Kiek investuotojų iš tiesų investuoja?
Prieš savaitę JAV akcijų indeksai pasiekė naujus visų laikų rekordus. Pastarųjų šiemet matėme tiek, kad jau galime pasiklysti jų gausoje. Jau praėjusią savaitę rinkose ėmė atsirasti šnibždesių, kad ateina metas korekcijai, mat fundamentalių priežasčių akcijų kursams kilti vis labiau trūksta. Ir štai mažai kam girdėtas portugalų bankas atskubėjo į „pagalbą“ taip efektyviai, kad rinkų komentatoriai net nedrąsiai prisiminė „Juodąjį penktadienį“.
Kaip tik metu prisiminiau straipsnį, skaitytą prieš šešerius metus, kuris įsiminė savo pavadinimu „Juodasis pirmadienis ir juodosios gulbės („Black Monday and Black Swans“, John C. Bogle, Financial Analysts Journal, 2008, Vol. 64, No. 2). 2008 m. kalbėti apie juodus dalykus buvo įprasta – ir pasaulinėje ekonomikoje, ir finansų rinkose vyravo kritimo nuotaikos – prošvaisčių nesimatė nuo pat metų pradžios, o rugsėjo mėnesį sugriuvo „per didelis, kad žlugtų“ „Lehman Brothers“. Minėtas straipsnis pasirodė balandį, iki „Lehman Brothers“ žlugimo buvo likęs dar pusmetis.
Žvelgiant net ir iš šių dienų perspektyvos, jis kaip reta įžvalgus, nes „juodąja gulbe“ tais metais turbūt dažniausiai ir buvo vadinamas šis rugsėjį rinkas sukrėtęs įvykis. Rinkos paprastai įsitikina, kad buvo neteisios tik tada, kai gauna aiškių įrodymų. Iš čia ir garsioji „juodųjų gulbių“ analogija: nėra tokio skaičiaus baltų gulbių, kuris įrodytų, kad egzistuoja kitokių spalvų gulbės, bet užtenka vienos juodos gulbės, kad taptų aišku, jog juodos gulbės tikrai yra.
Šiandien išgyvename visai kitokį laikotarpį – saulėta padangė, atrodo, numatoma tiek globaliai ekonomikai, tiek ir rinkoms. Ir ne vien dėl to, kad dabar vasara. Daug kalbame apie tai, kad euro zona turi galiausiai išlipti iš itin kuklaus augimo laikotarpio ir prie to aktyviai prisideda Europos centrinis bankas su nepaliaujamu nemokamų pinigų, liejamų į ekonomiką ir bankų sistemą, srautu. JAV perspektyvos taip pat atrodo palankiai, prasčiau nusiteikusiems rinkų stebėtojams jos turbūt gali priminti šeimyninės savaitgalio komedijos scenarijų. Netgi rekordines aukštumas siekiančiai JAV akcijų rinkai randame paaiškinimų ir kraipydami galvas prognozuojame daugmaž palankius scenarijus dėl to, kad, įmonėms pradėjus skelbti pusmečio rezultatus, jų rinka laukia optimistiškai nusiteikusi.
Čia verta sugrįžti į praeitį – ne tiek į „Juodąjį penktadienį“ (kai vieną 1987 m. spalio dieną JAV akcijų indeksas „Dow Jones Industrial Average“ nukrito beveik 25 proc.), bet į praėjusio amžiaus pradžią, ir prisiminti John Maynard Keynes (1883-1946). Jis aiškinosi, kas veikia akcijų kainas, rėmėsi racionalių ir iracionalių lūkesčių sąveika. Racionalieji lūkesčiai kyla tuomet, kai investuotojas planuoja pajamas iš įsigyjamo turto per numatomą turto gyvavimo laikotarpį. Iracionalieji lūkesčiai atsiranda, kai investuotojas tikisi uždirbti, atspėjęs rinkos elgseną ir pardavęs įsigytą turtą brangiau. Pastaroji elgsena vadinama spekuliacija. Prieš 78 metus J. M. Keynes rašė, kad aktyviausioje pasaulio rinkoje, Niujorke, spekuliacijų įtaka yra neapsakomai didelė – retas amerikietis investuoja, siekdamas gauti pajamas, daug dažniau jis perka finansinio turto tuomet, kai tikėsis, jog jo kaina pakils.
Gal šiandienos akimis žiūrėdamas kai kas ir atlaidžiai palinguos galva – ką ten dividendai ar kuponai, juk vertybinių popierių kainos taip žymiai ir greitai kinta, kad nori nenori tampi spekuliantu pagal J. M. Keynes apibrėžimą. Tačiau bent koncepciją turėti galvoje tikrai verta. Rinkos kaip niekad greitai pasigauna naujienas, kurios joms reikalingos kaip tik tuo metu. Keli centrinio banko vadovo žodžiai gali sugriauti bet kokius fundamentalių veiksnių diktuojamus argumentus ir nulemti rinkų dalyvių desperatiškus veiksmus visai kita kryptimi nei buvo ką tik prognozuota. Dėl šios priežasties visi skaitėme apie „Banco Espirito Santo“ ir supratingai stebėjome tą dieną kritusius JAV akcijų indeksus. Taip pat dėl tos pačios priežasties nėra jokios prasmės prognozuoti „Juodojo pirmadienio 2“, nes jei jis ir ateis, tai bus turbūt visai ne pirmadienis, ir ateis jis nieko neperspėjęs. Mat rinkas apie būsimus veiksmus perspėja tik centriniai bankai ir tada jau niekam nebūna svarbus pats veiksmas.
