Pirmasis pasaulinis karas su terorizmu - anarchistai

Publikuota: 2007-12-19
Atnaujinta 2015-06-04 12:44

Kai kur juos paniekinamai vadino
„bombistais“, kitur (beveik neslėpdami susižavėjimo) – „dinamito riteriais“.
Tačiau daugelis XIX a. pabaigos–XX a. pradžios europiečių ar amerikiečių
sudrebėdavo vien išgirdę žodį „anarchistai“.

Šis žodis tuomet skambėjo ne mažiau grėsmingai nei šiandien „Al-Qaeda“ ar „šachidas“: 1894-aisiais anarchistų teroristai nužudė Prancūzijos prezidentą, 1897 m. – Ispanijos premjerą, po metų – Austrijos-Vengrijos imperatorienę, 1900-aisiais – Italijos karalių, o dar po metų – JAV prezidentą...
Ką jau kalbėti apie teisėjus, valdininkus, policininkus ir kitus valdžios atstovus, taip pat – buržua: pasiturinčius miestiečius, verslininkus ir inteligentus, kuriems šie pakvaišėliai buvo paskelbę karą. Bombos sproginėjo parlamentuose, teismuose, traukiniuose, teatruose ir kavinėse žudydamos ar luošindamos dešimtis, kartais ir šimtus žmonių. Anarchistų teroristai nesirinko priemonių ir pernelyg nesistengė išvengti taikių gyventojų aukų, aiškindami, kad „neteisingoje visuomenėje nekaltų nėra“.
Tiesa, dauguma anarchistų (iš graikų k. anarchia – be valdovų) savo politines ir filosofines pažiūras (neigiančias valstybę) stengėsi skleisti taikiai. Tačiau karingieji radikalai pasistengė taip, kad to meto pasaulis težinotų anarchistus daugiausia kaip kvaištelėjusius teroristus. Pastarųjų kruviną braižą netruko imti mėgdžioti ir kitos radikalios ekstremistinės grupuotės – rusų narodnikai, eserai. Bet anarchistai – niūrūs išblyškę tipai su dinamito bombomis, peiliais ar revolveriais rankose (kaip juos tuomet vaizdavo spaudoje) – taip ir liko to laikmečio nemotyvuoto laukinio teroro simbolis.- Aš vis mąstau, - ištarė markizas, atsikąsdamas skrebučio su džemu, – ar ne geriau būtų man juos nužudyti durklu? Sėkmingiausi nužudymai įvykdyti būtent taip. Be to, koks gaivus pojūtis! Įsmeigti durklą Prancūzijos prezidentui, pasukti...
- Jūs neteisus, – raukdamas juodus antakius, paprieštaravo Sekretorius, – durklas buvo asmeninio ginčo su tavuoju, asmeniniu tironu, simbolis. Dinamitas ne tik mūsų geriausias ginklas, bet ir geriausias mūsų simbolis.
Gilbertaas Keithas Chestertonas, „Žmogus, buvęs Ketvirtadieniu“ (1907)

„Bombos filosofija“

Šiuolaikinio terorizmo tėvu (ar bent vienu iš tokių) vadinamas vokiečių rašytojas ir žurnalistas Karlas Peteris Heinzenas, XIX a. viduryje savo amžininkus stebinęs gana kraugeriškais pareiškimais.
Heinzenas buvo įtikėjęs, kad Vokietija (o ir likusi Europa) suklestės tik tapusi demokratine respublika. Tačiau siekti šio tikslo jis kvietė revoliucinio teroro metodu, gavusiu „bombos filosofijos“ pavadinimą. Anot šio išsišokėlio, tereikia „...išžudyti kokius du milijonus žmonių žemės rutulyje – ir revoliucijos reikalai klosis it sviestu patepti...“
Heinzenas parašė ne vieną straipsnį (žymiausias jų – 1848 m. pasirodęs „Žudymas“) ir juose įtikinėjo, kad politinėje kovoje galima ir reikia nuolat žudyti savo priešininkus. Su valdžia jis siūlė kovoti šitaip: „Jų lozungas – žudynės, mūsų atsakymas – irgi žudynės. Jų argumentą – žudynes – mes irgi paneigsime žudynėmis.“
Prieš valdžios jėgą – kariuomenę, policiją, vokiečių radikalas siūlė kovoti tokiais ginklais, kuriais nedidelė žmonių grupė galėtų visuomenėje pasėti kuo didesnį chaosą ir sąmyšį. Tuo metu (o ir šiais laikais) toks ginklas buvo bombos (tiesa, dinamitas, tapęs anarchistų simboliu, išrastas kiek vėliau – 1866 m.). Tačiau Heinzenas pranašavo, kad ateityje kitaminčius bus galima marinti nuodingosiomis dujomis, kad bus sukurtos raketos ir jos „medžios“ žmones. Liūdniausia, kad šios niūrios prognozės ilgainiui išsipildė...
Kraugeriškos vokiečio mintys greitai surado atgarsį. Prancūzų anarchistas Paulis Brousse'as XIX a. pabaigoje paskelbė, kad propagandą reikia vykdyti veiksmais – t. y. kad visuomenę kur kas geriau nei žodžiai išjudins bombų sprogimai.
Prancūzui antrino į JAV emigravęs vokiečių anarchistas teroristas Johannas Mostas, knygos „Revoliucinis karas“ autorius ir bombos, užmaskuotos kaip pašto siuntinys, sumanytojas. Savo straipsnyje „Patarimai teroristui“ (1884) Mostas teigė, kad geriausia propaganda yra teroro aktai. Jis ragino suburti snaiperių profesionalų komandas, kad jos galėtų medžioti „buržuazijos vadus“.
Johannas sumanė ir vadinamąją „aido efekto“ taktiką (ja naudojasi ir šių dienų teroristai). Jos esmė: svarbiausia, kad teroristinis išpuolis sukeltų kuo daugiau sąmyšio, sukrėstų visuomenę – tada atsiras sekėjų, valdžia pakriks ir ateis laikas revoliucijai ar perversmui.
„Kovojant su vagių santvarka, teisėtos visos priemonės. Kuo aukščiau taikinys, į kurį nutaikytas šūvis ar dūris, tuo didesnis jo propagandinis efektas!“ – karštai aiškino J. Mostas. Jo manymu, vienas žmogus, ginkluotas dinamito bomba, jei tik šią panaudos tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje, gali nuveikti daugiau nei visas kariuomenės dalinys.
Rusų anarchistų idėjiniai vadai Piotras Kropotkinas ir Michailas Bakuninas skelbė ne mažiau kanibališkus šūkius.
Inteligentiškasis Kropotkinas ragino anarchizmo idėjas populiarinti „...žodžiu ir raštu, peiliu, šautuvu ir dinamitu...“, o barzdočius Bakuninas murmėjo, kad „...rusiškoji dirva turi būti apvalyta kalaviju ir ugnimi.“ Nenuostabu, kad anarchistų ir jų sėbrų teroras Rusijoje buvo vienas nuožmiausių ir kruviniausių.
Kone visi anarchistinio teroro įkvėpėjai puikiai suprato, kad bet koks išpuolis turi kuo plačiau nuskambėti – net ir kruviniausias pasikėsinimas nieko vertas, jei teliks menkai žinomas. Todėl ir kėsintasi į įžymybes ar paprasčiausiai bandyta nužudyti kuo daugiau žmonių, tikintis susilaukti kuo daugiau dėmesio.
Ne vienas anarchistas, sučiuptas nusikaltimo vietoje, jau kitą dieną kalėjime klausinėdavo prižiūrėtojų, ar laikraščiai ką nors parašė apie jo išpuolį.
Teoretikams paruošus dirvą, antroje XIX a. pusėje Europoje ir Amerikoje pasipylusi sprogdinimų ir pasikėsinimų banga nusinešė daugelio valstybių vadovų gyvybes.
Vakarų Europoje anarchistų tinklas giliausiai šaknis suleido Prancūzijoje, Ispanijoje ir Italijoje. Netrūko teroristinių išpuolių ir JAV, na, o Rusijos imperiją (tiesa, kiek vėliau – XX a. pradžioje) apėmė tikra teroro epidemija.

JAV anarchisto šūviai į „...visų gerų darbo žmonių priešą“

Karingosios anarchizmo idėjos drauge su emigrantais netruko įveikti Atlanto vandenyną, tad JAV jau XIX a. antroje pusėje tapo panašios į kunkuliuojantį katilą. Šalyje siautėjo vadinamasis darbininkų teroras: žiauriai išnaudojami angliakasiai ir fabrikų darbininkai kovodami už savo teises neretai pasitelkdavo ir anarchistų metodus.
Apie XIX a. aštuntąjį dešimtmetį airių angliakasiai įkūrė slaptą organizaciją Molly Maguires, ji ne tik organizuodavo streikus, bet ir žudydavo verslininkus, taip pat fabrikų ir šachtų sargybinius. Šią organizaciją galų gale sutriuškino garsiojo Allano Pinkertono agentai.
Bet ir sunaikinus slaptą airių grupuotę padėtis JAV nepasikeitė: darbininkų streikai ir mitingai gana dažnai baigdavosi kruvinais susirėmimais su policija. Agresyvūs anarchistai tokioje aplinkoje jautėsi it žuvys vandenyje: bombų sprogimais ir revolverių šūviais jie atsiskaitydavo su darbininkų skriaudikais.
Bene garsiausias JAV anarchistų išpuolis įvykdytas 1901-aisiais, kai lenkų kilmės Leonas Czolgoszas nužudė JAV prezidentą Williamą McKinley. Teigiama, kad šiam žingsniui jaunąjį anarchistą įkvėpė jo bendramintis, italų kilmės amerikietis Gaetano Bresci, 1900 m. liepos 29 d. trimis šūviais susidorojęs su Italijos karaliumi Umbertu I.
1901 m. rugsėjo 6 d. McKinley atvyko į parodą Niujorko valstijos Bafalo mieste. Nors parodos paviljonus saugojo apie 80 sargybinių, Leonas Czolgoszas sugebėjo prasibrauti prie prezidento. Dešinėje rankoje, kurią buvo aprišęs tvarsčiu, imituodamas lūžį, anarchistas slėpė 32 kalibro revolverį (pirktą prieš kelias dienas vos už 4 dolerius). Kai prezidentas ištiesė ranką pasisveikinti, Czolgoszas du kartus iššovė į McKinley: pirma kulka atšoko nuo prezidento smokingo sagos, tačiau antroji pataikė tiesiai į pilvą...
Pripuolę sargybiniai ir aplinkiniai parbloškė lenkų anarchistą ir, ko gero, būtų užmušę vietoje, tačiau silpstantis prezidentas dar spėjo ištarti: „...nemuškite jo...“
Nors iš pradžių atrodė, kad McKinley pasveiks, rugsėjo 14 d. jis mirė nuo gangrenos. „Prezidentą nužudžiau, nes jis buvo visų gerų darbo žmonių priešas. Dėl savo nusikaltimo nesigailiu“, – teismui akiplėšiškai pareiškė anarchistas. 1901 m. spalio 29 d. Czolgoszui įvykdyta žiauri mirties bausmė vienoje iš pirmųjų elektros kėdžių, o jo kūnas buvo sunaikintas apipylus negesintomis kalkėmis.
Negailestingos bausmės menkai tenuramino kitus amerikiečių anarchistus: 1905 m. gruodį sprogus prie vartų pritvirtintai bombai, žuvo Aidaho valstijos gubernatorius Frankas Steunenbergas.
Kliuvo ir žurnalistams: 1910-ųjų spalio 1-osios naktį broliai Johnas ir Jamesas McNamaros šešiolika dinamito užtaisų susprogdino laikraščio „Los Angeles Times“ pastatą, o policija kitą rytą rado dar kelioliką nesprogusių bombų, turėjusių sunaikinti miesto turtuolių namus.
Tačiau šis išpuolis atsigręžė prieš pačius anarchistus: nuo dinamito sprogimo detonavo ir greta redakcijos ėjęs dujotiekis, tad ugnies jūra gyvą pasiglemžė 21 žmogų, o apie 100 liko invalidai.
Teroro aktas labai papiktino JAV visuomenę ir pačius darbininkus (nuo sprogimo žuvo nemažai laikraščio spaustuvės darbuotojų) ir didžioji jų dalis galutinai nusigręžė nuo anarchistų.
Vėlesniais laikais JAV anarchistus labiausiai išgarsino Ferdinando Sacco ir Bartolomeo Vanzetti teismo procesas. Šiuos du italų anarchistus kaltino nužudžius vieno avalynės fabriko kasininką ir du sargybinius, 1921 m. juos nuteisė mirties bausme (1977 m. buvo pripažinta, kad jie nekalti).
Mirties bausmė elektros kėdėje abiem italams įvykdyta 1927-ųjų rugpjūtį (Sacco prieš mirtį spėjo sušukti tradicinį „Tegyvuoja anarchija!“). Po metų anarchistai keršydami susprogdino vieno iš budelių namus.

Raudonoji Emma – amerikiečius šiurpinusi Lietuvos žydė

Anarchizmo istorija žino ir lietuviškų vardų: Kaune 1869-aisiais gimusi Lietuvos žydaitė Emma Goldman paties FTB įkūrėjo Johno Edgaro Hooverio buvo vadinama „pavojingiausia moterimi Amerikoje“.
Apie šią feministę, ateistę ir ugningą oratorę, įkvėpdavusią darbininkus maištui (neretai – ginkluotam), o anarchistus – pasikėsinimams, beveik 30 metų rašė daugelis JAV ir Europos laikraščių, jų rašiniuose ji gavo Raudonosios Emmos pravardę.
Lietuvoje Emma gyveno neilgai: dar būdama paauglė su tėvais persikėlė į Sankt Peterburgą. Mergaitė nuo pat mažumės buvo aštrialiežuvė ir pasipriešino tėvui, sakiusiam, kad „žydų mergaitei užtenka mokėti ruošti įdarytą žuvį ir gimdyti vaikus“. 1886-aisiais ji emigravo į JAV.
Čia Emmą sukrėtė žiaurus 1886-ųjų gegužės susidorojimas su darbininkais, dar vadinamas „Šieno turgaus riaušėmis“ (angl. Haymarket Riot).
E. Goldman nusprendė tapti anarchiste, ją žavėjo kraugeriški Johanno Mosto pasisakymai, o ir pati Goldman netruko pagarsėti kaip gabi oratorė, feminizmo ir laisvos meilės idėjų skleidėja. Tapusi garsaus rusų emigranto anarchisto Aleksandro Berkmano meiluže, Emma netruko nuo žodžių pereiti prie veiksmų.
Pirmiausia meilužiai nusprendė atsiskaityti su Pitsburgo plieno liejyklos „Homestead Steel Works“ valdytoju Henry Clay Fricku. Pastarasis, kai jo įmonės darbininkai sustreikavo ir įsitvirtino liejykloje, 1892 m. liepos 6 d. metė prieš juos apie 300 samdytų Pinkertono agentų. Įnirtingas susirėmimas truko apie 13 valandų, žuvo trys agentai ir septyni darbininkai, bet Pinkertono vyrai galų gale buvo apsupti ir pasidavė. Įsiutę darbininkai daugelį jų stipriai sužalojo. Netrukus liejyklą apsupusi nacionalinė gvardija privertė streikininkus sudėti ginklus.
Iš pradžių meilužiai ketino Fricką susprogdinti dinamitu, bet, nenorėdami nekaltų žmonių aukų, persigalvojo. Liepos 23-iąją Berkmanas, ginkluotas revolveriu ir nusmailinta plieno dilde, įžengė į Fricko kabinetą. Anarchistas spėjo porąsyk iššauti į fabrikantą ir dar keturis kartus smeigti dilde, kol jį suraitė atskubėję tarnautojai.
Frickui pasisekė – jo sužeidimai buvo menki, o Berkmanas gavo 22 metus kalėjimo.
E. Goldman liko laisvėje, bet 1893-iaisiais ją metams patupdė į kalėjimą už frazę, išrėktą darbininkams: „Reikalaukite darbo! Jei neduoda darbo – reikalaukite duonos! O jei neduoda ir duonos – pasiimkite ją patys!“
Antrąsyk Emmą trumpam suėmė 1901 m. rugsėjį, įtardami dalyvavimu sąmoksle nužudyti JAV prezidentą McKinley (E. Goldman gerai pažinojo prezidento žudiką L. Czolgoszą).
1906-aisiais Emma tapo žurnalo „Mother Earth“, propagavusio laisvą meilę, redaktore. Po poros metų iš Goldman už destruktyvią veiklą (Emma siutino pasiturinčius miestiečius skelbdama darbininkams šūkius: „Nuskandinkime jų susmirdusius automobilius jų susmirdusiuose dirbtiniuose tvenkiniuose!“) buvo atimta JAV pilietybė.
Prieš pat prasidedant Pirmajam pasauliniam karui, meilužiai anarchistai (A. Berkmanas jau buvo paleistas iš kalėjimo) rengė eilinį pasikėsinimą: ketino susprogdinti garsiojo JAV milijonieriaus Johno Rockefellerio vilą. Bombą konstravo Emmos bute, tačiau ši netikėtai sprogo ir užmušė tris sąmokslininkus, sužeidė ir keletą kaimynų. Tačiau E. Goldman ir A. Berkmanas liko gyvi, jų net nesuėmė.
1917 m., per Pirmąjį pasaulinį karą, anarchistę vėl suėmė ir įkalino dvejiem metams – šįkart už antikarinę agitaciją. Galų gale JAV vyriausybės kantrybė trūko: 1919 m. pabaigoje 249 aršiausi anarchistai ir revoliucionieriai buvo deportuoti į sovietinę Rusiją. Ištremti E. Goldman rekomendavo pats garsusis JAV slaptųjų tarnybų vadovas Johnas Edgaras Hooveris.
Kaip ir reikėjo tikėtis, Emma žiauriai nusivylė sovietine Rusijos tikrove. Anarchistė jau 1921-aisiais paspruko į Prancūziją ir ten parašė knygą „Mano nusivylimas Rusijoje“. Pastaroji buvo tokia antisovietinė, kad kone visi Vakarų Europos inteligentai socialistai (žinoma, neragavę sovietinės Rusijos duonos) vieningai pasmerkė buvusią anarchistę.
1940 m. nesutaikoma kovotoja su išnaudojimu, E. Goldman mirė Kanadoje. Ji palaidota JAV, o ant kapo iškaltas užrašas „Laisvė nenusileis iki žmonių. Tai žmonės turi pakilti iki Laisvės.“

„Dinamito karas“ Prancūzijoje – „anarchijos muškietininko“ siautėjimas

Įkvėpti savo ideologų raginimų skleisti propagandą veiksmais, o ne žodžiais, Europoje anarchistai įsisiautėjo XIX a. pabaigoje.
Kol narodnikai po visą Rusiją medžiojo imperatorių Aleksandrą II, nesnaudė ir jų „kolegos“ Vakarų Europoje.
Į Vokietijos kaizerį Wilhelmą I vokiečių anarchistai socialistai bandė surengti bent tris pasikėsinimus.
1878 m. gegužės 11 d. kaizerį iš revolverio apšaudė skardininkas socialistas Maxas Hodelis. Po trijų savaičių, birželio 2-ąją, persisvėręs per savo buto langą Berlyne, į vokiečių imperatorių du medžioklinio šautuvo šūvius paleido anarchistas Karlas Nobilingas. Wilhelmas buvo sužeistas šratais į ranką ir galvą (jo gyvybę išgelbėjo tik storaodis šalmas – vok. Pickelhaube), o anarchistas, nelaukdamas kol į jo butą įsiverš policija, nusišovė.
Trečią kartą sunaikinti nekenčiamą monarchą anarchistai bandė 1883-iųjų rugsėjį, kai Wilhelmas lankėsi Rudesheimo mieste. Sąmokslininkai prie paminklo, kurį turėjo apžiūrėti imperatorius, paslėpė galingą dinamito bombą, tačiau ši dėl netikėtai prapliupusio lietaus taip ir nesprogo.
Na, o 1891-aisiais sukruto prancūzai: po neramumų tų metų gegužės demonstracijų metu buvo sulaikyti ir katorgos darbams Naujojoje Kaledonijoje nubausti keliolika anarchistų.
Įsiutę prancūzų anarchistai paskelbė, kad teisėjams ir „sugedusiai visuomenei“ bus deramai atkeršyta. Tam jie parinko nuožmų ir patyrusį banditą (kuriam irgi buvo nesvetimos anarchizmo idėjos) – Francois Koenigsteiną, labiau žinomą Ravacholio pseudonimu.
Šis nedelsdamas ėmėsi veiklos: įsilaužęs į vienos akmens skaldyklos sandėlį, pagrobė apie 30 kg dinamito. 1892 m. kovo 11 d. baisus sprogimas suniokojo Paryžiaus Sen Žermeno namą Nr. 136, jis tik per stebuklą nesugriuvo.
Radusi bombos liekanas, policija neabejojo, kad tai anarchistų kerštas name gyvenusiam Prancūzijos generaliniam prokurorui M. Benoit, ir puolė ieškoti pasikėsinusiųjų.
O šie ir nebandė labai slėptis: jau po keturių dienų kita bomba driokstelėjo Paryžiaus gvardiečių kareivinėse, kur gyveno apie aštuonis šimtus tvarkos sergėtojų.
Policininkai tuo pat metu atskleidė „nuodytojų“ sąmokslą: sulaikė anarchistą, bandžiusį įsidarbinti viename prabangiausių Paryžiaus restoranų. Tarp jo daiktų buvo rasta atsišaukimų su raginimais anarchistams darbintis virėjais į restoranus ar turtuolių šeimas ir „...nuodyti prakeiktus buržujus“. Paryžių apėmė panika: buvo atleista daugybė įtartinų virėjų, o daugelis turtuolių šeimų net kuriam laikui išvažiavo į provinciją – toliau nuo nuodų ir sprogimų.
Prasidėjusi panika įkvėpė kitus anarchistus: per šalį nuvilnijo sprogimų banga – šitaip prasidėjo garsusis anarchistų „dinamito karas“ su visuomene. Tiesa, dauguma sprogimų buvo silpni – dauguma anarchistų tetroško, kad būtent apie „jo sprogimą“ kuo daugiau parašytų laikraščiai.
Vis dėlto Paryžiaus policija pagaliau užčiuopė siūlo galą: pareigūnai sužinojo, kad sprogimus veikiausiai organizavo paslaptingas tipas, metams išsinuomojęs sandėliuką atkampiame Paryžiaus rajone.
Sekliai ir policininkai, pro langą sulipę į minėtą sandėliuką, išvydo, kad šis kimšte prikimštas dinamito. Pareigūnai pašiurpo matydami, kad prie įėjimo durų įtaisytas sprogmuo – jei policija būtų mėginusi laužtis pro duris, visi būtų išlėkę į orą.
Tuo metu jau buvo sužinota, kad tikrasis sprogdintojo vardas – Francois Koenigsteinas, dar vadinamas Ravacholiu. Ši informacija prasisunkė į laikraščius ir netrukus spaudoje ėmė mirgėti šio recidyvisto biografija. Koenigsteinas, vienišų senukų žudikas, akimirksniu tapo „žvaigžde“.
Žurnalistai jį vadino „dinamito riteriu“ ar „anarchijos muškietininku“, o Ravacholis mėgavosi savo kruvina šlove. Gavęs iš vieno prancūzų laikraščio redaktoriaus garbės žodį, kad šis neatsives policijos ir seklių, anarchistas susitiko su žurnalistu ir davė šiam interviu.
„Revoliucijos kelias kruvinas. Tiksliai jums pasakysiu, ko noriu: pirmiausia – terorizuoti teisėjus. Kai daugiau nebus nieko, kas drįstų mus teisti, pulsime finansininkus ir politikus. Turime pakankamai dinamito, kad susprogdintume kiekvieną namą, kuriame gyvena teisėjas“, – puikavosi Ravacholis.
O Paryžiuje griaudėjo sprogimai – buvo sunaikintas dar vieno iš teisėjų, nuteisusio anarchistus, namas.
Tačiau galų gale pavojingą nusikaltėlį atpažino „Lherot“ restorano padavėjas ir Ravacholį, vos išėjusį pro restorano duris, užpuolė pora seklių ir du policininkai. „Dinamito riteris“ įnirtingai priešinosi – jis net sugebėjo išsitraukti revolverį, bet pareigūnai šiaip ne taip parvertė jį ant žemės.
Vedamas į policijos nuovadą, anarchistas garsiai šaukė: „Į pagalbą, draugai! Aš esu Ravacholis!“, matyt, tikėdamasis, kad „darbo liaudis“ jį išvaduos iš policijos gniaužtų. Tačiau žmonės, išgirdę baisųjį vardą, tik sprukdavo į šonus.
Kalėjime Ravacholis neliūdėjo – buvo įsitikinęs, kad jo nenuteis mirties bausme, bet išsiųs į Naujosios Kaledonijos salą, o iš jos jis, žinoma, pabėgs. Bent taip nusikaltėlis aiškino žurnalistams, kurie plūdo į jo kamerą imti interviu.
Visi, prisidėję prie Ravacholio sulaikymo, buvo gausiai apdovanoti, „Lherot“ restoranas tapo ypač populiarus, o jo savininkas Jules'is Lhérot virš staliuko, prie kurio pietavo „anarchijos muškietininkas“, pakabino specialią lentelę su pasakojimu apie Ravacholio suėmimą.
Tačiau vieną dieną į restoraną užėjo du nepažįstamieji, išgėrę po taurelę romo, jie greitai pasišalino. Netrukus nugriaudėjo baisus sprogimas ir visiškai suniokojo pastatą – detonavo atėjūnų prie baro maišelyje palikti 28 dinamito užtaisai. Žuvo pats Jules'is Lhérot ir vienas lankytojas, daugybė žmonių buvo sužeista.
Šitaip anarchistai pradėjo visuomenės bauginimo kampaniją – visoje šalyje vėl griaudėjo sprogimų, o visi Ravacholį turėję teisti teisėjai ir prisiekusieji gavo daugybę grasinančių laiškų. Juose žadėta, jei tik teismas išdrįs nuteisti Ravacholį, visus prie to prisidėjusius „išbučiuoti durklų ašmenimis“ ar „susprogdinti velniop jus ir jūsų šeimas“.
Ir teismas sudrebėjo. Nors visi prisiekusieji žadėjo nesigailėti Ravacholio, slapto balsavimo metu septyni iš dvylikos nesiryžo nuteisti nusikaltėlio myriop. Be to, paaiškėjo, kad įstatymai nenumato mirties bausmės už sprogdinimus, tad triumfuojančiam Ravacholiui skirti katorgos darbai iki gyvos galvos...
Visuomenę apėmė isterija, laikraščiai trimitavo apie Prancūzijos teisinės sistemos gėdą, tačiau tuomet anarchisto ėmėsi prancūzų Luaros provincijos teismas. Čia Ravacholį teisė už jo kriminalinius nusikaltimus: nužudymus ir plėšimus.
Šis ir toliau laikėsi įžūliai ir ramiai aiškino, kad kai valdžia ėmėsi jį persekioti, jis, būdamas anarchistas, savo ruožtu ėmėsi persekioti valdžią... Bet provincijos teismas pasirodė tvirtesnis nei Paryžiaus ir anarchistą nuteisė giljotinuoti.
Iki pat bausmės Ravacholį kalėjime laikė aprengtą specialiu storos odos kostiumu, su kuriuo buvo labai sunku judėti – kad anarchistas nepabėgtų. Nuteistasis nuolat teiravosi sargybinių: „Ką apie mane rašo laikraščiai?“ – tačiau šiems buvo įsakyta nesileisti į kalbas.
Dvasininko Ravacholis atsisakė, jis pareiškė: „...jei tikėčiau Dievą, niekad nebūčiau padaręs to, dėl ko mane nuteisė mirti.“
Iki pat mirties bausmės, įvykdytos 1892 m. liepos 11 d., nusikaltėlis elgėsi įžūliai. Į pranešimą, kad šiandien bus giljotinuotas, atrėžė: „Ir labai gerai“, tačiau neatsisakė prižiūrėtojų pasiūlytų poros stiklelių degtinės. Šaukiantį „Tegyvuoja anarchija!“ jį giljotinavo akliname kalėjimo kieme, iš visų pusių apsuptame kariuomenės.

Įsmeigti durklą Prancūzijos prezidentui, suvaryti dildę Austrijos imperatorienei...

Ravacholio mirtis tik dar labiau sukiršino prancūzų anarchistus – „dinamito karas“ tęsėsi ir apogėjų pasiekė 1893 m. gruodžio 9 d., kai Auguste'o Vaillant'o sviesta bomba sprogo pačiame Prancūzijos parlamente.
Nors sprogimas buvo silpnas (Vaillant'as tenorėjo pagąsdinti parlamentarus), teisėjai skyrė teroristui mirties bausmę, o Prancūzijos prezidentas Marie Francois Sadi Carnot, turėjęs teisę pasigailėti nusikaltėlio, atsisakė tai padaryti.
A. Vaillant'ą, šaukiantį „Mirtis buržuazijai! Tegyvuoja anarchija!“, giljotinavo 1894 m. vasario 3 d., o jau vasario 12 d. Paryžių sudrebino naujas sprogimas: anarchistai sunaikino populiarią kavinę – žuvo vienas žmogus, keliolika buvo sunkiai sužeista.
Gegužės 21-ąją giljotina buvo nukirsdintas ir kavinės sprogdintojas – Emile'is Henry, jis neslėpė ketinęs užmušti kaip įmanoma daugiau žmonių, o į teisėjų klausimą, kuo šie jam prasikalto, atsakė: „... nekaltų buržua nebūna...“
Įsiutinti E. Henry mirties, anarchistai neslėpė, kad kitu jų taikiniu tapo Prancūzijos prezidentas.
1894 m. birželį prezidentas Sadi Carnot atvyko į Lioną dalyvauti parodos atidaryme. Važiuodamas atvira karieta pro džiūgaujančių miestiečių minią, prezidentas spaudė žmonėms rankas ir paprašė savo sargybinių kiek atsitraukti.
Šie pakluso, o tuomet į karietą, rankoje laikydamas laikraštį, liuoktelėjo jaunas dvidešimt dvejų metų italų anarchistas Santo Caserio.
Viskas nutiko per akimirką – Caserio suvarė laikraštyje slėptą durklą prezidentui į krūtinę... Drauge su valstybės vadovu sėdėjęs provincijos prefektas nubloškė anarchistą kumščio smūgiu, tačiau buvo jau vėlu: mirtinai sužeistas Sadi Carnot mirė birželio 25-osios naktį.
Šokiruoti prezidento žūties prancūzai kiek aprimo, tačiau anarchizmo sėkla gausiai suvešėjo kitose Europos valstybėse. Anarchistų terorizmas jau darėsi tarptautinis – žudikai mielai vykdavo atlikti savo juodo darbo į svetimas valstybes (kur jų taip gerai nepažinojo vietos policija).
Ispanijoje ėmė siautėti vadinamoji „Iberijos anarchistų federacija“, 1893 m. anarchistas Salvadoras Santiago Barselonos teatre galinga bomba užmušė 30 ir sužeidė apie 80 žiūrovų.
1896-aisiais kažkas sviedė bombą į katalikų eitynes Barselonoje ir valdžia ėmėsi masiškai suiminėti anarchistus.
Kitų šalių anarchistai netruko keršyti už savo „brolius“. Į Ispaniją atvyko žurnalistu apsimetęs italas Michele Lombardi, 1897 m. rugpjūčio 8 d. jis šaltakraujiškai nušovė ispanų premjerą Antonio Canovasą. Žudikas buvo nuteistas ir pasmaugtas garota (smaugimo įrankis – red. past.) tą patį mėnesį.
Bet jau kitais metais anarchistai smogė Austrijos–Vengrijos monarchams.
Italų anarchistas (vėl!) Luigi Lucheni 1898 m. rugsėjo 10 d. Šveicarijoje, Ženevoje, patykojo ten viešėjusią šešiasdešimtmetę imperatorienę Elžbietą Austrę. Išėjusią iš viešbučio paplaukioti po Ženevos ežerą garlaiviu, ją netikėtai užpuolė vyriškis ir smogė (taip tuomet pasirodė visiems liudininkams) kumščiu moteriai į krūtinę. Imperatorienė parkrito, užpuolikas puolė bėgti, bet buvo sulaikytas.
Elžbietai dar pakako jėgų atsistoti ir net nueiti į garlaivį – tačiau ten jai pasidarė bloga, imperatorienė susmuko. Tarnai pamanė, kad tai širdies priepuolis, bet netrukus paaiškėjo kraupi tiesa: anarchistas buvo suvaręs valdovei į krūtinę, tiesiai į širdį, 16 cm ilgio smailą plieno dildę...
Neįtikėtina, tačiau su tokia žaizda Elžbieta sugebėjo išgyventi (ir vaikščioti) dar pusvalandį. Manoma, kad tai nulėmė standus korsetas, kuriam laikui tartum užspaudęs žaizdą.
Žudiką nuteisė kalėti iki gyvos galvos (Šveicarijoje nebuvo mirties bausmės), teisme jis demonstratyviai šypsojosi ir šūkavo „Tegyvuoja anarchija!“ Tačiau ilgi kalėjimo metai nuslopino jo entuziazmą – 1911 m. spalį Lucheni rado kameroje pakartą.
Šveicarai buvo taip sukrėsti šio beprasmiško pasikėsinimo, kad gydytojai net ištyrė žuvusio anarchisto smegenis, tačiau nerado jose jokių žymesnių pakitimų. L. Lucheni galvą užkonservavo formaline, ji iki šiol saugoma Vienoje.
1900 m. anarchistai nusprendė susidoroti su Italijos karaliumi Umbertu I.
Pirmąsyk į šį valdovą 1878 m. pasikėsino italų virėjas Giovanni Passannante – užpuolė parado Neapolyje metu. Karietoje greta karaliaus sėdėjęs Italijos premjeras, nors ir pats buvo sunkiai sužeistas, tuomet atrėmė užpuoliko smūgius peiliu.
Bet, kai Umbertas 1898-aisiais įsakė kariuomenei ginklu sutramdyti Milane protestuojančius žemdirbius (ir žuvo apie 100 žmonių), pasaulio anarchistai pasmerkė jį mirti.
„Nuosprendį“ po dvejų metų įvykdė italų kilmės amerikietis Gaetano Bresci, jis 1900 m. rugpjūčio 29 d. trimis šūviais nužudė Moncos mieste viešėjusį monarchą ir šitaip atkeršijo už „darbo žmonių aukas“.
1908 m. vasario 1 d. du anarchistai Lisabonoje sušaudė Portugalijos karalių Karlą I, nužudė ir jo sūnų, sosto paveldėtoją Luisą Filipę, o kitą sūnų – Manuelį II lengvai sužeidė į ranką. Užpuolikus vietoje užkapojo karaliaus sargybiniai.
1913 m. kovo 18 d. graikų anarchistas Aleksandras Schinas stambaus kalibro revolverio šūviu iš dviejų žingsnių atstumo Salonikuose nužudė Graikijos karalių Georgijų I.
Graikų teismui taip ir nepavyko išsiaiškinti žudiko motyvų (tiesa, prie jo rado laišką, kuriame šis skelbėsi esąs anarchistas), mat, nutaikęs momentą, Schinas iššoko pro daugiaaukščio namo langą ir užsimušė.
Anarchistų išpuoliai nesiliovė ir toliau, tačiau jų teroro braižą vis dažniau ėmė kopijuoti ir kitos radikalios grupuotės, pirmiausia įvairūs nacionalistai. Europa kaito ir bruzdėjo, kol galų gale serbų nacionalisto Gavrilo Principo šūviai susprogdino šią didžiulę parako statinę, smilkusią nuo pat XIX a. pabaigos pirmųjų anarchistų išpuolių.

Rusija: imperatoriaus Aleksandro II medžioklė

1879-ųjų balandžio 20 d. rytą Rusijos imperatorius Aleksandras II neskubėdamas vaikštinėjo Sankt Peterburgo gatvėmis. Pasukęs į vieną aikštę, imperatorius prasilenkė su jaunuoliu, dėvinčiu aukštą valdininko kepurę. Po kelių žingsnių nuojauta privertė Aleksandrą II atsisukti. Valdovas nutirpo: jaunuolis taikėsi į jį revolveriu. Šaukdamasis pagalbos, imperatorius puolė bėgti. Caras spruko zigzagais, kad užpuolikui būtų sunkiau prisitaikyti, o jaunuolis šaudydamas vijosi iš paskos.
Kol užpuoliką pargriovė atskubėjęs policininkas, teroristas spėjo paleisti penkis šūvius, bet nė karto nepataikė.
Paaiškėjo, kad tai buvęs Peterburgo universiteto studentas Aleksandras Solovjovas, priklausęs pogrindinei socialistų organizacijai. Jį pakorė po mėnesio.
Tai buvo jau trečias (bet ne paskutinis) pasikėsinimas į Rusijos imperatorių Aleksandrą II, jį rusų anarchistų organizacija „Narodnaja volia“ (arba tiesiog narodnikai) buvo „nuteisusi mirties bausme“. Iš viso ši organizacija surengė aštuonis pasikėsinimus į carą.
1879-ųjų gruodį narodnikai bandė susprogdinti imperatoriaus traukinį, vykusį į Maskvą, tačiau per klaidą bomba „teko“ caro svitos traukiniui.
Ratas apie Aleksandrą II vis siaurėjo, tačiau jis atsisakė palikti Peterburgą, nors ten jo saugumą policijai buvo labai sunku užtikrinti. Naujo pasikėsinimo neteko laukti ilgai: 1880 vasario 5 d., apie 18 val. vakaro, narodnikai susprogdino Žiemos rūmų svetainę, kurioje tuo metu paprastai vakarieniaudavo caro šeima.
Bet likimas vėl apsaugojo Aleksandrą II: jis užsiplepėjo su svečiais, tad carui skirti keli pūdai dinamito, driokstelėję svetainėje, užmušė 8 sargybinius ir keliasdešimt sužeidė.
Teroristai buvo atkaklūs: 1881 m. kovo 1 d. pakeliui į Žiemos rūmus įvyko eilinis pasikėsinimas – kažkas metė į caro karietą bombą.
Sprogimas suniokojo karietą, sunkiai sužeidė du sargybinius kazokus ir pro šalį ėjusį berniuką, tačiau valdovas, kad ir kontūzytas, liko sveikas.
Bet užuot važiavęs toliau, Aleksandras II, it smalsus vaikas, priėjo apžiūrėti sulaikyto teroristo – narodniko Nikolajaus Rysakovo, paskui pasuko žvilgtelti į sprogimo išraustą duobę... Ir tuo metu jam po kojomis sviedė bombą nepastebimai prislinkęs antrasis teroristas – Ignatijus Grincevickis. Sprogimas mirtinai sužeidė abu – ir narodniką, ir imperatorių, valdovui bomba sutrupino abi kojas... Aleksandras II dar spėjo sušnibždėti, kad jį nuvežtų mirti į rūmus, ten ir atidavė Dievui sielą...
Narodnikai galėjo triumfuoti, tačiau, likimo ironija, tuo metu beveik visi jų vadai jau buvo suimti, tad caro nužudymas nieko nebelėmė – teroristų organizacija buvo sutriuškinta.
Tiesa, vos daugiau nei trejus metus (nuo 1878-ųjų sausio iki 1881 m. kovo) trukusi ginkluota narodnikų kova su caro režimu nuskambėjo visoje imperijoje ir pasaulyje.
Ji prasidėjo dar 1878 m. sausį, kai kukli mokytoja Vera Zasulič, įžengusi į Sankt Peterburgo generalgubernatoriaus Fiodoro Trepovo kabinetą, ūmai išsitraukė revolverį ir sunkiai sužeidė apstulbusį generolą.
Šitaip ji keršijo už „gėdingą“ gubernatoriaus poelgį – šis įsakė išplakti vieną politinį kalinį tik už tai, kad nelaimėlis nesiteikė pasisveikinti.
Visų nuostabiausia buvo tai, kad prisiekusiųjų teismas Verą... išteisino. Tiesa, caras tuoj pat atšaukė teismo nuosprendį ir įsakė suimti revoliucionierę, bet ši spėjo pasprukti į užsienį.
Veros šūvis ir išteisinimas buvo signalas rusų anarchistams revoliucionieriams, kad jau atėjo laikas imtis ginklų. Žymus prancūzų rašytojas ir filosofas Albertas Camus vėliau rašė: „... Rusijos terorizmą pagimdė Veros Zasulič šūvis.“
Tačiau narodnikai stipriai apsigavo manydami, kad Zasulič išteisinimas reiškia visuotinį liaudies palaikymą. Po Aleksandro II nužudymo Rusijoje maždaug du dešimtmečius įsivyravo ramybė.
Antroji teroro banga Rusijoje kilo apie 1901-uosius. Pirmiausia studentas eseras P. Karpovičius nušovė Rusijos švietimo ministrą Nikolajų Bogolepovą. O 1902 m. balandžio 2 d. į Rusijos vidaus reikalų ministro Dmitrijaus Siniagino kabinetą su skubiu laišku užėjo karininkas. Ministras nekantriai atplėšė voką ir apstulbo, išvydęs, kad šiuo laišku kažkokie socialistai revoliucionieriai skelbia jam mirties nuosprendį. Siniaginas taip ir nespėjo „karininko“ paklausti, kas čia per pokštas – šis vienu pistoleto šūviu nutraukė ministro gyvybę...
Šitaip apie savo egzistavimą paskelbė eserai, vieni nuožmiausių rusų teroristų, kilę iš buvusių narodnikų. Vien 1905–1907 m. eserai Rusijoje surengė apie du šimtus teroro aktų.
Nuo eserų rankų žuvo daugybė žymių Rusijos politikų. 1904 m. birželį Peterburgo gatvėje susprogdintas Rusijos vidaus reikalų ministras Viačeslavas Plevė, o po metų – eseras Ivanas Kaliajevas tokiu pačiu būdu nužudė Maskvos generalgubernatorių Sergejų Aleksandrovičių.
Tačiau bene garsiausias eserų pasikėsinimas įvyko 1911-aisiais, kai Kijevo operos teatre buvo nušautas teroristų ilgai „medžiotas“ kitas Rusijos vidaus reikalų ministras, garsusis reformatorius Piotras Stolypinas.
Vilniuje taip pat įvyko ne vienas anarchistų susirėmimas su caro žandarais. Laikraštis „Russkoe slovo“ skaitytojams pranešė, kad vieną 1907 m. rugpjūčio naktį „...policija atvyko į Rodūnios gatvę, Lurjė namą, apieškoti anarchistų buto. Į policininkų reikalavimus atidaryti duris atsakyta šūviais. Apsupusi namą, policija ėmė apšaudyti jį iš visų pusių. Iš viso paleista 200 šovinių. Susišaudymo metu žuvo moteriškė iš gretimo buto. Du anarchistai suimti. Surasti 6 revolveriai, bombos korpusas ir daug nelegalios literatūros.“
Reikia pažymėti, kad XX a. pradžioje Rusijoje siautė tikra teroro epidemija. Nuo 1901-ųjų iki 1911 m. per pasikėsinimus žuvo apie 17 tūkstančių žmonių (!). Žudikų darbą lengvino ir 1905–1907 m. vykusi revoliucija. Policijos duomenimis, nuo 1905 m. vasario iki 1906 m. gegužės įvairių teroro išpuolių metu žuvo apie 1.300 aukštų valstybės tarnautojų ir verslininkų. Teroristai per šį laikotarpį nužudė 8 generalgubernatorius, 21 policijos viršininką, apie 700 policijos pareigūnų, apie 60 fabrikų savininkų ir apie 30 bankininkų.
Pasakojama, kad 1906 m. Peterburge buvo populiarus toks niūrus anekdotas: vieno laikraščio žurnalistas klausia redaktoriaus: „Naujojo generalgubernatoriaus biografiją laikome pasidėję jau tris dienas, gal nebespausdinsime?“ Šis atsako: „Palik, vos tik jį nužudys, pravers nekrologui...“
Teroro epidemija išsikvėpė tik įsigalėjus bolševikams, šie ir patys kovodami su priešininkais nesiskaitė su priemonėmis. Tiesa, eserai dar bandė pasipriešinti: 1918 m. rugpjūtį jų agentė sunkiai sužeidė bolševikų vadą Vladimirą Leniną, tačiau šiam pavyko išgyventi, o bolševikai netukus sutriuškino eserų organizaciją.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Dizainerė K. Petraitytė pamokų nuobodulį gydo „Chem žetonais“ 1

Dizainerė Karolina Petraitytė, Vilniaus dailės akademijos studentė, neseniai grįžo iš didžiausio Vidurinių...

Laisvalaikis
2018.12.13
Kultūros indėlis į šalies ekonomiką auga

Lietuvos statistikos departamentas skelbia suskaičiavęs, kad, išankstiniais duomenimis, kultūros sektoriaus...

Laisvalaikis
2018.12.12
FIFA ir VMI – tarp populiariausių „Google“ paieškų Lietuvoje

„Google“ paieškų viršūnėje Lietuvoje – pasaulio futbolo čempionatas FIFA ir „Eurovizija“. Nedaug atsilieka ir...

Rinkodara
2018.12.12
„Time“ Metų žmogumi paskelbė persekiojamus žurnalistus

„Time“ Metų žmogumi paskelbė „Sergėtojus“ („The Guardians“) – taip žurnalas pavadino dėl savo darbo...

Laisvalaikis
2018.12.12
„EGLĖ apartamentai“ - apdovanoti prestižiniu apdovanojimu Rėmėjo turinys 3

Aukštą kartelę pajūrio architektūrai iškėlęs projektas - analogo Baltijos regione neturintys prabangūs

Laisvalaikis
2018.12.12
Lengvatą kino gamintojams pratęs iki 2024 m.

Seimas leido dar penkeriems metams – iki 2023 m. pabaigos pratęsti pelno mokesčio lengvatą kino gamintojams,...

Laisvalaikis
2018.12.11
K. Kirtiklis: Th. Hobbesas ilgisi tvirtos rankos

Kaip blogai mes gyvename! Aplink tvyro plika akimi matoma sumaištis – korumpuoti politikai savivaliauja,...

Verslo klasė
2018.12.09
Aidas Puklevičius: šnipai, kuriuos visi mato Premium 8

Senais gerais laikais slaptojo agento profesiją gaubė šilkinė aureolė. Gausybės romanų ir filmų išdresiruoti...

Verslo klasė
2018.12.08
Mirga Gražinytė: dirigavimas nėra tik vyrų sritis 1

Vargu ar ką nustebino, tarp šešių šių metų Nacionalinės Lietuvos kultūros ir meno premijos laureatų išgirdus...

Laisvalaikis
2018.12.08
Palikę aikštelę pergalių siekia versle: kur investavo Lietuvos krepšinio žvaigždės 13

Barai ir NT projektai, viešbučiai ir kaimo turizmo sodybos – tai verslai, į kuriuos investavo karjeras baigę...

Laisvalaikis
2018.12.07
Vakarėliams ir konferencijoms siūlo netikėtas erdves Rėmėjo turinys 1

Nuo krepšinio rungtynių iki žymiausių pasaulio muzikantų koncertų – kad tokie masiniai, grandioziniai...

Rinkodara
2018.12.07
Parodoje – fotografo J. Čechavičiaus epocha

Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta XIX a. 6–8 dešimtmečių fotografijų paroda „Juozapas Čechavičius ir jo...

Laisvalaikis
2018.12.06
Paskelbti Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai 2

Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija paskelbė, kuriems šalies kūrėjams šiemet bus įteiktos...

Laisvalaikis
2018.12.06
Vokietijoje įvertintas Kauno Vienybės aikštės rekonstrukcijos projektas 5

Vokietijos dizaino taryba įvertino Kauno Vienybės aikštės rekonstrukcijos architektūrinę koncepciją.

Statyba ir NT
2018.12.06
Šimtametis milijardierius kasdien eina į darbą 9

Šimtametis milijardierius galėtų mėgautis turtingo gyvenimo malonumais, tačiau garbaus amžiaus verslininkas...

Vadyba
2018.12.05
Alberto Einšteino laiškas aukcione parduotas už 2,9 mln. Eur 4

Alberto Einšteino laiškas, kuriame jis svarsto apie religiją, žydišką identitetą ir žmonijos prasmės...

Laisvalaikis
2018.12.05
Dovanoti sveikatą – ir madinga, ir naudinga Rėmėjo turinys

Artėjant didžiosioms metų šventėms visi ieško originalių idėjų, kaip parodyti padėką savo darbuotojams.

Verslo aplinka
2018.12.05
Gedimino kalno padėtis lieka kritinė 1

Šalies simboliu laikomo Gedimino kalno Vilniuje šiaurinis šlaitas stabilizuotas, tačiau pietrytinio šlaito...

Laisvalaikis
2018.12.04
Paskelbtas trumpasis Nacionalinės meno ir kultūros premijos kandidatų sąrašas 3

Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija paskelbė kūrėjų, pretenduojančių gauti 2018 metų...

Laisvalaikis
2018.12.04
Prasidėjo COP24 konferencija: kaip kalbėti apie klimatą D. Trumpo laikais 1

Britų gamtosaugininkas Davidas Attenborough pirmadienį prasidėjusioje „COP24“ klimato kaitos konferencijoje...

Laisvalaikis
2018.12.03

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau