Baltosios Juodojo žemyno rankos

Publikuota: 2007-09-28
Atnaujinta 2015-06-04 12:37

„Baltasis Afrikos gyventojas ir intelektas yra
absoliučiai nesuderinamos sąvokos, – kadaise Etiopijoje man sakė viena britų
diplomatė, – nes jie yra žiaurūs ir pasipūtę žemvaldžiai, kuriems rūpi tik
pelnas ir žemę knisti.“

„Taip, jie sukūrė komercinio ūkininkavimo sistemą, maitinusią visą Afriką, – tęsė ji, – bet tai buvo padaryta dėl to, kad baltieji užgrobė derlingiausias afrikiečių žemes ir įprato, kad jas dirbtų tūkstančiai juodaodžių. Tačiau tokios nuostatos pagrindu susiformavęs baltųjų žemvaldžių mentalitetas ir ambicijos atnešė tik daugiau politinių problemų visam Afrikos dekolonizavimo procesui...“Diplomatės sąvokos „politinės problemos“ viršenybė prieš sąvoką „maitinusi visą Afriką“ skambėjo gana dviprasmiškai ketvirtoje pagal skurdą pasaulio valstybėje, kurioje badas kas kelerius metus nusineša šimtus tūkstančių gyvybių. Bet dar keisčiau jas buvo prisiminti kitoje Afrikos valstybėje, šiek tiek turtingesnėje – Nigerijoje, užimančioje 20 vietą pasaulyje pagal vargingumą. Būtent šioje šalyje teko susitikti su tais pačiais baltaisiais ūkininkais, 2001 metais išvarytais iš Zimbabvės ir Nigerijos vyriausybės kvietimu kuriančiais naują komercinio ūkininkavimo sistemą Kwara valstijoje.

PAŽINTIS

Nuo Kwaros valstijos sostinės Ilorino iki baltųjų buvusių zimbabviečių ūkių – gera valanda kelio monotoniškais Vakarų Afrikos keliais – pakelėse skurdūs kaimai, apsnūdę nuo kaitros žmonės ir nykus saulės išdegintos gamtos peizažas. Važiuojame visureigiu, ant jo durelių užbrauktas užrašas „Zimbabwean“ ir didelėmis raidėmis parašyta „Nigerian Farmer“. Baltaodis ūkininkas Mike'as Fieldsas juokiasi: „Nuo pat 2004 metų, kai atvykome čia, tebetraukiame visos Nigerijos dėmesį. Tiek žiniasklaida, tiek vietiniai mus vadina zimbabviečių ūkininkais, todėl nusprendžiau taip pabrėžti, kad nebesu zimbabvietis, su ta šalimi manęs niekas nebesieja, tik praeitis. Dabar aš – nigeriečių ūkininkas,“ Mandagiai nusijuokiu ir pamanau sau, kad turbūt pirmą kartą gyvenime matau gyvą, ne, ne baltąjį zimbabvietį – gyvą rodezietį.Kiek save pamenu, pirmą kartą Pietų Rodezijos pavadinimą išvydau Mindaugo Baryso knygoje apie 1976 metų olimpiadą „Penki žiedai virš Monrealio“. Tada aš buvau per mažas, kad suprasčiau partinę naujakalbę tuometėje „Tiesoje“, tačiau kaip ir kiekvienas dailiai nuaugęs pionierius domėjausi sportu ir tarybinių sportininkų laimėjimais. Šiandien, kalbant apie olimpinių žaidynių boikotą, dažniausiai mėgstama prisiminti vien Maskvą ar Los Andželą. Tačiau pirmą kartą olimpinės žaidynės buvo boikotuotos dar 1976 metais – tada jose atsisakė dalyvauti kai kurios Afrikos šalys dėl itin grėsmingai skambančios priežasties – į Monrealį savo delegaciją atsiuntė Naujoji Zelandija, tuo metu palaikiusi diplomatinius santykius su Pietų Rodezija...Vėliau mano, tarybinio vaiko, neapykantą reakcingam rasistiniam Pietų Rodezijos režimui stiprino ir Juliano Semionovo knygos, taip pat „Lietuvos pionierius“, uoliai nušviečiantis sunkią negriukų padėtį Pietų Afrikos Respublikoje ir toje pačioje Rodezijoje. Netgi pamenu vaikišką knygelę „Nepaprasti Koko nuotykiai“, joje blogasis baltasis kolonizatorius buvo pavadintas Smitu – pagal tuometį Pietų Rodezijos premjerą.O dar vėliau Pietų Rodezija išvis išnyko iš pasaulio politinio žemėlapio – jos vietoje atsirado dabar pasiturinčių turistų mėgstama vieta – Zimbabvė. Istorinis teisingumas triumfavo – baltųjų rasistų režimas buvo nušluotas ir Zimbabvė tapo afrikiečių valdoma valstybė.

ISTORINIS RAKURSAS

XIX amžiuje Pietų Rodezijos koloniją, kaip ir tuometines Pietų Afrikos Sąjungą ar Keniją, Didžioji Britanija kūrė kaip „baltojo žmogaus šalis Afrikoje“, į jas imigrantai iš Europos iš pradžių atvykdavo ieškoti aukso ar deimantų. Deja, „velnio metalo“ buvo aptikta tik Pietų Afrikoje, tačiau Pietų Rodezijoje ir Kenijoje baltieji atrado kitą pelno šaltinį – ypač derlingą žemę, užauginančią ne vieną derlių per metus.Tos žemės užteko visiems imigrantams, tiesa, tik baltiesiems, įvairiais būdais ją išplėšusiems iš afrikiečių (šie jos vis tiek nedirbo) ir sukūrusiems komercinio ūkininkavimo sistemą, paremtą ne individualiais ūkiais, o itin didelėmis plantacijomis. Pozityvu buvo tai, kad tokia sistema ne tik suteikė darbo milijonams ten gyvenusių vietinių, bet ir maitino visą Afrikos žemyną. Pavyzdžiui, Tanzanija, kurioje nepriklausomybės paskelbimo metu priskaičiuota vos du tūkstančiai baltųjų ūkininkų, buvo vadinama „Afrikos aruodu“ ir „turtingiausia Afrikos valstybe“. Pietų Rodezija savo laiku pasauliui tiekė trečdalį viso planetoje suvartojamo tabako. Tai buvo neribotų galimybių šalys – ir iki 1960 metais prasidėjusios Afrikos dekolonizacijos Pietų Rodezijoje jau darbavosi nemenka trečios kartos europiečių kilmės bendruomenė, pajėgi reguliuoti savo vidaus reikalus per vietinį parlamentą, sudarytą iš baltaodžių gyventojų bei įvairių afrikiečių genčių atstovų. Negatyvu buvo tai, kad nors baltieji, kaip ir kitose Afrikos valstybėse, sudarė tik mažumą, visa politinė valdžia priklausė tik jiems. Ir ta valdžia buvo pakankamai veiksni, kad per keliasdešimt metų sugebėtų iš pagrindų pakeisti visą tų valstybių visuomeninę sanklodą.Dabartinių zimbabviečių ūkininkų tremties istorija prasidėjo toje pačioje Tanzanijoje, kai 1961 metais pirmasis šalies prezidentas afrikietis Julius Nyerere „dėl istorinio teisingumo“ įsakė neatlyginamai konfiskuoti visų dviejų tūkstančių baltųjų ūkininkų žemes ir nuosavybę. Panašus procesas po dvejų metų vyko ir nepriklausomybę atgavusioje Kenijoje, tačiau ten baltiesiems ūkininkams afrikiečių valdžia bent jau sumokėjo kompensacijas už prarastą turtą. Praktiškai visi baltieji Tanzanijos gyventojai ir daugelis Kenijos ūkininkų prisijungė prie buvusių Belgijos Kongo kolonistų, sugebėjusių ištrūkti gyvų iš Zairo nepriklausomybės pradžioje sukeltų baltaodžių žudynių, ir emigravo į Pietų Rodeziją ir Pietų Afrikos Respubliką.Naujos kartos baltieji pabėgėliai suteikė stiprų postūmį Pietų Rodezijos ekonominei plėtrai – kolonija ne tik perėmė „Afrikos aruodo“ titulą, bet ir gavo galimybę steigti visiškai naujas žemės ūkio šakas, reikalingų specialistų atvyko iš Tanzanijos, pvz., pienininkystės, kurios iki šeštojo dešimtmečio pradžios Rodezijoje išvis nebuvo.Kita vertus, matydami tragišką baltųjų gyventojų likimą buvusiose Afrikos kolonijose, Pietų Rodezijos politikai nusprendė priešintis tokiai įvykių tėkmei, galbūt iš dalies ir dėl to, kad buvo veikiami stiprios apartheido šalies – Pietų Afrikos – įtakos. Todėl tuo metu, kai kaimyninės šalys virto afrikietiškomis – Šiaurės Rodezija – Zambija, Njasalendas – Malaviu, Bečuanalendas – Botsvana, pietrytinis Afrikos kampas išliko „baltojo žmogaus šalimis“ – tai buvo britų kolonija Pietų Rodezija, portugalų kolonija Mozambikas ir, savaime suprantama, Pietų Afrikos Respublika. Primygtinis britų reikalavimas perduoti valdžią kolonijoje juodaodžių gyventojų daugumai sukėlė stiprų Pietų Rodezijos baltųjų gyventojų pasipriešinimą, 1965 metais virtusį Iano Smitho vadovaujamo Pietų Rodezijos parlamento paskelbta nepriklausomybe nuo Didžiosios Britanijos (techniškai atliktą taip pat, kaip ir Lietuvoje – nesuderinus su Maskva, Rodezijos atveju – su Londonu). Ir tai buvo antras atvejis (po JAV) Britanijos imperijos istorijoje, kai kolonija vienašališkai pareiškė atsiskirianti nuo savo metropolijos.Kitaip nei sovietai, britai nedrįso siųsti savo armijos į Pietų Rodeziją kovoti su savo buvusiais tėvynainiais. Tačiau derybos dėl nepriklausomybės atšaukimo baigėsi tuo, kad 1966 metais Didžioji Britanija, o kiek vėliau JAV, nepriklausomos Afrikos šalys ir beveik visas „pažangusis pasaulis“ paskelbė tarptautines ekonomines sankcijas Pietų Rodezijai. Kitais metais prasidėjo ir įvairių Afrikos marksistų grupių pradėtas „džiunglių karas“ su „rasistine Pietų Rodezijos vyriausybe“ ir baltaisiais ūkininkais.Vis dėlto net ir kariaudama keliais frontais su komunizmu ir spaudžiama tarptautinių sankcijų, Pietų Rodezija išliko „Afrikos aruodu“, jo tiekiamų maisto produktų slapta pirko ir tos pačios kaimyninės šalys, kurios, valdomos „savos valdžios“, vis dėlto nesugebėjo kitaip aprūpinti maistu savo piliečių.Pietų Rodezija buvo bene vienintelis „šaltojo karo“ frontas, kai absoliučiai sutapo kapitalistinio ir komunistinio pasaulio interesai. „Laisvasis pasaulis“ uoliai laikėsi ekonominių sankcijų ir Pietų Rodezijos politinio boikoto, o Sovietų Sąjunga ir Kuba ginklais rėmė „partizanus“, iš bazių Zambijoje kovojančius tiek Mozambike, tiek Pietų Rodezijoje. Didžiausia „baltojo žmogaus šalies“ sąjungininkė išliko tik Pietų Afrikos Respublika.„Pasaulis mus vadino rasistais, tačiau retas suvokė, kad tokių sąvokų kaip „ūkininkas Afrikoje“ ir „rasistas“ yra išvis neįmanoma suderinti, nes absoliučiai visi baltųjų ūkininkų darbininkai buvo juodaodžiai. Rasizmas tokiomis aplinkybėmis yra sunkiai įsivaizduojamas arba aš nelabai suvokiu, kas yra tas rasizmas, – dėsto kitas ūkininkas Paulas Rutzelffas. – Mes niekada neturėjome tokių apartheido įstatymų, kokie veikė Pietų Afrikoje, ir visada suvokėme, kad Rodezijoje esame tik mažuma. Ką siekė padaryti Iano Smitho vadovaujama Rodezijos vyriausybė? Sukurti stiprią afrikiečių vidurinę klasę ir jai anksčiau ar vėliau būtų tekę perduoti valdžią, todėl kiekvienas ūkininkas buvo įpareigotas statyti mokyklas ir ligonines savo darbininkams.“ Kiek patylėjęs Paulas tęsia: „Galbūt mane vis dėlto galima pavadinti rasistu, nes yra viena nacija, kurios aš nekenčiu – tai britai. Antrojo pasaulio karo metais mes kovojome jų pusėje su nacizmu... Tačiau britai vis tiek sužlugdė mus Rodezijos laikais, jie pardavė mus ir 2001-aisiais.“Septintojo dešimtmečio viduryje, Portugalijoje žlugus „fašistiniam“ Antonio Salazaro režimui, Mozambiko kolonijai buvo suteikta nepriklausomybė ir šalies vyriausybės vadovais tapo marksistai, jie netruko paskelbti paramą juodiesiems Pietų Rodezijos „partizanams“. Taip buvo atkirstas Pietų Rodezijos priėjimas prie jūros, o šalimais atsirado dar viena priešiška valstybė. JAV politikų demokratų dėka ir ypač Henry Kissingerio pastangomis netrukus išnyko ir paskutinis Pietų Rodezijos atramos taškas – Pietų Afrika, ši šalis mainais į Vakarų sankcijų sušvelninimą sau taip pat paskelbė griežtesnį ekonominį režimą Pietų Rodezijai.„Mes buvome galutinai parduoti, – liūdnai atsidūsta Paulas, – sušiktas Kissingeris, sušikta Thatcher.“Iano Smitho vyriausybė buvo priversta nusileisti ir 1979 metais britams tarpinkaujant Rodezijoje įvyko prieštaringai vertinami visuotiniai rinkimai, juos laimėjo afrikiečio Roberto Mugabe vadovaujamas marksistinis Patriotinis frontas. Dar kitais metais Pietų Rodezija virto Zimbabve.„Iš pradžių, be abejo, buvo sunku laužyti liežuvį ir tarti „Zimbabvė“, – juokiasi Mike'o žmona Ida Fields, – tačiau vėliau įpratome.“ Klausiu, ar nesinori vartoti senojo tėvynės pavadinimo, galų gale angliškai skambančių Rodezijos vietovardžių, nepriklausomybės pradžioje pakeistų į afrikietiškus, pvz., Rodezijos sostinė Solsberis pavirto Zimbabvės sostinė Harare? „Visai ne, – ryžtingai purto galvą Mike'as, – gyvenimas niekada nestovi vietoje, kam vartoti tai, ko nebėra jau beveik 30 metų?“Nepriklausomos Zimbabvės gyvavimo pradžia buvo išties daug žadanti – iškilmingai atšaukus tarptautines ekonomines sankcijas „pagaliau afrikietiškai“ valstybei, į Zimbabvę paplūdo kapitalo. „Aš pats gaudavau keturis kartus daugiau paskolų nei Rodezijos laikais, – juokiasi Paulas, – ir per kelerius metus netgi išplėčiau savo ūkį.“Nors atėjęs į valdžią Robertas Mugabe netruko išsižadėti marksizmo (mainais į Vakarų paramą) ir pažadėjo gerbti kitų valdomą nuosavybę, keliasdešimt tūkstančių baltųjų rodeziečių emigravo į Europą, Australiją ir Pietų Afrikos Respubliką, baimindamiesi baltųjų persekiojimo. Tačiau bent jau iš pradžių atrodė, kad jų būgštavimai neturėjo pagrindo. Juoba kad vienintelė Afrikoje likusi „baltųjų valstybė“ – Pietų Afrika – patyliukais įspėjo R. Mugabe nekišti savo letenų prie baltųjų. Tas pakluso ir išties mieliau ėmėsi susidorojimo su savo juodaodžiais politiniais priešininkais. Netgi vakarykščiai fronto priešai – Pietų Rodezijos kariškiai ir Mugabe „partizanai“ – dar kartą susitiko akis į akį tradiciniuose poilsio klubuose ir sporto varžybose, kur, anot Paulo, „mes pamėgome vieni kitus ir per pusę metų tapome draugais.“Tačiau kiekviena idilė turi savo pabaigą. Zimbabvė per pirmąjį savo nepriklausomybės dešimtmetį netruko tapti eiline Afrikos valstybe, drebinama tradicinių konvulsijų – korupcijos, infliacijos, nedarbo, didėjančios emigracijos ir nusikalstamumo, mažėjančio BVP ir valiutos devalvavimo. Netruko ateiti ir baltųjų zimbabviečių eilė – 1994 metais žlugus apartheido režimui Pietų Afrikos Respublikoje, išnyko ir paskutinis baltųjų zimbabviečių globėjas – juoba kad Didžiosios Britanijos vyriausybė niekada nepuoselėjo jokių sentimentų buvusiems maištininkams, nors ir savo tautiečiams. Praėjusio tūkstantmečio pabaigoje Zimbabvėje įvyko taip pat prieštaringai vertinami rinkimai, juos R. Mugabe ir jo partija laimėjo visiškai minimalia persvara, pravertė visi pasaulyje naudojami rinkimų rezultatų klastojimo triukai.Kas balsavo prieš Mugabe? „Nesunku atspėti – išsilavinę juodaodžiai, dirbantys pas baltuosius ūkininkus“, – teigia Paulas. Anot jo, baltieji, tuo metu sudarę vos pusę procento Zimbabvės gyventojų, davė darbo aštuoniasdešimčiai procentų visų dirbančių šalies gyventojų – baltųjų ūkyje plušantis afrikietis iš esmės reiškė išsilavinusį ir bent ko nors siekiantį žmogų. R. Mugabe suvokė, kaip efektyviausiai galima perlaužti stuburą savo opozicijai – pakertant ekonominę baltųjų galią. Paskelbęs akciją „grąžinti istorinį teisingumą – grąžinti geriausias Zimbabvės žemes tikriesiems jos gyventojams, iš kurių jas atėmė baltieji“, Mugabe pasiuntė savo „karo veteranus“ į baltųjų fermas. Baltieji ūkininkai buvo varomi iš savo ūkių, verslininkai – iš savo biurų. Kai kur baltieji ūkininkai ginklu pasipriešino „karo veteranų“ plėšikavimui, tačiau prieš atsisakančius išsikelti baltuosius buvo pasiųsta Zimbabvės armija. Anot Paulo, per tiesioginius susirėmimus žuvo 20–30 baltųjų, dar keli šimtai jų, ypač vyresnio amžiaus, žmonių mirė dėl išvarymo sukeltų pasekmių, ligų, tokių kaip infarktas. Baltųjų rankose išliko tik Zimbabvės pieno ūkiai, nes, anot Mike'o, „pienininkai visada turėjo daugiau įtakos Zimbabvės diktatoriui, juoba kad pienininkystė yra tokia sritis, kurios bet koks diletantas nesuvaldys... Net ir R. Mugabe užteko proto tai suprasti“.Šie įvykiai buvo gana plačiai nušviesti pasaulio žiniasklaidoje 2001–2002 metais, tik kas iš to? Didžioji Britanija kukliai pagrasino piršteliu, kažkas Jungtinėse Tautose pasvaičiojo apie sankcijas R. Mugabe, tačiau kaip neparemsi Afrikos šalies, ypač buvusio „Afrikos aruodo“, kuriame tuo metu jau badavo apie milijoną žmonių? Užimtuose baltųjų ūkininkų pastatuose apsigyveno šimtai afrikiečių, patys ūkiai buvo beregint nustekenti. „Darbas naujiesiems šeimininkams mažiausiai rūpėjo“, – teigia Paulas. Ir iš Zimbabvės vėl pajudėjo baltųjų emigrantų srautas, tik šį sykį jie jau, atrodytų, nebeturėjo nieko, net ir valstybės, kuri jų lauktų ar įsileistų...O vis dėlto buvo tokių, kas jų laukė – kitos Afrikos šalys, jau pavargusios nuo nepriklausomybės ir kolektyvizacijos eksperimentų – jų diplomatai, akredituoti Hararėje, skubiai puolė siūlyti vizų ir lengvatų emigruojantiems baltiesiems zimbabviečiams.Daugelis išvarytųjų ūkininkų apsistojo ir įkūrė savo ūkius Mozambike ir Botsvanoje, apie 400 šeimų atvyko į Zambiją. Kiek mažiau išvyko į Etiopiją ir Tanzaniją, jau nuo devintojo dešimtmečio vidurio viliojusią sugrįžti buvusius savo baltuosius ūkininkus (šiuo metu apie 85 procentus šios buvusios turtingiausios Afrikos valstybės BVP sudaro pagalba iš užsienio). Trylika baltųjų Zimbabvės ūkininkų šeimų – apie penkiasdešimt žmonių – persikėlė į Nigeriją.

AKLI ODOS SPALVAI

Bene turtingiausia Vakarų Afrikos vastybė Nigerija šiuo metu yra šešta pagal naftos eksportą šalis pasaulyje. Tačiau 1958 metais pradėta siurbti nafta Nigerijoje buvo ne tik ekonominio suklestėjimo vilties pagrindas, bet ir tapo tikru prakeiksmu šaliai. Iki 1973 metų naftos krizės „juodasis auksas“ nešė Nigerijos vadovams neįtikėtinus pelnus, pvz., 1968–1974 metais valstybės pajamos išaugo net 34 kartus. Tačiau naftos pinigai lėmė tai, kad šalyje tiesiog pasidarė nenaudinga ką nors gaminti (pajamos iš naftos šiandien sudaro 95 procentus Nigerijos uždirbamos užsienio valiutos ir 65 procentus viso šalies biudžeto). Taip pigus importas pakirto visas vietinės ekonomikos šakas, ypač žemės ūkį, nors jo produkcija nepriklausomybės atgavimo pradžioje 1960 metais sudarė daugiau kaip pusę šalies BVP. Likimo ironija pasirodė esanti ypač žiauri, nes tuo pat metu, kai valstybė gaudavo milžiniškas lėšas iš naftos, kasmetės gyventojų pajamos mažėjo katastrofiškai greitai. Sparčiai didėjantis gyventojų skaičius sukelė dar daugiau sunkumų merdinčiai šalies ekonomikai ir šiuo metu Nigerija yra viena iš 20 vargingiausių pasaulio valstybių, nedarbas čia siekia apie 60 procentų. Taigi dauguma eilinių nigeriečių, norinčių kaip nors išsimaitinti, yra priversti (kaip ir mes savo laiku Sovietų Sąjungoje) dirbti kolektyviniuose soduose.„Nigerijos vyriausybė prieš keletą metų pagaliau suvokė, kad nafta visų problemų neišspręs, – dėsto Paulas, – o juk šalis turi begalę derlingos žemės ir yra pajėgi užsiauginti viską, ką dabar yra priversta importuoti. Tačiau per 50 naftos karaliavimo metų nigeriečiai ne tik atprato dirbti žemę. Jie tiesiog užmiršo, kaip tai daroma.“Todėl išvarytieji baltieji zimbabviečiai taip ir patraukė Nigerijos vyriausybės dėmesį – kas jau kas, o šie baltaodžiai ūkininkai, kadaise maitinę pusę Afrikos, mokėjo organizuoti darbus tūkstančiams žmonių milijonus hektarų užimančiuose plotuose. Nigerijos diplomatinių atstovybių darbuotojai dar turėjo paplušėti, kad įkalbėtų bent šias šeimas pasukti į Nigeriją, o ne į kitas Afrikos šalis. Atvykėlius priėmė pats Nigerijos prezidentas ir pažadėjo visokeriopą paramą naujakuriams.

Kiekvienai atvykusiai zimbabviečių šeimai Nigerijos vyriausybė iš pradžių 25 metams išnuomojo po tūkstantį hektarų žemės Kwaros valstijoje, numatyta galimybė pratęsti nuomos laiką dar 25 metams (Nigerijoje nėra privačios žemės nuosavybės teisės). Valdžia taip pat investavo nemažai pinigų į regiono infrastruktūrą ir teikia visokeriopą pagalbą besiskolinantiesiems. Mainais už tai iš baltųjų zimbabviečių reikalaujama vieno – skirti dalį savo laiko ir mokyti vietinius žemės ūkio specialistus, kaip sukurti komercinio ūkininkavimo sistemą. „Gali būti, kad po kurio laiko Nigerijos valdžia mums skubiai pasakys: viskas, jie jau viską moka – ir tai būtų labai afrikietiška, – juokiasi Paulas, – tačiau bent jau kol kas jie mokosi uoliai.“„Didžiausia problema visose Afrikos šalyse – priėjimas prie kapitalo. Čionykščiai valdovai, gaunantys milžiniškus pelnus iš, tarkime, naftos ar užsienio paramos, sukauptus pinigus tradiciškai deda į Šveicarijos bankus ir suteikia galimybę praturtėti keliems šveicarams, tačiau ne savo tautiečiams, – įsiterpia Mike'as, – retas investuoja pinigus savo šalyje. Taigi, galima sakyti, mums pasisekė – Nigerijos ir valstijos vyriausybė suteikė priėjimą prie savo bankų.“ Tiesa, anot ūkininkų, gamybos mastai čia kol kas kur kas mažesni nei buvo Zimbabvėje – šiandien jų ūkiuose vidutiniškai dirba po pora šimtų darbininkų, nors Zimbabvėje kiekvienas jų turėjo mažiausiai po tūkstantį.„Man čia patinka, – svajingai ištaria Paulas, – nors Nigerijos pavadinimas pasaulyje asocijuojasi su korupcija ir apgavikais, tačiau to yra visur pasaulyje. Asmeniškai mane žavi tai, kad nigeriečiai yra akli odos spalvai, skirtingai nuo mano buvusios tėvynės Zimbabvės. Vietiniai siekia išvažiuoti į JAV ar Europą, tačiau aš matau čia galimybes užsidirbti milijonus. Jūs tik pasižiūrėkite vien į šituos derlingos žemės plotus ir 140 milijonų vartotojų rinką... Nigerijoje nėra pieninkystės – ir mano tikslas ją sukurti.“ Nuo žodžių – prie darbų. Šiuo metu Paulas užsiėmęs savo buvusios 500 karvių bandos atsigabenimu iš Zimbabvės į Nigeriją – užmojis, kainuosiantis jam pusantro milijono dolerių. Kitos šeimos augina kukurūzus, pupas, manijokus ir javus. Anot ūkininkų, visa tai „čia auga kaip piktžolės.“„Gyvenimas čia yra lengvesnis nei prieš kelerius metus Zimbabvėje, – teigia Ida, dirbanti ūkininkų vaikų mokytoja namuose – netgi pasirinkimas parduotuvėse didesnis.“ Pagal senovinę baltųjų afrikiečių tradiciją kiekvienoje šeimoje dirba juodaodė tarnaitė. Paulas, supažindinęs mane su savąja, čia pat pakeltu balsu jai papriekaištauja, kodėl šaldytuve trūksta kokakolos.

„Taip, bendraujant su afrikiečiais atsiranda ir tam tikras bendravimo stilius bei tonas, – dėsto jis, – su jais visada reikia būti tvirtiems, dažnai tenka ir balsą pakelti, nes jiems patinka turėti stiprų viršininką. Tačiau tai ne rodeziečių ar afrikanerių išradimas – mano nuomone, vergijos laikai išnaikino genetiškai stipriausią afrikiečių sluoksnį, o dabar tai toliau daro AIDS. Afrikiečiai įprato, kad jiems kas nors įsakinėtų ir nurodinėtų ką daryti.“

BALTOJO ŽMOGAUS SVAJONĖ

Praleidau baltųjų ūkininkų kolonijoje visą dieną – „baltojo žmogaus“, t. y. mano, apsilankymas jiems buvo tikras įvykis. Aišku, iš pradžių ne kiekvienas galėjo pasakyti, kur yra Lietuva, tačiau dabar kiekvienas jau žino, kad penktojo dešimtmečio Rodezijos premjeras Rojus Welenski buvo lietuvių kilmės.

Jie optimistai. Šiandien jų mintys ir kalbos sukasi ne apie tai, kaip gyvuoja ar žlunga jų buvę ūkiai Zimbabvėje. Jie tiesiog toliau daro tai, ką darė visą gyvenimą. Daro tai, ką moka. Šiandien jie dirba žemę ir stato pastatus. Telkia darbo jėgą. Laukia lietaus ir moko ūkininkauti afrikiečius. Užsimušdami po visą šalį ieško žemės ūkio technikos mechanikų ir savo amatą išmanančių melžėjų (Mike'as klausė manęs, ar Lietuvoje neatsirastų norinčiųjų gerai užsidirbti jo ūkyje). Augina vaikus. Planuoja pelną. Palaiko ryšius su po visą pasaulį išsibarsčiusiais artimaisiais. Savaitgaliais susirenka kepti kepsnių. Išgeria alaus. Nekenčia britų ir R. Mugabe. Tebemyli Afriką. Ir nesiruošia važiuoti į jokią Europą.Ir paskiausiai uždaviau mane ilgai kamavusi klausimą: iš kur semiasi stiprybės šie žmonės? Atplaukti į kitą pasaulio kraštą buriniais laivais. Pėsčiomis pereiti Juodąjį žemyną. Nukariauti priešiškus kraštus. Paversti džiungles plantacijomis. Pastatyti tiltų. Nutiesti kelių. Kariauti su komunizmu. Persirgti maliarija. Susilaukti spjūvio į veidą, prarasti visą gyvenimą kauptą savo turtą ir vėl pradėti viską iš naujo.„Taip darė mūsų proseneliai, seneliai ir tėvai, – surimtėja Ida, – kad ir kas čia atsitiktų, tai yra mūsų žemynas ir mes esame tokie pat afrikiečiai, kaip ir žmonės, dirbantys mūsų ūkiuose.“ „Iš dalies aš net ir patenkintas, kad atsitiko tai, kas atsitiko 2001 metais, – juokiasi Paulas, – lig tol maniau, kad man belieka išeiti į pensiją ir likusį gyvenimą prasėdėti pavėsyje.“Žiūrėjau į juos ir kažkodėl prisiminiau vieną seną dainelę, dainuotą dar pirmųjų baltųjų Afrikos kolonistų laikais:Šen pas mus!
Kartu mes arsim, sėsim, pjausim –
Naujas žemes, naujus kraštus
Mes savo rankom nukariausim!

Ir žinojau, kad jiems, matyt, išties nelemta sėdėti pavėsyje. Jie reikalingi Afrikai. Ir jų dvasia gyva, nors iš „baltojo žmogaus šalių“ beliko „baltojo žmogaus svajonė“.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
„Titanikas“ rastas vykdant slaptą karinę misiją

Ilgai teigta, kad 1912 m. nuskendusį laivą „Titanikas“ 1985 m. vandenyno dugne surado JAV  mokslininkai.

Laisvalaikis
19:44
D. Katkus: pianisto D. Kirilausko iššūkiai 1

Vykstant nuožmiam popso karui su intelektualia muzikine kultūra, karui, kur popsą visiškai palaiko ir...

Verslo klasė
2018.12.15
Turtingiausi tarpukario Lietuvos žmonės

1918-aisiais susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, jos ūkis ant kojų stojosi sunkiai, juolab kad...

Laisvalaikis
2018.12.15
Verslas „Google“ paieškoje: nuo „Ali Express“ iki „Maximos“ ir „Lidl“ kainų lyginimo Premium

Populiariausios „Google“ paieškos verslo segmente rodo, kad lietuviai vis daugiau perka internete, kruopščiai...

Rinkodara
2018.12.14
Dizainerė K. Petraitytė pamokų nuobodulį gydo „Chem žetonais“ 1

Dizainerė Karolina Petraitytė, Vilniaus dailės akademijos studentė, neseniai grįžo iš didžiausio Vidurinių...

Laisvalaikis
2018.12.13
Kultūros indėlis į šalies ekonomiką auga

Lietuvos statistikos departamentas skelbia suskaičiavęs, kad, išankstiniais duomenimis, kultūros sektoriaus...

Laisvalaikis
2018.12.12
FIFA ir VMI – tarp populiariausių „Google“ paieškų Lietuvoje

„Google“ paieškų viršūnėje Lietuvoje – pasaulio futbolo čempionatas FIFA ir „Eurovizija“. Nedaug atsilieka ir...

Rinkodara
2018.12.12
„Time“ Metų žmogumi paskelbė persekiojamus žurnalistus

„Time“ Metų žmogumi paskelbė „Sergėtojus“ („The Guardians“) – taip žurnalas pavadino dėl savo darbo...

Laisvalaikis
2018.12.12
„EGLĖ apartamentai“ - apdovanoti prestižiniu apdovanojimu Rėmėjo turinys 3

Aukštą kartelę pajūrio architektūrai iškėlęs projektas - analogo Baltijos regione neturintys prabangūs

Laisvalaikis
2018.12.12
Lengvatą kino gamintojams pratęs iki 2024 m.

Seimas leido dar penkeriems metams – iki 2023 m. pabaigos pratęsti pelno mokesčio lengvatą kino gamintojams,...

Laisvalaikis
2018.12.11
K. Kirtiklis: Th. Hobbesas ilgisi tvirtos rankos

Kaip blogai mes gyvename! Aplink tvyro plika akimi matoma sumaištis – korumpuoti politikai savivaliauja,...

Verslo klasė
2018.12.09
Aidas Puklevičius: šnipai, kuriuos visi mato Premium 8

Senais gerais laikais slaptojo agento profesiją gaubė šilkinė aureolė. Gausybės romanų ir filmų išdresiruoti...

Verslo klasė
2018.12.08
Mirga Gražinytė: dirigavimas nėra tik vyrų sritis 1

Vargu ar ką nustebino, tarp šešių šių metų Nacionalinės Lietuvos kultūros ir meno premijos laureatų išgirdus...

Laisvalaikis
2018.12.08
Palikę aikštelę pergalių siekia versle: kur investavo Lietuvos krepšinio žvaigždės 13

Barai ir NT projektai, viešbučiai ir kaimo turizmo sodybos – tai verslai, į kuriuos investavo karjeras baigę...

Laisvalaikis
2018.12.07
Vakarėliams ir konferencijoms siūlo netikėtas erdves Rėmėjo turinys 1

Nuo krepšinio rungtynių iki žymiausių pasaulio muzikantų koncertų – kad tokie masiniai, grandioziniai...

Rinkodara
2018.12.07
Parodoje – fotografo J. Čechavičiaus epocha

Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta XIX a. 6–8 dešimtmečių fotografijų paroda „Juozapas Čechavičius ir jo...

Laisvalaikis
2018.12.06
Paskelbti Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai 2

Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija paskelbė, kuriems šalies kūrėjams šiemet bus įteiktos...

Laisvalaikis
2018.12.06
Vokietijoje įvertintas Kauno Vienybės aikštės rekonstrukcijos projektas 5

Vokietijos dizaino taryba įvertino Kauno Vienybės aikštės rekonstrukcijos architektūrinę koncepciją.

Statyba ir NT
2018.12.06
Šimtametis milijardierius kasdien eina į darbą 9

Šimtametis milijardierius galėtų mėgautis turtingo gyvenimo malonumais, tačiau garbaus amžiaus verslininkas...

Vadyba
2018.12.05
Alberto Einšteino laiškas aukcione parduotas už 2,9 mln. Eur 4

Alberto Einšteino laiškas, kuriame jis svarsto apie religiją, žydišką identitetą ir žmonijos prasmės...

Laisvalaikis
2018.12.05

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau