Ukrainos likimas skęsta kraujyje

Nors ką ten tie švelnūs žodžiai! Kai vyksta karas, ne laikas žodžių vynioti į diplomatinę vatą. Vakarai vis ragina Ukrainos valdžią nutraukti smurtą prieš savo šalies civilius gyventojus ir taikiu būdu kuo skubiau spręsti susidariusią sudėtingą padėtį. Taip kalba ir Lietuvos atstovai – prezidentė Dalia Grybauskaitė, premjeras Algirdas Butkevičius, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ir kt. „Kiekvienas kraujo lašas guls ant Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus sąžinės ir jokie pasiaiškinimai ar pasiteisinimai nebeturės reikšmės“, – įspėjo opozicijos lyderis Andrius Kubilius.

ES lyderiai reiškiasi panašiai. Bet ar šie žodžiai ir pareiškimai turi esminę reikšmę žūvančių žmonių akivaizdoje? Panašu, kad europietiškai korektiška retorika nedaro įspūdžio kietų vyrukų kultą puoselėjantiems politikams, besidangstantiems jėgos struktūrų skydais. Atėjo metas kitokias vertybes puoselėjantiems Vakarams pagaliau suvokti, kad jų diplomatiškai nuosaikus požiūris į dabartinį Ukrainos režimą tebuvo tragiška iliuzija.
Tenka pripažinti, kad ES pernelyg užsižaidė su p. Janukovyčiumi, taip ir neperprato jo, o ir apskritai ukrainiečių plačios kaip stepės slaviškos sielos. Dar pernai, kai ES diplomatai nuoširdžiai tikėjo, kad p. Janukovyčius imsis taip reikiamų reformų ir pasirinks suartėjimo su Europa kelią bei pasirašys Asociacijos sutartį, nemažai politologų įspėjo – netikėti gudria Ukrainos prezidento šypsena, nespausti jo į kampą dėl tik jam žinomų priežasčių nepriimtinais reikalavimais. Jie ragino geriau paieškoti aplinkinių būdų, kaip jį palenkti į savo pusę. 
Į šiuos pasiūlymus neįsiklausyta. Ar dėl arogantiškos ES laikysenos, ar dėl lėtapėdiškos Bendrijos sprendimų priėmimo sistemos, ar dėl elementaraus situacijos nesuvokimo nebuvo rasta „labiau žemiškų“ ir labiau vertinamų Ukrainoje galimybių padėti finansiškai. Nebuvo net užuominų apie taip trokštamą narystės ES perspektyvą, nepažadėta bevizio režimo.Žodžiu, nepadaryta nieko, kas galėtų besiblaškantį tarp Rytų ir Vakarų oficialųjį Kijevą pastūmėti Europos link. Blogiausia, kad toks neveikimas paskatino jį dreifuoti į Kremliaus pusę, kuris sumaniai žongliravo milijardiniu slaviško solidarumo meduoliu, nors puikiai suvokė, kad toks sprendimas gali suskaldyti tautą. Matyt, tradiciškai pasikliauta jėgos struktūrų galia, kuri turėjo užtikrinti santykinę ramybę ir apmalšinti maištaujančios opozicijos įkarštį. Panašu, kad Ukrainos prezidentas apsiskaičiavo ir nei sausį panauda jėga, nei ledinio vandens patrankos, spiginant 30 laipsnių šalčiui, neišgąsdino žmonių, esančių už europietiškas vertybes.
Panašu, kad dabar jau baigiamos išsemti taikios įvykių atomazgos galimybės. Arba p. Janukovyčius turės pasitraukti, arba bus nuverstas minios, arba jis pats paskandins tautą kraujyje, išprovokuos pilietinį karą, šalies skilimą, kartu destabilizuos padėtį geopolitiškai jautrioje Europos vietoje. Galima net neabejoti, Vladimiras Putinas dės visas įmanomas ir nelabai įmanomas pastangas, kad ir toliau liktų Maskvos orbitoje.
Dabartinis iššūkis Vakarams – bandyti skubiai ištaisyti ankstesnes klaidas ir imtis veiksmų, kurie galėtų pasukti Ukrainą į Europos kelią.