Ekonominio augimo ateitis

Michael Spence Ko galime tikėtis pasaulio ekonomikai kylant iš didžiausio nuosmukio per kone šimtmetį? Trumpas atsakymas – „naujos normalios“ finansų sistemos, kuriai būdingas lėtesnis augimas, mažesnis rizikos laipsnis ir didesnis pamatinis stabilumas. Saugiausia prognozė – vidutiniu laikotarpiu augimas sulėtės. Finansų krizę, kuri sparčiai peraugo į pasaulio ekonomikos nuosmukį, lėmė ne tik nesprendžiamos nestabilumo, rizikos ir didėjančio disbalanso problemos, bet ir visuotinis nesugebėjimas iki krizės „įžvelgti“ augančią sisteminę riziką. Dabartinė krizė vadinama pasaulinio masto, ypač didelę ir griaunamąją galią turinčia „balansų recesija“, kadangi nuosmukis prasidėjo nuo finansų ir namų ūkių sektorių balansų. Ateityje centriniai bankai ir priežiūros institucijos nebegalės rūpintis vien (prekių ir paslaugų) infliacija, ūkio augimu ir užimtumu ir balanso klausimus paliks savieigai. Naujojoje finansų reguliavimo sistemoje būtina daugiausia dėmesio skirti kapitalo, rezervų ir pelno reikalavimams; riboti sisteminės rizikos didėjimą nustatant skolos ribas. Palyginti su netolima praeitimi, kapitalo kaina padidės, skolinimosi sąnaudos išaugs ir bus sunkiau pasiskolinti, o rizika bus labiau išskaidyta nei iki krizės. Turto burbulai neišnyks, tačiau sumažės tikimybė, kad juos augins skolintos lėšos. Besitęsiant krizei, daugelis šalių, nepriklausančių didžiajam dvidešimtukui, iš esmės neturi kaip apsiginti, nes jų ūkis yra nedidelis, santykinai skurdus, nėra fiskalinių galimybių skatinti ekonomiką ir nepakanka atsargų nutekančiam kapitalui kompensuoti. Jų interesų paisyti būtina ne tik dėl moralinių, bet ir dėl socialinių bei ekonominių priežasčių. Todėl būtina stiprinti pasaulio tarptautinių ekonominių institucijų valdymą ir skirti joms daugiau lėšų. Stebuklingo vaisto nuo dabartinės krizės nėra. Geriausias būdas veikti – pragmatiškai ir laipsniškai siekti pažangos nacionaliniu bei tarptautiniu lygmeniu gerinant finansų sistemos priežiūrą ir stiprinant mūsų kolektyvinį gebėjimą vengti savanaudiško elgesio bei neoptimalios pusiausvyros. Tai kelias, kuriuo einame. Tačiau kol kas ši kelionė neturi aiškaus ir visiems priimtino galutinio taško. ------------------------------------------------------
Michaelis Spence yra 2001 m. Nobelio premijos ekonomikos srityje laureatas ir Stenfordo universiteto garbės profesorius.
Autorių teisės: Project Syndicate, 2009.