ECB bando skaičiuoti – nulį pridėti prie nulio
Tegul ir sutirštinome spalvas, bet išties nesame taip jau labai toli tiesos. ECB vadovas Mario Draghi praėjusios savaitės pabaigoje vykusiame centrinių bankų vadovų susitikime Jackson Hole buvo kaip reta atsargus komentuodamas euro zonos makroekonominių parametrų raidos perspektyvas.
Vienas didžiausių rūpesčių – infliacija
Faktas, kad euro zona jau kurį laiką išlieka itin žemos infliacijos aplinkoje bei tolesni infliacijos mažėjimo lūkesčiai kelia akivaizdų nerimą ECB valdančiojoje taryboje. Paskutinis infliacijos rodiklis tesiekė 0,4%, o preliminarus rugpjūčio mėnesio rodiklis dar sumažėjo ir yra 0,3%. Ilgalaikius infliacijos lūkesčius atspindintis ir ECB stebimas 5 metų po 5 metų palūkanų normų lygmuo išlieka žemiausias istorijoje ir vis krenta. Šiuo metu nukritusi iki 1,67% ši palūkanų norma, žinoma, netenkina ECB, nes indikuoja, jog rinkos lūkesčiai dėl infliacijos tempų ateityje vis labiau tols nuo ECB ilgalaikio tikslo „palaikyti infliaciją arti 2% lygmens“. Tiek šios pastabos, tiek ir anksčiau šiemet M. Draghi išsakyti komentarai, jog prastėjančios ilgalaikės infliacijos perspektyvos sudarytų prielaidas plačiai obligacijų supirkimo programai, leidžia gan tvirtai teigti, jog ECB imsis plataus masto veiksmų infliacijos kritimui pažaboti ir ekonomikai skatinti.
Euro zonos augimo perspektyvos nedžiugina
Kai kurių didžiųjų euro zonos ekonomikų – Italijos, Prancūzijos – prasti ekonomikos augimo duomenys, prastėjantys verslo lūkesčiai Vokietijoje, kad ir ne itin reikšminga, bet neigiama Rusijos sankcijų įtaka euro zonos eksportui, neaugančios kreditavimo apimtys – visos šios priežastys euro zonos ekonomikos augimo perspektyvų neleidžia piešti itin šviesiomis spalvomis. Tai taip pat yra ECB susirūpinimo priežastis, kuri vers imtis papildomų priemonių ekonomikai skatinti.
Ar TLTRO suteiks norimą efektą
Svarbiausia, ką ECB pastaruoju metu komunikuoja ir stengsis įgyvendinti – monetarinės politikos stimulų poveikio gerinimas realiajai ekonomikai. Tai reiškia, kad ECB privalo pasitelkti tokias priemones, kurios galų gale pajėgtų paskatinti ekonomikos augimo spartėjimą. Laikoma, jog apie trečdalį skirtumo tarp tikrojo ekonomikos augimo ir potencialo galima paaiškinti nepakankamu paskolų rinkos augimu. Ypač tai stebima periferinėse euro zonos šalyse. Taigi, skatinant kreditų prieinamumą ir patrauklumą, galima didinti ekonominį aktyvumą ir galiausiai – ekonomikos augimą.
Būtent tam tikslui ir buvo sukonstruota TLTRO programa, kuria naudodamiesi bankai gali pigiai skolintis lėšų ir skatinti verslo įmonių bei privačių asmenų kreditavimą. Tiesa, ši programa ne kartą kritikuota dėl to, jog iš tiesų bankams papildomo likvidumo, panašu, nereikia – palūkanoms esant lygioms nuliui, bankams finansavimasis ir taip yra itin pigus, o pridėjus „karštos bulvės“ efektą, kuris atsiranda dėl neigiamų indėlių palūkanų normų ir bankų pastangų kaip galima efektyviau atsikratyti perteklinių likvidžių lėšų, visoje sistemoje likvidumo, panašu, tikrai netrūksta. Priežastis, kodėl iki šiol kreditavimas augo nepakankamai, yra bankų rizikos apetito ypatumai, kylantys iš poreikio užsitikrinti pakankamą kapitalo lygį. Ypač po paskutinių ECB vykdytų bankų balansų kokybės testų, bankai buvo linkę mažinti bendrą savo prisiimamos rizikos lygį, t. y. vengti rizikingų paskolų. Šiame kontekste atrodytų, kad rugsėjį prasidėsianti ECB TLTRO programa ir vėl gali neduoti norimo efekto, tačiau yra keletas naujų aplinkybių, kurios veikiausiai darys ECB užduotį lengvesnę.
Poreikis skolintis auga
Paskutinė ECB skolinimo rinkos apžvalga rodo, kad kreditų paklausa smulkių bei vidutinių įmonių segmente bei būsto paskolų segmente ima augti. Šie pozityvūs ženklai tęsis, jeigu ekonomika demonstruos augimo tendencijas ir ypač jei bus paremti mažesnėmis skolinimo kainomis. Būtent pigesnį skolinimą ir gali padėti užtikrinti ECB, jau dabar arti nulio esančiomis bazinėmis palūkanomis bei netrukus prasidėsiančia ilgalaikio skolinimo bankams programa. Nereikia pamiršti dar vieno aspekto, kuris tarsi glūdi šešėlyje – per keletą pastarųjų metų bankai jau yra beveik atstatę savo pelningumo rodiklius. Taigi, dabar bankai veikiausiai noriau nei anksčiau bus linkę žemesnes finansinių resursų kainas perduoti savo klientams.
Kita priežastis, padėsianti ECB siekti savo tikslų, yra iki rekordinių žemumų nukritę vertybinių popierių pajamingumai beveik visose rinkose. Tiek bankams, tiek galiausiai ir verslo įmonėms investicijų į finansinius aktyvus prasmės lieka nedaug, todėl natūralu, kad tokioje aplinkoje daug lengviau pagrįsti investicijas bet kur kitur: įmonėms – į verslo plėtrą, bankams – į aktyvesnį realiosios ekonomikos kreditavimą. Galiausiai, realiajai euro zonos ekonomikai teigiamą įtaką daro jau keturis mėnesius gan žymiai silpnėjantis euras. Jis daro euro zonos eksportuojamą produkciją pigesnę, taigi patrauklesnę jos vartotojams ir atitinkamai gerina euro zonos gamintojų konkurencingumą. Kartu silpnesnis euras duoda teigimą impulsą infliacijai, nes importas brangsta.
Jei prireiks – bus papildomų priemonių
Taigi, panašu, kad šįkart prielaidų euro zonai pralaužti užburtą ratą yra truputį daugiau nei jų buvo prieš pusmetį. Jei ECB iki šiol paskelbtų priemonių neužteks, galime pamatyti dar vieną palūkanų mažinimą ir / arba obligacijų supirkimo programos paskelbimą. Jei apie pastarąsias galimybes kalbėjome kiek atsargiai, tai po pastarojo M. Draghi pranešimo darosi aišku, kad ECB dabar jau yra pakankamai susirūpinęs, kad išties rimtai svarstytų ir apie tokias priemones. Rugpjūčio euro zonos infliacijos duomenys tegul ir atitinka prognozes ir lūkesčius, tačiau kartu patvirtina pesimistinį ECB požiūrį ir lūkesčius, kad ECB veikiausiai teks imtis ir papildomų priemonių infliacijos lūkesčiams pakelti ir ekonomikai atstatyti į patenkinamo augimo kelią.
