčiai žiniasklaidoje, ypač...

Laisvalaikis
2020.03.23
Paramos fondai vienijasi ir efektyvina veiklą

Praėjusią savaitę, kai pagaliau visiems tapo aišku, jog Lietuva neišvengs COVID-19 protrūkio, pradėjo...

Laisvalaikis
2020.03.23
Pakalbėkim apie meną: kitokie P. Jurkšaitytės kambariai Premium 1

Paveikslas „Olandiškos istorijos 6“ (2013) – tai pasakojimas apie vakariečiams būdingą santykį su kultūros...

Laisvalaikis
2020.03.22
„Korona“ ir 11 kitų pavojingiausių virusų pasaulyje Premium 1

Su virusų sukeltomis ligomis žmonės vargo dar prieš sukurdami civilizacijas. Ilgainiui kai kurias virusines...

Laisvalaikis
2020.03.22

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Valdyti slapukus