Džiunglėse ir tvarka laukinė

Pradžioje užtektų nustatyti visiems vienodas veiklos sąlygas, reikalavimus ir kontroliuoti, ar jų laikomasi.
VLADIMIRO IVANOVO Taksi kaip veidrodyje atsispindi miesto, jei geriau įsižiūri, tai ir visos šalies veidas. Lietuvoje įsėdęs į taksi gali pamatyti įvairių veidų, netgi praeities ar ateities vizijų. Ir tai nepriklauso nuo žmogaus fantazijos lakumo laipsnio. Mūsų šalyje taksi klientas jaučiais it į laiko mašiną pakliuvęs ir beveik niekada nežino, kokį veidą išvys ir kokia bus kelionė. Būtų sąžininga, jei bent taksi kainoraštyje būtų nurodama: 1,79 Lt ir dūmą traukiantis, šypseną namuose palikęs „šoferis“ nuveš į sovietmetį, 1,99 Lt ir rūstus vyrukas odine striuke, užsitraukęs kepurytę iki pat akių, nulakins į laukinius 1990-uosius. Rusiškas šansonas, muzika nemokamai, jei norite švaros, mandagumo ir informacijos apie miestą, kuriame viešite, ir čekio, primokėkite dar po 2 Lt už 1 km. Kadaise tie, kurie manėsi vakariečiais, galėjo užsisakyti vienintelį Vilniaus merui Artūrui Zuokui priklausantį britišką „kebą“. Tokio neturėjo nė vienas kitas meras. Kaip ir nė vienas kitas meras nesiėmė taip smarkiai reguliuoti taksi verslo. Užmojai buvo pagrįsti, tada ir dabar taksi versle sukasi milijonai neapskaitytų pinigų, dešimtys tūkstančių nemokamų mokesčių ir ne ką mažiau ir nepatenkintų klientų. Tiesą sakant, ir patys vairuotojai bei jų darbdaviai nėra patenkinti susidariusia padėtimi. Tačiau bent menkiausi bandymai sureguliuoti šią sritį sukelia tik bangas, tiksliau būtų sakyti, tik burbulus liūne. Geri norai skaidrinti šį verslą paskęsta ar virsta kitu geru noru – pavyzdžiui, įsteigti savivaldybės valdomą įmonę, ją dotuoti ir kitaip remti. Suprask, sąžiningai ir kokybiškai dirbantys verslininkai neišvengia nuostolių. Tada prisireikia kurti tokią veiklos schemą, kad nei konkurentai, nei kontroliuotojai jos neperpranta. Nors pradžioje užtektų nustatyti visiems vienodas veiklos sąlygas, reikalavimus ir kontroliuoti, ar jų laikomasi. Teoriškai minėtai kontrolei gal ir užtektų savivaldos kompetencijos ir būtinai rimtos mokesčių sargų priežiūros, o leisti prezidentės dekretų ar atskirų ES direktyvų nereiktų skubėti. Centrinė valdžia šiuo metu tikrai turi svarbesnių reikalų nei tvarka vairuotojų pasaulyje. Pirmiausia pačios savivaldybės turėtų atsakyti į klausimą, ko miestai tikisi, kokius reikalavimus kelia šiai veiklos sričiai. Vienas dalykas, jei miestui, tai yra jo gyventojams, ir svečiams, reikalinga kokybiška paslauga. Visai kita, jei taksi atstoja darbo biržą, o „taksavimu“ sprendžiamos užimtumo bėdos. Pirmuoju atveju norintiems dirbti taksistais tektų privalomai atitikti tam tikrus reikalavimus, kurie seniausiai išdėstyti teisės aktuose.
Antruoju atveju pamirškime reikalavimus ir kokybės standartus – džiaukimės, kad žmonės turi galimybę uždirbti, išmaitinti šeimą ir šiaip taip išgyvena vadovaudamiesi džiunglių įstatymais. Tik tokiu atveju tenka susitaikyti su faktu, kad jie nemoka mokesčių ir neteikia kokybiškų paslaugų, dargi dempinguos kainas. Ir skundžia į verslą įsiterpusią savivaldybę, ir keikia politikus, kurie viena ranka reguliuoja, kita – suka biznį. Taip, biznį, nes versle galioja įstatymai, o džiunglėse taisykles kuria ir keičia stipriausias.