Galime prarasti Europą

Publikuota: 2009-01-31
Atnaujinta 2015-06-08 17:41

- Gal dėl to jūsų pozicija, kviečianti ginti laisvę, dažnai erzina Prancūzijos inlektualų ir politikų elitą? - Ko gero, buvau populiaresnis, kai septintajame dešimtmetyje gyniau sovietų disidentus ir kritikavau marksizmą, nors tada didesnė dalis prancūzų intelektualų buvo marksistai. O, pavyzdžiui, vokiečių pacifistai taip niekada ir neatsakė į mano klausimą: ką jie darytų, jeigu Varšuvos geto kaliniai paprašytų ginklų kovoti prieš nacių režimą – ar jūs, pacifistai, duotumėt ginklų, net ir branduolinių, pasmerktiems žmonėms? Man patinka erzinti Europos marksistus, kurie per savo ideologijos rėmus negali matyti realaus gyvenimo grėsmių.Ideologija jiems neleidžia pritarti principui, kad prieš ginkluotą grėsmę laisvei galima atsakyti tik tokia pat ginkluota jėga. Todėl visai ramiai galėdavau pasakyti: nesipriešindami būsite ne tik ideologiškai tyri laisvojo pasaulio kairieji, bet dar ir mirę. Nes jeigu Pasaulis būtų atsidūręs komunistų rankose, tai nebūtų reiškę taikos ir šviesaus rytojaus. Tada komunistai būtų ėmę kariauti tarpusavyje: taip, kaip Sovietų Sąjunga su Kinija, Kinija su Vietnamu arba Vietnamas su Kambodža.

- Griežta marksizmo kritika gali pasirodyti keista daugeliui, kurie jūsų biografijoje atras, kad kadaise simpatizavote net maoistams, kritikavote prancūzų komunistus dėl oportunizmo, be to, nešinas raudona vėliava Paryžiuje ėjote į 1968-ųjų demonstracijas... - Kaip jau sakiau, mano ankstyvoji jaunystė buvo komunistinė. Ji baigėsi po 1956-ųjų Budapešto įvykių, kai komunistų tankai šaudė į laisvės trokštančią tautą. Tai buvo lūžis: kaip aš galiu būti komunistų pusėje, jeigu jų pusėje tankai? Maoizmas buvo vėliau. Tiesą pasakius, Prancūzijoje toji politinė kryptis buvo vadinama anarchomaoizmu, įdomi buvo jo biurokratijos kritika.Prisimindami 1968-ųjų demonstracijas daugelis pamiršta, kad jos pirmiausia buvo anarchistinės, nukreiptos prieš Charles'ą de Gaulle'į. Bet tai buvo labai kvaila: aš, kaip ir daugelis kitų vakariečių, ne iš karto pamatėme, kad maoizmas buvo dar baisesnė diktatūra nei Sovietų Sąjungos. Tačiau man buvo labai svarbu suvokti, jog neužtenka kritikuoti kai kuriuos komunistinius režimus, būtina iš esmės keisti požiūrį į marksizmą. Gandas apie kapitalizmo laidotuves

- Tie, kurie šiandien aktyviai skelbia kapitalizmo laidotuves, greičiausiai pasakytų, kad šioje vietoje ypač klystate? - Yra daug žmonių, kurie pasibaisėjo beatodairišku pinigų kalimu ir mėgina rasti užuovėją grįždami prie krikščionybės, kiti iš naujo žavisi marksizmu arba anarchizmu. Tačiau akylesnis K. Marxo veikalų skaitytojas netruks pastebėti, kad jo siūloma kapitalizmo kritika iš esmės apokaliptinė. Dar būdamas gyvas Marxas laidojo kapitalizmą maždaug kas penkerius metus. Taip ir dabar kiekvienąsyk, kai kyla ūkinių sunkumų, marksistai, krikščionys ir anarchistai skelbia kapitalizmo galą. Tai rodo, kad visi jie nesupranta, kaip veikia kapitalizmas.

- O kaip jis veikia, jūsų nuomone? - Kapitalizmas – tai nuolatinis konstrukcijos ir destrukcijos procesas. Kiekviena naujovė, kiekvienas pažangos žingsnis tuo pat metu naikina ką nors sena. Šį procesą marksistai galėtų sėkmingai vadinti nuolatine krize, tačiau dėl jų aiškinimo sistemos esmė nesikeistų. Kai Lietuva dar buvo okupuota, maždaug praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje Prancūzija labai skausmingai išgyveno industrinės epochos pabaigą. Pramonės, kalnakasybos darbininkų šeimose tada taip pat buvo kalbama apie apokalipsę. Tos Prancūzijos šiandien nebėra, net dabartiniai darbininkai visiškai kitokie. Tačiau tai nereiškia, kad nebėra kapitalizmo.

- Tačiau net didžiausi optimistai teigia, kad ši krizė neeilinė, ir ją lygina nebent su trečiojo ketvirtojo praėjusio amžiaus dešimtmečių Didžiąja depresija, o ši, tvirtina kai kurie analitikai, buvo tiesus kelias į Antrąjį pasaulinį karą... - Yra viena išskirtinė dabartinio nuosmukio priežastis. Du dešimtmečius demokratinio pasaulio žmonės nebejunta komunizmo grėsmės, nesigręžia į Rusiją, nes nebėra geležinės uždangos. Visus užvaldžiusi euforija: nebeliko karo grėsmės, nebeturime svarbiausios problemos, nebeturime ideologinių ginčų, todėl galime nusiginkluoti, sumažinti karinius biudžetus, o visus pinigus investuoti vien į savo gerovę ir ateitį. Francisas Fukuyama tai vadino „Istorijos pabaiga“. Tačiau išnykusios grėsmės iliuzija sumažino investuotojų budrumą, sumenkino intelekto poreikį ir kokybę. Dominuoja požiūris: pinigai turi gaminti vis daugiau pinigų. Tai lyg ir vertybių kūrimo procesas, tačiau tuo pat metu ir destrukcija, nes niekas nėra apsaugotas nuo klaidų. Ir tik krizės patvirtina klaidas. Šiandien klausiama, kodėl investuotojai neapsidraudė? Atsakymas – toks mentalitetas: visi mano, kad viskam žalia šviesa. Kai nelieka grėsmės faktoriaus, daugėja poindustrinės visuomenės ligų.

- Ar tai reiškia, kad pavojus didina mąstymo, gyvenimo, ūkio progreso kokybę? - Tiesą sakant, visuomenės mąstymo kokybę liudija tai, kaip ji sugeba užkirsti kelią krizėms. Kai ekonomika serga, mąstyti per vėlu. Kad ir koks protingas, gudrus antikos strategas buvo Periklis, tačiau kariaudamas su spartiečiais jis nenumatė visa žudančios epidemijos, o ši išguldė Atėnų gyventojus ir jo kariuomenę.Antiamerikonizmo ir rusofobijos standartai

- Tačiau, viena vertus, dauguma Europos politikų tvirtina, kad Rusija iš tikrųjų nebekelia jokios grėsmės. Kita vertus, JAV prezidentas George‘as Bushas veik vienu balsu kaltinamas, jog Irako grėsmę išsigalvojo neturėdamas jokio pagrindo. Kur yra tikrosios grėsmės, o kur tik jų iliuzijos? - Tai sudėtingas klausimas. Net jeigu Blairas, Bushas, Schroederis, Chiracas ir Berlusconi žydrose Putino akyse įstengė įžvelgti „gilią demokrato sielą“, o kartu ir „vaikiną, su kuriuo galima turėti reikalų“, tai dar nereiškia, kad Rusijos grėsmė yra praeitis. Galima suprasti vyravusį požiūrį, kad po komunizmo žlugimo Rusija neturi kito pasirinkimo, kaip tik kurti demokratinę piliečių visuomenę. Tačiau šis požiūris labai susilpnino NATO, galų gale Rusijos kariuomenei įsiveržus į Gruziją pasirodė, jog Vakarai neturi jokio plano, kaip nuo karinės agresijos apginti vakarietišką orientaciją pasirinkusias šalis ar net naująsias NATO nares, tokias kaip Lietuva, Latvija arba Estija.O dėl Busho pradėto karo Irake... Na, jis yra kur kas menkesnis strategas už Periklį, tačiau aš remiu jo sprendimą karine jėga nuversti Saddamą Husseiną. Aš tikiu, kad visos tautos turi teisę būti išlaisvintos, jeigu neturi galimybių išsilaisvinti pačios – tai viena Jungtinių Tautų įkūrimo pamatinių idėjų. Neigdami ją galime nusiristi iki absurdiškų diskusijų, tarkime, ar 1944-aisiais amerikiečių ir britų ekspedicinės pajėgos turėjo teisę išsilaipinti nacių okupuotoje Normandijoje. Tačiau neužtenka kariauti. Būtina karą laimėti ir numatyti būsimus sunkumus dėl ilgalaikio totalitarizmo pasekmių. Pilietinė visuomenė neatsiranda iš karto ir nesugeba imtis savivaldos.

- Tačiau jeigu Bushas iš tikrųjų yra idealistas, „batų ataka“ spaudos konferencijoje Irake jį galėtų ir paguosti? Kaip tam tikras išraiškos laisvės toje šalyje įrodymas... - Visiškai sutinku. Palyginti su Irako tikrove praeityje, tai yra atsiradusios laisvės įrodymas. Jeigu Busho vietoje būtų stovėjęs Saddamas ar Stalinas, tasai žurnalistas tikriausiai būtų nebegyvas dar nespėjęs atsirišti savo batų raištelių. Man nepatiko, kad Vakarų žiniasklaida tą irakietį parodė kaip išskirtinį didvyrį. Vien jo turėta galimybė įgyvendinti savo sumanymą rodo, kad tai buvo ne heroizmas, o paprasčiausia nepagarba. Ką jau kalbėti apie kvailas priežastis, kurias jis nurodė po incidento. Atsakas už šimtą tūkstančių žuvusių irakiečių? Irako tauta labiau kentė nuo savų fanatikų nei nuo amerikiečių: per penkerius metus šimtą tūkstančių irakiečių nužudė ne amerikiečiai, o šiitų, sunitų ar baasistų sukilėliai. O gal Saddamas buvo irakiečių saugumo ir gerovės garantas?

- Dabar labai daug ir dažnai kalbama apie Vakarų „kaltę“ dėl neišsipildžiusių iliuzijų, susijusių su Rusija. Interpretacijos visiškai priešingos: vieniems atrodo, jog Vakarai pernelyg mėgavosi triumfu laimėję „šaltąjį karą“. Jų oponentai sako, kad Rusijos totalitarinės pasaulėžiūros renesansas prasidėjo tada, kai Europos lyderiams laisvės misija šioje šalyje tapo nebesvarbi, reikšmingas tapo tik verslas su Kremliaus režimu... - Vakarų kaltė dėl tariamo mėgavimosi pergale „šaltajame kare“ yra išgalvota. Nei Europa, nei JAV nepažemino Rusijos. Prisiminkite, kad ir Vokietiją po Antrojo pasaulinio karo, nors dabar jau net tai nebeatrodo pralaimėjusiojo pažeminimas. Vakarai sveikino Rusijos išsilaisvinimą iš komunizmo ir davė labai daug pinigų. Iš Rusijos buvo reikalaujama mažiau nei buvo galima reikalauti iš žlugusios imperijos metropolijos. Klaida buvo ta, jog Vakarai visą laiką stengėsi remti Rusijos valdžią, kad ji nesugriūtų, ir kreipė vis mažiau dėmesio į tuos, kurie toje šalyje kovojo už piliečių visuomenę. Viskas baigėsi tuo, kad Putinui ir jo draugams iš KGB pavyko paimti ir uzurpuoti valdžią toje šalyje.Net antrąjį karą Čečėnijoje Putino kompanijai buvo tylomis leista pavadinti „karu su terorizmu“. Prisiminkite, rusų kariškiai visuomet teigė, kad Čečėnijoje veikia daugiausia 3 tūkst. teroristų. Tačiau kodėl jie tada nužudė šimtą kartų daugiau žmonių? Jeigu britų kariuomenė kovodama su airių respublikonų armija (IRA), o ispanų policija Baskų krašte – su teroristine ETA tokia proporcija būtų žudžiusios civilius, Europoje būtų kilusios didžiausios demonstracijos, o juk dėl Čečėnijos protestavo vienetai. Putinui po to beliko tik išrauti paskutinius piliečių visuomenės daigus.

- Kodėl taip skirtingai Europa reaguoja į Rusijos politiką kaimynų atžvilgiu ir, tarkime, į amerikiečių karą Irake? - Manau dėl to, kad Rusija – antroji pasaulio branduolinė galia, energijos išteklių šaltinis.

- Tačiau tokiu atveju amerikiečiai yra dar galingesni, tačiau jų užsienio politika sulaukia kur kas audringesnių protestų Europoje... - Tai turi gilias šaknis. Dar renesanso laikais Europos aristokratija laikė, kad į Ameriką išvykę europiečiai kartu praranda vertybes ir tampa barbarais ar banditais. Jau vėliau britai negalėjo apsikęsti matydami, kaip JAV tampa jūrų valstybe. Prancūzai sunkiai pripažino, kad pasaulyje praranda įtaką svarbiausia, jų nuomone, prancūzų kalba. Be to, ilgainiui pasaulio laisvės išraiška tapo ne Prancūzų revoliucija, o Amerikos demokratija, ypač po vergovės panaikinimo ir dar labiau po tos misijos, kurią JAV atliko Amtrajame pasauliniame kare ir antrojoje XX amžiaus pusėje, užtikrindamos Europos saugumą. Europos antiamerikonizmas kartu yra ir alibi, ir šizofrenija. Antai Prancūzijoje visa, kas amerikietiška, oficialiai nėra mėgstama, tačiau nėra kitos tokios visuomenės, kuri būtų taip noriai perėmusi amerikietiškosios gyvensenos kultūrą: greitąjį maistą, televizijos madas ir žiniasklaidos stilių. Jaunieji prancūzai gyvena Amerikos laiku, tačiau visuomenės elitas su tuo niekaip negali susitaikyti, nes amerikiečiai jiems tebėra barbarai. Tai dalis prancūziškos veidmainystės. Tačiau panašiai yra ir Italijoje, ir Vokietijoje.

Transatlantinis saugumas ir energetikos politika

- Tačiau kai kuriems Rytų Europos intelektualams – Vaclavui Havelui ar Adamui Michnikui – toji šizofrenija nėra labai juokinga, jeigu ji liudija silpstančius transatlantinius ryšius. - O ši problema kaip tik ir nėra išgalvota. Tai nėra vien banalus antiamerikonizmas, o aiškus politinis pasirinkimas. Nors šio pasirinkimo autorystė gal net labiau vokiška nei prancūziška. Vokietijos politinis elitas jau prieš kurį laiką ėmė siekti, kad žemyninė Europa suartėtų su Rusija, kad ir kokia ji būtų – demokratiška ar totaliai valdoma. Berlyno iniciatyva bandoma Europos saugumo ašį su JAV pakeisti ašimi su Rusija, pirmiausia į Berlyno ir Maskvos aljansą. Turiu labai daug pažįstamų Vokietijoje ir man kyla įspūdis, kad šį politinį pasirinkimą daugelis tos šalies politikų laiko istoriniu. Jie tiki, kad Rusijos modernizavimas yra istorinė Vokietijos misija.- Bet kokios Rusijos modernizavimas bet kokia kaina?- Jie mano, kad kaina bet kokia. Jiems atrodo, kad pavyks grįžti į XIX amžiaus idilę, kai vokiečių technokratai ir vadybininkai padėjo modernizuoti carinę Rusiją. Iš tikrųjų ši iliuzija turi tam tikro neokolonializmo kvapo: kolonizuoti modernizuojant, nes tai naudinga ir Rusijai, ir Vokietijai. Man atrodo, jog vokiečiai yra labai naivūs manydami, kad yra daug pažangesni ir modernesni už rusų elitą. Jie klysta dar labiau manydami, kad rusų elitas labai išsiilgo vokiškojo modernumo. Rusai daug gudresni, nei vokiečiams atrodo, juolab, byloja naujausių laikų patirtis, nelabai saistomi moralės skrupulų. Septynių totalitarizmo dešimtmečių užtenka, kad visuomenė tikėtų ne abstrakčiomis vertybėmis, o autoritetu ir jėga. Jeigu šį politinį žaidimą kas nors laimės, tai bus rusai.

- Ir kokia vieta šiose dėlionėse skirta Prancūzijai? - Man atrodo, prancūzų politikos, verslo elitas dėl Rusijos iliuzijų turi daug mažiau. Suprantama, strateginė partnerystė su Amerika Prancūzijai yra ir bus daug naudingesnė nei aljansas su Rusija. Tačiau ką gali nuveikti prancūzų politikai ir verslas, susiporavę su vokiečiais, prognozuoti nesiryžčiau. Net prezidentaujant Nicolas Sarkozy. Dabartinis Prancūzijos vadovas yra mažesnis rusofilas už Jacques'ą Chiracą, vis dėlto niekada nėra pareiškęs kategoriškos nuostatos strateginės partnerystės alternatyvų klausimais. Tačiau per artimiausią dešimtmetį pasirinkti teks.

- Senoji ir Naujoji Europa – tai tik politinis stereotipas ar rimta problema? - Aišku, kad dabar tai yra problema. Turėkite galvoje, kad prieš keturis dešimtmečius Vakarų europiečiai visiškai negalvojo apie Rytų Europą. Net akademinėse diskusijose buvo kalbama, kad Rytų Europa yra sovietiniame lageryje ir ten pasiliks. Gal tik keli intelektualai manė kitaip. Griuvus geležinei uždangai, atsirado entuziazmo, kad Europa pagaliau jungiasi ir susigrąžina savo istorines erdves. Rytų europiečių džiaugsmas sumažėjo pamačius, kad demokratija nėra tik rojus, bet ir didžiulė atsakomybė. Vakarų europiečiai tų problemų apskritai nesuprato ir jų optimizmas garavo skaičiuojant, kad pagalba išsilaisvinusioms šalims brangiai kainuoja.Net Vokietijoje, susijungus rytinėms ir vakarinėms žemėms, patiriami sunkumai sukėlė veik antagonistinius prieštaravimus, nors čia gyveno bendrataučiai, o jungimosi problemoms amortizuoti buvo skirtos milžiniškos lėšos. Tarpusavio supratimo nedidina ir tai, kad Senosios Europos šalių vyriausybės politiškai labiau remia Putino režimą nei Rytų Europos šalis. Buvęs Vokietijos kancleris ir dabartinis aukštas „Gazprom“ pareigūnas Gerhardas Schroederis yra šlykštus šios problemos simbolis. Tačiau jokiu būdu ne vienintelis.

- Žlugus referendumai dėl ES konstitucijos Nyderlanduose ir Prancūzijoje, Europos politikai reformavo konstitucinę sutartį, ji numato, kad referendumų ES bus mažiau, o daugiau politikų susitarimų. Ar nekyla abejonių, kad ES gali tapti politinio elito organizacija, o ne piliečių Europa? - Europos Sąjungos integracija yra prieštaringas procesas. Tačiau šiuo metu galiu pasakyti, ko nepasieks ES, jeigu atsisakys glaudesnio bendradarbiavimo: nesukurs bendros energetinės politikos. Tai pamatinis artimiausios ES ateities klausimas, toks pat svarbus, kokia šeštojo dešimtmečio pabaigoje Europai buvo bendra anglių ir geležies rinka. Alternatyvos labai aiškios: arba vieningai deramės su rusais dėl energijos išteklių pusės milijardo europiečių vardu, arba surengiame individualias lenktynes į Maskvą, kad iš Rusijos išprašytume dujų bei naftos kuo palankesnėmis sąlygomis kiekvienas sau. Jeigu pasirinksime antrąją alternatyvą, nebeturėsime tos Europos, kurią dabar kuriame.Padėtis iš tikrųjų labai rimta: Vokietija ir Italija jau užėmė atskiro starto pozicijas, neatsiliks nuo jų ir Prancūzija. Maža to, stipriausia ES ekonomika Vokietija kartu su Rusija dažniau žlugdo bendrus Europos energetikos projektus nei dalyvauja juos kuriant. Tačiau norėčiau būti optimistas: jeigu prieš pusę amžiaus, dar neišvalę baisiausio karo griuvėsių tarpusavyje kovojusiose šalyse, sugebėjome susitarti dėl bendros rinkos, turėtume susitarti ir dėl bendros energetinės politikos. O dėl kuriamų institucijų, integracijos lygio, tai mūsų politikų pareiga išaiškinti šių labai paprastų, tačiau svarbiausių šiandienos darbotvarkės alternatyvų esmę. Juk gyvename demokratinėse šalyse.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Rašytojų sąjungos premija skirta U. Radzevičiūtei

Kasmetinė Lietuvos rašytojų sąjungos premija skirta prozininkei Undinei Radzevičiūtei už istorinį romaną...

Laisvalaikis
16:46
M. Kvietkauskas paskirtas kultūros ministru 1

Literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas paskirtas naujuoju kultūros ministru. Tokį dekretą antradienį pasirašė...

Gražiausios kalėdinės vitrinos 1

Likus savaitei iki didžiųjų metų švenčių, sunku rasti parduotuvių vitrinų, kuriose nespingsėtų lemputės,...

Laisvalaikis
2018.12.17
Dainų šventės auditoriai pasigedo racionalaus finansinio požiūrio

Kultūros ministerija, atlikusi Lietuvos nacionalinio kultūros centro (LNKC) 2018 m. organizuotos Lietuvos...

Laisvalaikis
2018.12.17
Į kultūros ministrus pasiūlytas M. Kvietkauskas 10

Literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas, buvęs Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius,...

Verslo aplinka
2018.12.17
Kino klasterio kompleksinės paslaugos padeda laimėti didelius užsakymus Rėmėjo turinys 1

Lietuviškiems filmams sulaukiant vis didesnio populiarumo ir Lietuvai tampant vis patrauklesniu traukos...

Verslo aplinka
2018.12.17
„Titanikas“ rastas vykdant slaptą karinę misiją

Ilgai teigta, kad 1912 m. nuskendusį laivą „Titanikas“ 1985 m. vandenyno dugne surado JAV  mokslininkai.

Laisvalaikis
2018.12.16
D. Katkus: pianisto D. Kirilausko iššūkiai 1

Vykstant nuožmiam popso karui su intelektualia muzikine kultūra, karui, kur popsą visiškai palaiko ir...

Verslo klasė
2018.12.15
Turtingiausi tarpukario Lietuvos žmonės

1918-aisiais susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, jos ūkis ant kojų stojosi sunkiai, juolab kad...

Laisvalaikis
2018.12.15
Verslas „Google“ paieškoje: nuo „Ali Express“ iki „Maximos“ ir „Lidl“ kainų lyginimo Premium

Populiariausios „Google“ paieškos verslo segmente rodo, kad lietuviai vis daugiau perka internete, kruopščiai...

Rinkodara
2018.12.14
Dizainerė K. Petraitytė pamokų nuobodulį gydo „Chem žetonais“ 1

Dizainerė Karolina Petraitytė, Vilniaus dailės akademijos studentė, neseniai grįžo iš didžiausio Vidurinių...

Laisvalaikis
2018.12.13
Kultūros indėlis į šalies ekonomiką auga

Lietuvos statistikos departamentas skelbia suskaičiavęs, kad, išankstiniais duomenimis, kultūros sektoriaus...

Laisvalaikis
2018.12.12
FIFA ir VMI – tarp populiariausių „Google“ paieškų Lietuvoje

„Google“ paieškų viršūnėje Lietuvoje – pasaulio futbolo čempionatas FIFA ir „Eurovizija“. Nedaug atsilieka ir...

Rinkodara
2018.12.12
„Time“ Metų žmogumi paskelbė persekiojamus žurnalistus

„Time“ Metų žmogumi paskelbė „Sergėtojus“ („The Guardians“) – taip žurnalas pavadino dėl savo darbo...

Laisvalaikis
2018.12.12
„EGLĖ apartamentai“ - apdovanoti prestižiniu apdovanojimu Rėmėjo turinys 3

Aukštą kartelę pajūrio architektūrai iškėlęs projektas - analogo Baltijos regione neturintys prabangūs

Laisvalaikis
2018.12.12
Lengvatą kino gamintojams pratęs iki 2024 m.

Seimas leido dar penkeriems metams – iki 2023 m. pabaigos pratęsti pelno mokesčio lengvatą kino gamintojams,...

Laisvalaikis
2018.12.11
K. Kirtiklis: Th. Hobbesas ilgisi tvirtos rankos

Kaip blogai mes gyvename! Aplink tvyro plika akimi matoma sumaištis – korumpuoti politikai savivaliauja,...

Verslo klasė
2018.12.09
Aidas Puklevičius: šnipai, kuriuos visi mato Premium 8

Senais gerais laikais slaptojo agento profesiją gaubė šilkinė aureolė. Gausybės romanų ir filmų išdresiruoti...

Verslo klasė
2018.12.08
Mirga Gražinytė: dirigavimas nėra tik vyrų sritis 1

Vargu ar ką nustebino, tarp šešių šių metų Nacionalinės Lietuvos kultūros ir meno premijos laureatų išgirdus...

Laisvalaikis
2018.12.08
Palikę aikštelę pergalių siekia versle: kur investavo Lietuvos krepšinio žvaigždės 13

Barai ir NT projektai, viešbučiai ir kaimo turizmo sodybos – tai verslai, į kuriuos investavo karjeras baigę...

Laisvalaikis
2018.12.07

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau