Vadovavimas džiazo ritmu

Rutgeris Slumpas, lektorius, inovacijų programos „de Baak“ vadovas: „Derėtų pamiršti egoizmą, tikslus pasieksite tik kartu su komanda.“ JUDITOS GRIGELYTĖS NUOTR.KomentarasAurimas Bakas, „WoraPay“ vykdomasis direktorius: „Lietuvoje vis dar manoma, kad direktyvus vadovavimas duoda daugiau naudos nei kitas kelias, kai darbuotojui leidžiama improvizuojant siekti iškeltų tikslų. Pastebėjau, kad trijų muškietininkų principas – vienas už visus ir visi už vieną – ne tik gražiai skamba, bet tikrai įkvepia darbuotojus. Kai žmonės turi bendrą tikslą, yra emociškai susiję su įmone, dirbdami jie nebežvilgčioja į laikrodį, o stengiasi patys ieškoti sprendimų. Svarbiausia, kad jie išlaisvina savo kūrybos potencialą, nesibaimina siūlyti net netikėčiausių idėjų. Vadovui tereikia darbuotojus nukreipti tinkama linkme. Visgi norint įdiegti tokius vadybos principus reikia ugdyti bendrovės kultūrą. Juk jei daugelį metų direktorius su darbuotojais nebendravo, o vieną dieną ima bičiuliautis, žmonėms tik kils įtarimų, o ne noras bendradarbiauti.“ PatirtisSėkmingai dirbantis vadovas vertinamas pagal tai, kaip greitai ir efektyviai jis sprendžia iškilusias problemas. Suprantama, kad iš jo tikimasi vis naujų sėkmės receptų. Šiuolaikiniai vadovai išsiskiria tuo, jog geba prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos ir nuolat taiko neįprastas, o kartais ir ne visiems iš karto priimtinas vadybos priemones. Tinklalapis „Forbes.com“ pateikia pavyzdį, kaip futbolo komandos „Philadelphia Eagles“ vadovė Susana T. Spencer, pasitelkusi improvizaciją, sugebėjo iš naujo suburti komandą ir užglaistyti nepasitenkinimą. „Vienas mano kaip vadovės uždavinių buvo sumažinti komandos išlaidas. Bene daugiausia lėšų išleisdavome kelionėms lėktuvu. Taigi vienas pirmųjų mano sprendimų buvo pakeisti patogų didelį lėktuvą gerokai mažesniu, bet pigesniu. Nors toks sprendimas buvo naudingas finansiškai – sutaupydavome apie 200.000 USD kasmet, tačiau nujaučiau, kad tiek žaidėjai, tiek treneriai neliks patenkinti. Juk visada, kai vadovybė imasi sąnaudų mažinimo, nesulaukia pritarimo iš personalo. Taigi komandai teko persėsti į mažesnį lėktuvą, kuriame sėdynės buvo gerokai siauresnės, lubos žemesnės ir svarbiausia, vykstant į ilgesnes keliones tekdavo nusileisti tarpiniame oro uoste pasipildyti degalų. Prieš pirmąjį komandos skrydį naujuoju mažuoju lėktuvu ėmiau sukti galvą, kaip nukreipti jų dėmesį nuo nepatogumų ir tam pasitelkiau improvizaciją. Kai po keleto valandų skrydžio lėktuvas ėmė leistis, kad prisipiltų degalų, kenčiau veriančius komandos žaidėjų žvilgsnius, kai šie lipo iš lėktuvo ir patraukė į oro uosto laukimo salę. Palaukiau, kol visi komandos nariai išlips iš lėktuvo ir ėmiausi veiklos. Netrukus prie lėktuvo buvo atvežti keli vežimėliai, pilni ledų, dubenėliai su bananais, riešutais, įvairiais pabarstukais ir pan. Kai žaidėjai ir treneriai, grįžę į lėktuvą, pamatė šią saldumynų laviną – nudžiugo kaip vaikai. Kabino šaukštais ledus, bėrėsi pagardų. Po penkiolikos minučių, kai lėktuvas pakilo, salone buvo neįprastai tylu, visi ramiai mėgavosi saldumynais ir šypsojosi. Ši mano improvizacija tapo komandos tradicija – nusileidus pasipildyti degalų, visi jau laukia ledų fiestos“, – patirtimi dalijasi komandos vadovė.