Naujo šaltojo karo belaukiant

Publikuota: 2007-02-20
Atnaujinta 2015-06-04 12:44

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas dar
kartą šokiravo pasaulį savo pasisakymais, primenančiais šaltojo karo laikus.
Sakydamas kalbą Miuncheno saugumo konferencijoje p. Putinas nesistengė atsargiau
rinkti žodžių, kritikuodamas JAV.

Po šios kalbos vis dar neslopsta komentarai ir vertinimai, bandantys pateikti p. Putino pasisakymui vis naujų atspalvių. Vieni analitikai kalbą prilygina garsiąjai Vinstono Čerčilio (Winston Churchill) kalbai apie "geležinę uždangą", kuri simbolizavo šaltojo karo pradžią, kiti joje neįžvelgia nieko naujo dabartinės JAV kritikos fone. Tačiau kodėl tiek dėmesio būtent šiai Rusijos prezidento kalbai?Oficialios kalbos retai tampa tikrosios politikos atspindžiais ar naujos politikos pranašais. Tačiau kartais jos leidžia pajusti pasikeitusius politinius vėjus, ypač jei prieš tai vyravo neiškus štilis. Pono Putino kalba kaip tik tokia - Rusijos prezidentas su neslepiamu atvirumu nurodė, kad diplomatinių mandagybių ir tuščių žodžių laikotarpis baigiasi. Bet ar prasideda ir naujas konfliktų ar "šaltųjų karų" tarp didžiųjų pasaulio valstybių etapas?Iš esmės, p. Putinas tikrai nepasakė kažko naujo ar netikėto, kuo nebūtų kaltinama JAV politika ar jos prezidentas Džordžas Bušas (George W. Bush). Europos lyderiai dar prieš JAV invaziją į Iraką kalbėjo apie nepageidaujamą amerikiečių vienašališkumą ir dominavimą, o pačių amerikiečių rinkiminėse kovose galima išgirsti ir ymiai grubesnių atsiliepimų apie JAV užsienio politiką. Tačiau savo namuose ar tarp tradicinių partnerių diskusijos gali būti aštresnės, o Rusijos ir JAV santykiuose visuomet buvo jaučiamas tam tikras atsargumas, kuris bent jau abiejų valstybių vadovams neleisdavo pernelyg agresyviai rodyti priešiškumo.Net jei žemesnio rango pareigūnai išsakydavo daugiau kritikos, prezidentai tarpusavyje demonstruodavo kartais net nenatūralų draugiškumą. Ponas Putinas pirmasis peržengė nematomą liniją ir tai turėtų gerokai atšaldyti būsimus JAV ir Rusijos viešuosius santykius. Tad kokio pasaulio ir tarptautinės politikos galime tikėtis ateityje?Visų pirma - žymiai agresyvesnio ir pavojingesnio. Nuo maždaug 1991-ųjų prasidėjęs sąlyginės ramybės ir bendradarbiavimo tarp didžiųjų pasaulio valstybių etapas eina į pabaigą. JAV, pasijutusi vienintele supergalybe, taip ir nesuprato, ką su šia galia daryti. Pasitvirtino taisyklė, kad galios disbalansas kelia nerimą net tiesioginės grėsmės nejaučiančioms valstybėms, o pati galios pranašumą turinti valstybė laiku nesupranta, kada "persitempia" ir peržengia savo galimybių ribas.JAV jau įžengė į šią pavojaus zoną, todėl nuo šiol jos tarptautinės politikos galimybės ims tik mažėti. Pono Bušo sprendimas siųsti į Iraką dar daugiau karių rodo, kad pavėluotai bandoma ištaisyti tai, ko jau turbūt nebeįmanoma pataisyti. Kuo ilgiau bus vengiama pripažinti, kad planai Irake žlugo, tuo sunkesnės bus amerikiečių "pagirios" vėliau.Kaip tik tai pajuto Rusija, kuri mielai prisidėtų prie lėto JAV sekinimo ir bent taip "atkeršytų" už sužlugdytą Sovietų Sąjungą. Rusijos flirtavimas su Iranu ir net Saudo Arabija patvirtina, kad Maskva neatsisako žaisti savo žaidimus tuose regionuose, kuriuos JAV laiko savo svarbiausių interesų zona. Iranui Rusija jau pažadėjo net modernias priešlėktuvines raketas S300, kurios būtų panaudotos tiesiogiai prieš amerikiečius, jei šie vis dėlto ryžtųsi atakuoti Iraną. O kaip pasiteisinimą Putinas pabrėžė, kad JAV pati išprovokavo Iraną kurti branduolinę programą ir todėl dabar neturėtų stebėtis, kad Teheranas elgiasi agresyviai.Kita vertus, nereikėtų pamiršti, kad 2008 m. vyks tiek Rusijos, tiek JAV prezidento rinkimai. Nors po jų prezidento postuose nebeliks nei p. Putino, nei p. Bušo, dabartiniai valstybių vadovai yra visiškai skirtingose pozicijose. Putinas yra beveik tikras, kad jo vietą užims jam ištikimas įpėdinis, todėl gali daryti iš esmės bet ką - jei nepasiseks, pasekmės klius nebe jam, o jei pavyks dar labiau sustiprinti Rusijos galią - galės mėgautis Rusijoje vos ne šventojo aureole ir skinti sėkmės vaisius būdamas jau kitoje pozicijoje. JAV prezidentas iš esmės nebeturi ko prarasti - jo partija greičiausiai negalės laimėti kitų prezidento rinkimų, todėl turėtų tik tęsti savo pasirinktą politikos kryptį, tikėdamasis stebuklo. Neįvykus stebuklui, o amerikiečiams tik dar giliau įklimpus į Artimųjų ir Vidurio Rytų smėlį, būsimam JAV prezidentui neliks nieko kito, kaip tik prisiminti pasitraukimo iš Vietnamo pamokas.Tikriausiai kaip tik toks scenarijus Putinui atrodo neišvengiamas, todėl jis neslepia savo ironijos JAV atžvilgiu. Galbūt toks atviras pareiškimas privers ir JAV prezidento administraciją greičiau suvokti, ko galima tikėtis artimiausiu metu iš Rusijos, nes kol kas ji tebekartoja seną frazę: "šaltasis karas praėjo".Iš tiesų, šaltasis karas baigėsi, kaip anksčiau ar vėliau baigiasi visi karai. Tačiau dar nė vieno karo pabaiga neatnešė galutinės taikos pasauliui. Visuomet kildavo naujas, visiškai kitoks karas ir niekas jam nebūdavo iki galo pasirengęs - net tie, kurie jį pradėdavo.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą VERSLO naujienlaiškį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau