Rusija nori dar kartą pralaimėti?

Publikuota: 2007-05-28
Atnaujinta 2015-06-04 12:51

Yra įvairių nuomonių apie tai, ar istorija
kartojasi. Vieni mano, kad tai nesąmonė ir kiekviena pragyventa diena, praėjusi
epocha yra unikali ir nepakartojama. Kiti mano, kad istorija plėtojasi spiralės
vingiais, ir nauji įvykiai yra tik senų įvykių pasikartojimas "aukštesniame"
lygmenyje, kuomet pakinta išoriniai pavidalai, tačiau įvykių esmė išlieka ta
pati.

Tačiau, kad ir kaip būtų iš tikrųjų, žvelgiant į pastarųjų metų Rusijos vidaus ir užsienio politikos raidos tendencijas, kurias ypač paryškino balandžio 27 dienos riaušės Estijos sostinėje, nejučiomis norisi pripažinti, kad spiralinė istorijos raidos idėja nėra visiška spekuliacija. Pernelyg jau krinta į akis ne kartą daugelio stebėtojų aprašytas Rusijos ir Vokietijos raidos panašumas.Dar mokyklos suole gerai išmokome Vokietijos XX amžiaus istoriją ir jos duobėtą kelią nuo amžiaus pradžioje pasaulį pasišovusios perdalyti galybės iki šiuolaikinės europietiškos demokratijos, be kurios yra neįsivaizduojama taika ir stabilumas Europoje, Europos integracija, euras ir t.t. Tačiau, tam, kad šitokia transformacija taptų įmanoma, Vokietijai teko pralaimėti karą. Ir ne vieną, bet netgi du!Nors pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui (kurio tuo metu dar niekas Pirmuoju nevadino) buvo puoselėjamos didelės taikos įsitvirtinimo visame pasaulyje viltys, tačiau, kaip žinome, jos nepasiteisino. Užteko dviejų dešimtmečių, kad pralaimėjusi karą ir pažeminta Vokietija vėl atsistotų ant kojų ir mestų iššūkį pasauliui. Ir tik pralaimėjimas dar labiau siaubingesniame Antrajame pasauliniame kare, galiausiai išėjo Vokietijai į naudą. Vokietija pagaliau iš tiesų tapo demokratine ir taikinga valstybe.Bet grįžkime prie Rusijos, kuri kiekviena įmanoma proga atkakliai ir pompastiškai visam pasauliui primena, kad ji priešingai negu Vokietija buvo ne tarp Antrojo pasaulinio karo pralaimėtojų, bet laimėtojų. Bet čia prie Rusijos skleidžiamos žinios reikėtų pridėti ir dar vieną pastebėjimą, kurio pati Rusija kol kas nėra pasirengusi pripažinti. Nors Rusija tapo viena iš galingiausių pasaulio valstybių, bet tuo pat metu jos valdžia dar labiau konsolidavo žiaurų totalitarinį ir labai panašų į nacistinį režimą. Rusija taip pat pavergė artimiausias kaimynines valstybes ir brutaliai sunaikino normalios raidos galimybę Vidurio Europos šalyse. Galiausiai ji pati savo valia iš karto po pergalės tapo vakarykščių sąjungininkų - Vakarų demokratinių valstybių prieše, užsibrėžusia tikslą juos sunaikinti ir galutinai užvaldyti visą pasaulį.Taigi Rusijos pergalė Antrajame pasauliniame kare jai pačiai tapo savotišku prakeiksmu, savotiška sunkiai pakeliama našta, nes jai mums nesuvokiamu būdu iš sumuštos Vokietijos persidavė troškimo perdalyti ir užvaldyti pasaulį užkratas. Kaip tik todėl Antrojo pasaulinio karo pradžia tapo ir naujojo karo, simboliškai pavadinto Šaltuoju, pradžia. Ir nepaisant to, kad per 50 metų po Antrojo pasaulinio karo tiesioginio supergalybių susidūrimo mūšio lauke arba branduolinio bombardavimo pavyko išvengti, bet nė vienas regioninis konfliktas nepasiėjo be priešiškų supervalstybių įsikišimo, o branduolinio ginklavimosi varžybos peržengė visas racionaliu protu suvokiamas ribas. Galiausiai tarptautinė įtampa ir ideologinė priešprieša buvo tokia didžiulė, kad tuomet niekas nebūtų nustebęs, jeigu Šaltasis karas būtų virtęs tikru karu.Bet galiausiai, kaip gerai žinome, Šaltasis karas vis dėlto pasibaigė. Šaltojo karo pabaiga buvo tikras "stebuklas kiaurame rėtyje". Vakarų demokratinės šalys galėjo nutraukti ginklavimosi varžybas, Vidurio Europos valstybės galėjo atkurti savo suverenitetą ir pradėti džiaugtis laisvo gyvenimo privalumais. Galiausiai atrodė, kad laisvė ir demokratija pagaliau įsitvirtina ir pačioje Rusijoje. Šaltojo karo pabaiga buvo tokia gera ir tokia netikėta naujiena, kad iš to džiaugsmo žmonės atrodo taip iki galo ir nesuvokė ir neįsisąmonino, kaip visai tai tapo įmanoma. Taip nutiko, nes niekas tuomet iš turinčiųjų galią ir įtaką pasaulyje garsiai ir aiškiai nepasakė paprasto dalyko. Niekas nepasakė, kad Rusija paprasčiausiai Šaltąjį karą beviltiškai pralaimėjo!Ach, tie mandagūs vakariečiai, ach, tie apsvaigę nuo laisvės rytų europiečiai, ach, tie naivūs Rusijos disidentai! Visi jie suprato, kas įvyko, bet niekas nenorėjo pasirodyti nemandagus ir užgaulioti ir taip jau "skaudžiai nukentėjusią" šalį ir tautą. Galų gale niekas neužmiršo ir Versalio pamokos, kaip nepelnytas Vokietijos pažeminimas tik dar labiau kaitino ir skatino revanšo troškimą.Mandagumas, žinoma, geras dalykas, bet vis dėlto, atrodo, kad ne jame slypi naujo konflikto užuomazga. Iš tikrųjų gi fakto, kad Rusija, pralaimėjo Šaltąjį karą "užmiršimas" ar "nutylėjimas" kaip tik ir atima iš mūsų galimybę suprasti, kas iš tiesų vyksta tiek pačioje Rusijoje, tiek ir jo santykyje su išoriniu pasauliu. Estijos įvykiai kaip niekad aiškiai parodė, kad tas pralaimėjimas paliko rusams daug gilesnį pdsaką, daug gilesnę žaizdą, negu mes visi manėme iki šiol.Panašiai, kaip Vokietijos visuomenė po Pirmojo pasaulinio karo, taip ir Rusijos visuomenė po Šaltojo karo jautėsi pralaimjusios nepelnytai, pralaimėjusios ne todėl, kad nebeliko jėgų ir resursų kovai, bet todėl, kad jų politiniai lyderiai (Gorbačiovas ir Jelcinas) pasielgė išdavikiškai ir užuot tęsę kovą, bailiai kapituliavo. Todėl nenuostabu, kad pralaimėjusioje Vokietijoje ketvirtame dešimtmetyje, tiek ir (dar kartą pabrėšime) pralaimėjusioje Rusijoje šiame dešimtmetyje iškilo būtent tokie politiniai lyderiai ir toks politinis elitas, kurie žadėjo atkurti ne demokratiją, žmogaus teises ar gerovės valstybę, bet, visų pirma, pažemintą šalies galybę ir didybę. Savaime suprantama, kad kitaip manantiems ir šiaip laisvamaniams, tokioje politinėje sistemoje vietos nedaug arba visai nebelieka.Tad, turint visa tai omenyje, visai kitoje šviesoje galima pažvelgti ir į šiandieninę Rusijos užsienio politiką. Žinoma, Rusija ne Vokietija, ir ji savo didybę pradeda "atkūrinėti" ne karo mašinos pagalba, bet kitomis, būtent jos tradicijai būdingomis priemonėmis. Labiausiai tikėtina, kad Rusija, apsvaiginta revanšizmo nuotaikų, vėl inicijuos vienokį arba kitokį Šaltąjį karą ir panašu, kad šį kartą ji maksimaliai tam reikalui išnaudos didelį santykinį pranašumą teikiančius energetikos resursus. Sprendžiant iš "vamzdynų diplomatijos", mes jau, ko gero, esame naujojo Šaltojo karo išvakarėse. O galbūt naujas Šaltasis karas jau vyksta, tik mes to dar iki galo nesuvokiame arba to nenorime pripažinti. Šiaip ar taip, neilgai trukus žinosime, ar ši prielaida iš tikrųjų yra teisinga.Iš tiesų, netgi nejauku darosi, kad tiek daug analogijų galima surasti tarp Vokietijos ir Rusijos. Bet jeigu šios analogijos turi pakankamo pagrindo, tai tuomet šiuose samprotavimuose turėtų atsirasti vietos ne tik pesimizmui, bet ir optimizmui. Šiaip ar taip, kaip jau buvo minėta, vokiečiams užteko antro skaudaus pralaimėjimo, kad jie galutinai pasišlykštėtų karu ir iš pagrindų pakeistų savo valstybės idėją ir tikslus. Tai galbūt ir rusams užteks dar vieno pralaimėjimo dar viename Šaltajame kare, kad ir jie kaip vokiečiai, pagaliau pradėtų blaiviau vertinti savo istoriją, susitaikytų su kaimynais, atsiprašytų jų ir atlygintų visas padarytas skriaudas ir galiausiai patys pasišlykštėtų tuo, ką jų valdžia daro dabar.Bet tai tik tolima perspektyva, savotiška šviesa tunelio gale. O tuo tarpu mes esame tik naujo Antrojo pasaulinio šaltojo karo pradžioje. Pirmasis karas truko 50 metų. Antrasis vis dėlto turėtų būti trumpesnis.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą VERSLO naujienlaiškį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau