Ir profesionalai tampa žaliavalgiais

„Kai dėl įtempto darbo, streso pasijutau tampanti ligų maišu, teko ieškoti išeičių“, – apie žaliavalgystės pradžią sako kvalifikuota virtuvės meistrė Ona Jurkšienė. ** Maistas turi būti skanus, ir žaliavalgystėjeŽaliavalgystėGyvas, arba žalias, maistas (angl. raw food), kitaip – žaliavalgystė, yra judėjimas, mitybos filosofija, užsienyje turinti daugybę sekėjų. Žalio, t. y. termiškai neapdoroto, tik iki 42 laipsnių ruošiant kaitinamo maisto gerbėjų būrys plečiasi ir Lietuvoje. Augant paklausai atsiranda ir ją tenkinančiųjų – pagal žaliavalgystės principus užaugintų ir paruoštų produktų galima įsigyti specializuotose gurmaniškų ar ekologiškų produktų parduotuvėse, kai kuriuose prekybos centruose, specializuotuose restoranėliuose. Komentaras Eglė Kliukaitė,Vilniaus dietologijos centro gydytoja dietologė Kai žaliavalgystę pasirenka suaugęs žmogus, kuris žino, ką daro, – galime sakyti, kad kiekvieno mūsų teisė – pasirinkti mitybos būdą, kuris mums palankesnis. Pagaliau – toks maitinimosi būdas nėra uždraustas, kaip ir vegetarizmas. Kalbant apie vaikus, paauglius, – gal nereikėtų jų painioti į žaliavalgystę. Jeigu vis dėlto dėl vienų ar kitų priežasčių jie tampa žaliavalgiais, reiktų akyliau stebėti jų sveikatą. Vyresniems žmonėms, turintiems lėtinių ligų ar po operacijų, kažin ar žaliavalgystė būtų tinkamas būdas pasveikti. Vėlgi į kiekvieną atvejį reikia žiūrėti individualiai. Mano galva, mes apskritai retai įsiklausome į savo organizmą, tiesiog nekreipiame dėmesio, ko jis norėtų. Daugeliu atveju, galime patys pastebėti, kokie produktai tinka geriau, kokie – blogiau, koks maistas lengviau virškinamas, nuo kokio – apsunksti, pučia pilvą ir pan. Kas sąmoningai tuo domisi ir maitinasi siekdamas sau nepakenkti, be abejo, gali atrasti ir žaliavalgystę. Apskritai žaliavalgystė yra radikalus vegetarinio maitinimosi būdas, vis dėlto tai termiškai neapdorotas maistas, ir augalinės kilmės. Kokie gali kilti pavojai, taip besimaitinant? Jeigu į žaliavalgio racioną įtraukta mėsa, žuvys, greičiausiai organizmas nepajus baltymų stygiaus. Jei mintama tik augalinės kilmės produktais, baltymas, kalbant apie tam tikrų amino rūgščių sudėtį, visgi nėra visavertis. Tokiu atveju kyla grėsmė, kad organizmui truks baltymų, gali mažėti raumenų masė. O žinome, kad pakankamas baltymų kiekis siejamas su imuninės sistemos atsparumu. Aišku, čia reikėtų kalbėti apie ryškiai mažėjančią baltymų masę, jeigu ji pasikoreguoja tik šiek tiek, organizmas gali to nepastebėti. Kita bėda – geležies, kalcio, vitamino B 12 trūkumas. Ankštinės daržovės, kurių daug valgo žaliavalgiai, turi augalinės kilmės baltymų. Tačiau jei kalbame apie visavertį baltymą, kurių yra mėsoje, žuvyse, pieno produktuose, kiaušiniuose, – norint jį pakeisti augalinės kilmės baltymu, racionas sudėtingėja. Nemanau, kad žaliavalgystė pasirenkama turint pagrindinį tikslą – sulieknėti. Apskritai, kai žmogus rodo dėmesį maistui, kai nebevalgo, kas po ranka, kas prieš akis, kalbant apie svorio korekciją, vien tai duoda rezultatų. Toks maitinimasis natūraliai padeda ir savijautai – didelės reikšmės sveikatai turi ir tai, kad nepersivalgome, kitą kartą gal net nereikia ieškoti kokių nors itin įmantrių produktų ar patiekalų, kad tai pajustum. Praktikuojant žaliavalgystę patarčiau dažniau pasidaryti kraujo tyrimus, jeigu jie geri, reiškia, organizmui visko pakanka, jis įsisavina reikiamas maisto medžiagas. Juk maitinantis žaliavalgiškai tikriausiai nesinori vartoti maisto papildų.