Ar susijusi pigesnė šiluma ir valstybės valdomos įmonės?

Deja, bet pranešimuose trūksta detalių, tačiau ir be jų dėstoma mastymo logika kelia labai daug klausimų. Siūlyčiau užsiduoti tuos klausimus. Mes jau pripratę, kad premjero žodžiai nėra iškalti akmenyje, tačiau neturime kito šaltinio diskusijai.„Lietuvos žmonėms tokia įmonė būtų labai naudinga, todėl, kad būtų didesnis valstybės reguliavimas šilumos ūkio gamyboje ir šilumos energijos pardavime.“ (...) „Po diskusijų sutarėme, kad šilumos kaina būtų dar stipriau reguliuojama Lietuvoje. Ir ruošiamės sukurti specialiosios paskirties akcinę bendrovę, kuri priklausytų „Lietuvos energijai“. 51% kapitalo kaip tik turėtų būti valstybės rankose.“Labai svarbus strateginis pareiškimas. Premjeras nurodo, kad aukštos šilumos kainos Lietuvoje yra dėl nepakankamai sureguliuoto šilumos gamybos ir jos pardavimo.Tačiau jei reikia, „kad būtų didesnis valstybės reguliavimas“, tai kodėl siūloma įkurti valstybės valdomą bendrovę tokiam poreikiui tenkinti? Valstybės valdomų įmonių reforma, paremta Skandinavijos pavyzdžiu, nurodo, kad įmonių valdymas privalo būti atskirtas nuo reguliavimo. T.y. įmonės, valstybinės ir privačios, turi būti valdomos aiškiais principais siekiant naudos akcininkui ir jų strategijos įgyvendinimo.Tuo tarpu valstybinis rinkos reguliavimas turi būti griežtai atskirtas nuo įmonių valdymo. Reguliavimas turi galioti ir valstybinėms ir privačioms įmonėms vienodai.Taigi, siekti didesnio valstybės reguliavimo įkuriant  valstybės valdomą įmonę, reiškia tiesiogiai prieštarauti Valstybės valdomų įmonių reformos principams. Tai yra ir prieštarauti Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos principams, o į šią organizaciją Lietuva pateikė paraišką įstoti dar praėjusiais metais.Bet veikiausiai premjeras šiek tiek sumaišė žodžius ir sau netikėtai įterpė nereikalingą žodį „reguliavimas“ – spėčiau, kad jis turėjo omeny, jog problema yra „gobšūs“ šilumos gamintojai, kurių apetito nepavyksta sumažinti nei konkurencijos, nei reguliavimo pagalba. Ir tada sprendimas jam atrodo akivaizdus – sukurti valstybinį šilumos gamintoją, kuris nebus toks „gobšus“ kaip privatus. Jam galima bus liepti nekelti kainų, neturėti pelno, o prieš rinkimus ir padirbėti į nuostolį.„Po diskusijų sutarėme, kad šilumos kaina būtų dar stipriau reguliuojama Lietuvoje. Ir ruošiamės sukurti specialiosios paskirties akcinę bendrovę, kuri priklausytų „Lietuvos energijai“. 51% kapitalo kaip tik turėtų būti valstybės rankose. Šalia šilumos ūkio gamybos pertvarkos taip pat turi būti atsižvelgta ir į tai, kad kartu turi būti gaminama ir elektros energija.“Aš asmeniškai nesu valstybinio kapitalo menkintojas – esu tikras, kad valstybės valdomos įmonės turi turėti savo vaidmenį valstybėje, gali būti labai naudingos, o valdomos griežtai laikantis VVĮ Reformos principų – skaidrios ir efektyvios.Tačiau mano nuomone, premjeras ir jo komanda daro fundamentalią klaidą ne detalėse, o principe. Jie nori daugiau reguliavimo ne stiprindami reguliavimą, o pakeisdami reguliuojamuosius (konkrečiai šiuo atveju – įkurdami valstybės kapitalo įmonę). Kokia to logika, juk Lietuvoje šilumos ūkio reguliavimas atliekamas per Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją (VKEKK)?Aš matau tik dvi priežastis. Pirmiausia, VKEKK politiniuose sluoksniuose yra matoma kaip negebanti iš esmės reguliuoti jos prižiūrimų rinkų. Komisija formaliai publikuoja ataskaitas, rengia metodologijas, tačiau paaiškėjus, kad „Vilniaus energijos“ nuosavybės grąža 2004–2011 metais vidutiniškai buvo po 37% nemato tame jokios problemos. Jos nuomone, čia yra ne jų kompetencijos dalykas. O juk kalbame apie Komisijos reguliuojamą monopolinį sektorių, kurio pelnas turi būti ribojamas, kad monopolininkas nesinaudotų savo išskirtine padėtimi. Palyginimui, vidutinė visų Lietuvos įmonių nuosavybės grąža tuo laikotarpiu buvo 6,7%. Visuomenei ir politikams tai kelia klausimą, ar Komisija reguliuoja tai, ką turi reguliuoti.Antra priežastis – politikams labai norisi išlaikyti savo politikos instrumentus. Tai ne priekaištas, tai visiškai natūralus noras, nors ir neefektyvus ilgalaikėje perspektyvoje. Politikas nori būti tikras, kad neteisybė bus ištaisyta tuojau pat, kad jo pažadas bus įvykdytas. Ir visiškai suprantama, kad pažadui vykdyti yra tinkamesnė jo paskirta įmonės vadovybė, nei nepriklausomas reguliuotojas. Dirbant su rinkos dėsniais ir nepriklausomais reguliuotojais veikia skirtingos žaidimo taisyklės, reguliuotojai nėra taip stipriai saistomi rinkimų ciklo ir vartotojų ar įmonių sentimento, reguliuotojo požiūris turi būti gerokai ilgalaikiškesnis.Buvusi Vyriausybė manė, kad šilumos kainą gali sumažinti didesnė šilumos gamintojų konkurencija. Kartu buvo suprantama, kad reguliavimas šilumos ūkyje turi būti gerokai stipresnis ir kokybiškesnis. Todėl Seimui buvo pateiktas Infrastruktūros reguliuotojo įstatymo projektas, kuris turėjo sujungti kelis reguliuotojus, užtikrinti jiems tinkamą finansavimą ir padėti susikurti reikiamas kompetencijas. Projektas nebuvo patvirtintas (manau ir dėl mano minėtos priežasties – kad politikams lengviau suvokiamas tiesioginis įmonių valdymas, nei poveikis per teisės aktus ir nepriklausomus reguliuotojus).Premjerui kalbant apie šilumos ūkio kainas akivaizdu, kad jis siekia geresnio šilumos ūkio reguliavimo. Tačiau tai turi būti pasiekta civilizuotai skandinaviškai – per reguliavimo sutvarkymą, o ne tiesmuką valstybinio kapitalo investavimą (visai neneigiu ir tos galimybės, tačiau ji turi būti realizuojama po to, kai stiprus reguliavimas veikia, o ne vietoj reguliavimo).Juk ar galime pasigirti valstybės valdomų įmonių efektyvumo klausimu? Pati reforma juda tik iš inercijos, vyriausybė nėra išreiškusi savo nuomonės praktiškai nė vienu valstybės valdomų įmonių reformos klausimu. Ją palaikančio asmens vyriausybėje nėra. Ar turime pakankamą pagrindą tikėti, kad įkūrus dar vieną milijardinę valstybinę bendrovę pasieksime efektyvumą? Ar nepaaiškės, kad ES lėšų reikia daugiau, kad įmonė nuostolinga, kad reikia daugiau investicijų nei tikėtasi?Seime praėjusią kadenciją nepatvirtintas Infrastruktūros reguliuotojo įstatymas vis dar nepakankamos kokybės. Jame kalbama apie finansavimą ir kompetencijas, tačiau per mažai apie reguliavimo principus ir galutinius reguliavimo tikslus bei jo matavimus.Todėl norint geriau reguliuoti šilumos ūkį, svarbiausias žingsnis yra sutvarkyti reguliavimo aplinką. O nesistengti įkurti naujos valstybinės įmonės, kuri veikdama prastai reguliuojamoje aplinkoje negebės dirbti efektyviai.