Kam reikalinga vieninga Europa?

Publikuota: 2013-03-19
Atnaujinta 2015-06-01 18:44
Haroldas Jamesas. Prinstono universiteto istorijos ir tarptautinių reikalų profesorius
Haroldas Jamesas. Prinstono universiteto istorijos ir tarptautinių reikalų profesorius
 

PRINSTONAS. Kokia tolesnio Europos vienijimosi prasmė? Grėsmė, kad euro zona „sprogs“, o kartu su ja suirs ir Europos Sąjunga, mažėja. Tačiau painūs Italijos parlamento rinkimų rezultatai (Aukštesniuosiuose parlamento rūmuose vyrauja partija, nusiteikusi prieš ES, o Deputatų rūmuose daugumą sudaro Europos Sąjungą palaikantys parlamentarai) paskatino atnaujinti diskusijas apie Europos integracijos tikslus.

Europiečiams vis sunkiau rasti ES integracijos, vykusios pastaruosius šešis dešimtmečius, pranašumų. Anksčiau dauguma pritarė teiginiui, kad integracija sukuria sąlygas žmonėms geriau gyventi, ir tai yra puikus pagrindas gyventojų gerovei kurti. Iš pat pradžių Europos Sąjungos šalininkai tvirtino, kad sukūrus bendrąją rinką dėl suintensyvėjusios prekybos suklestės Bendrijos ekonomika. Panašūs buvo ir kapitalo rinkų integravimo, o vėliau ir bendrosios valiutos rėmėjų argumentai.

Visi šie teiginiai labai primena dar devynioliktajame amžiuje dėstytus samprotavimus apie nacionalinę integraciją ir vienijimąsi. Dviejose šalyse, dėl kurių problemų iš esmės ir prireikė integruoti dvidešimtojo amžiaus Europą, – tai yra Vokietijoje ir Italijoje – vyravo kultūrinė ir politinė įvairovė. Romantiškasis devynioliktojo amžiaus pradžios nacionalizmas, pasibaigęs nesėkmingomis 1848-ųjų revoliucijomis, abiejų šalių gyventojus paskatino susimąstyti apie ekonominius veiksnius ir materialinę naudą.
Įtakingas Vokietijos žurnalistas Ludwigas von Rochau, sugalvojęs sąvoką Realpolitik („tikroji politika“), taip apibūdino Vokietijos gyventojų nuotaikas paskutinio Otto von Bismarcko inicijuoto karo dėl šalies suvienijimo išvakarėse. Vokietijos vienybė – tai ne širdies troškimas, o „paprastas verslo sandoris, naudingas visoms jį sudarančioms šalims, tačiau kiekviena jų siekia pasičiupti kuo daugiau naudos sau“.1848 metais žlugo ir italų iliuzijos, ir tada jie priėjo prie tos pačios išvados. Italijos gyventojai suprato, kad patriotizmas gali atverti puikias verslo galimybes. Didysis Florencijos politikas, liberalas Bettino Ricasoli suvokė, kad Toskana tiesiog finansiškai nepajėgi išgyventi pati viena.Šis savotiškas ekonominis Vokietijos ir Italijos nacionalizmas paskatino burtis interesų grupes, palaikančias O. Von Bismarcko ir Camillo Cavouro nacionalinės vienybės idėjas. Tačiau sulėtėjus šalių augimui, šių „nacionalinių projektų“ sėkmės tikimybė ėmė mažėti, ir tada iškilo judėjimai, kurių nariai agresyviai konfrontuodami su kitais, o kartais net smurtu ėmė ginti savo kultūrinį tapatumą.
Galima sakyti, kad Mario Montis yra šių devynioliktojo šimtmečio patriotų, iškėlusių idėją apie ekonominę nacionalinės vienybės naudą, „įpėdinis“. Tik dabar dėl ekonominių priežasčių reikia vienyti visą Europą. Ši Europos vizija tikrai nėra idealistinė, ir M. Montis atvirai kalba apie tai, kokios naudos iš Europos sanglaudos gali tikėtis italai. Tačiau kaip ir devynioliktajame amžiuje, taip ir dabar raginimas vienytis sulaukia aštrios kritikos, nes taip puoselėjama vienybė šiuo metu sukelia tik skausmą ir kančias ES gyventojams.
Šiuolaikiniai europiečiai, žvelgdami į ateitį, mato tiktai pernelyg užsitęsusią recesiją ir varginančias griežtas taupymo priemones. Europa iš jų reikalauja vien aukotis: šiaurės europiečiai perveda didžiules pinigų sumas ir taip finansiškai gelbsti į bėdą įklimpusius pietiečius, o pietų Europos gyventojai verčiami grąžinti milžiniškas skolas, kurių galbūt iš viso neįmanoma išmokėti.
Vienas ekonominis argumentas, palaikantis Europos vienybę, gali būti šis: glaudesnė integracija leidžia lengviau finansuoti skolas, nes taikomos mažesnės palūkanos. Sumažėsianti skolinimosi kaina buvo stiprus motyvas, dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje paskatinęs Pietų Europos šalių vyriausybes prisijungti prie ekonominės ir pinigų sąjungos. Vis dėlto norint atsikratyti įsipareigojimų nevykdančios šalies vardo, reikia sumokėti itin didelę kainą.
Ir vėl būtų pravartu pasitelkti istorinę paralelę. Dar galiojant senajam ikirevoliuciniam režimui (ancien régime), Prancūzija ne kartą buvo patekusi į sunkią padėtį ir iš dalies nevykdė įsipareigojimų kreditoriams. Tada ji pati susimažino palūkanų normas ir prasitęsė skolų grąžinimo terminus. Tačiau devintajame aštuonioliktojo amžiaus dešimtmetyje buvo susitarta, kad taip elgtis nedera. Dėl šių finansinių suvaržymų kilo Didžioji Prancūzijos revoliucija, o revoliucionieriai reikalavo skirti milžiniškus mokesčius turtingiems elito atstovams.
Jeigu į Europos integraciją žiūrėsime vien turto kaupimo ir gyventojų klestėjimo požiūriu, ji taps panaši į santuoką. Pavyzdžiui, devintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pabaigoje tuometis Europos Komisijos vadovas Jacquesas Delorsas, kalbėdamas apie „dviejų greičių“ Europą, pasakė, kad viena ar dvi šalys galbūt turės sudaryti „kitokią vedybų sutartį.“
Pateikdami analogiją su santuoka, politikai norėjo pabrėžti, kad Europos Sąjungos valstybių narių tarpusavio santykiai yra išskirtiniai. Europos šalys palaikė ir puoselėjo savitus ryšius, į kuriuos neturėjo teisės kištis niekas, o ypač Jungtinės Amerikos Valstijos. Kaip 1997 metais pasakė tuometis Prancūzijos finansų ministras Dominique‘as Straussas-Kahnas: „Susituokę žmonės nenori, kad į jų miegamąjį brautųsi pašaliniai asmenys.“
Tačiau santuoka gali būti ir itin sudėtinga (tą puikiai žino ir pats D. Straussas-Kahnas). Britų žurnalisto, rašančio ekonomikos temomis, Martino Wolfo nuomone, Europos Sąjunga panaši į nesėkmingą santuoką, kai sutuoktinius kartu laiko vien pernelyg didelė skyrybų kaina. Ne vienas apžvalgininkas šią šalių „santuoką“ laiko dirbtine ir nenatūralia.
Tradiciniai santuokos įžadai – tai įsipareigojimas, susiejantis partnerius visam gyvenimui, neatsižvelgiant į besikeičiančias aplinkybes: jie pasižada likti kartu ir būdami turtingi, ir nuskurdę, ir trykšdami sveikata, ir susirgę. Tačiau net ir tuo atveju, jeigu santuoka nėra laiminga, sutuoktiniai privalo likti kartu. Taigi kaimynams, kurių praeityje būta daug barnių arba netgi smurto, nepatartina mėginti taikytis susituokiant.
Didžiausia problema yra ta, kad europiečiai nebesupranta, kokia yra šios „santuokos“ prasmė ir kodėl jie turėtų norėti likti „susituokę“. Iš pradžių apsvaiginti materialinės gerovės ir saugumo pažadų, Europos gyventojai puoselėjo perdėtai romantiškus „šeimyninės“ laimės lūkesčius.
Tačiau, nors dabartinės Europos Sąjungos padėties lyginimas su nelaiminga santuoka kelia tik liūdnų minčių, tai turi ir pranašumų, nes leidžia europiečiams suprasti, kad jie yra kartu ne tik dėl materialinių priežasčių. Vis dėlto, kol iki galo neišmoko šios pamokos, ES turi pasiruošti dar ne vienai nesėkmei ir integracijos priešininkų puolimams, o svarbiausia tai, kad ji vis dar turi atsakyti į esminį klausimą – kodėl reikia laikytis išvien, o ypač šiais laikais, kai vis daugiau europiečių linkę apskritai nesituokti?

Pasirinkite jus dominančias įmones ir temas – asmeniniu naujienlaiškiu informuosime iškart, kai jos bus minimos „Verslo žiniose“, „Sodros“, Registrų centro ir kt. šaltiniuose.

Norite pasiūlyti temą, turite pastabų, pasiūlymų ar klausimų? Parašykite „Verslo žinių“ redaktoriams.

Jei norite suteikti konfidencialios informacijos, rašykite vyr. redaktoriui rolandas.barysas@verslozinios.lt

Vyriausybė neskubės NPD sulyginti su MMA, nes tai kainuotų šimtus milijonų Premium 2

Europos Sąjunga tikisi kitąmet susitarti dėl bendrų visoms šalims minimalaus mėnesio atlyginimo (MMA)...

Verslo aplinka
2021.11.30

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Valdyti Sutinku