Bijai šalčio, – nesėk

Iš tikrųjų tai joks akibrokštas. Pasėliai iššąla ne pirmą kartą, ne pirmą kartą skamba ir raginimas ne laukti malonių iš gamtos ar Briuselio, o pasirūpinti draudimu. Kai kurie ūkininkai pasėlius vis dėlto draudžia, tačiau tokių maža dalis. Ignoruojantieji tokią apsisaugojimo priemonę aiškina, kad draudimas pernelyg daug kainuoja, juolab kad po dviejų iš eilės iššalimų draudikai įmokas pabrangino, nes patys patyrė nuostolių. Lietuvoje pasėlius draudžiančios „VH Lietuva“ vadovas Algimantas Navickas siūlo žemdirbiams neieškoti paramos, o draudimą vertinti kaip verslo sąnaudas ir rizikos mažinimo priemonę. Pasak jo, bendrovės siūlomų paslaugų kainos yra įkandamos, be to, reikia apskaičiuoti, kas lems didesnius nuostolius: ar išlaidos draudimui, ar prarasti pasėliai. Pastaruoju atveju ūkininkai atsiduria ties finansine bedugne ir išgyvenimo klausimas tampa kaip niekad aktualus.Tačiau ūkininkų atstovai naudotis draudimo paslaugomis neskuba: į gamtos reiškinius jie žvelgia kone filosofiškai svarstydami, kad galbūt nuostoliai dėl šaltos žiemos jų į bankrotą nenuvarys, finansinė našta jų galutinai neprislėgs, gal iššals ne visi pasėlių plotai... Pasak ūkininkų, draudimas – loterija. Esą jei javai neiššals, pinigai už draudimą bus paleisti vėjais... Tačiau tokia pati loterija nuostoliais atsirūgsta ir vienintelei Lietuvoje pasėlius draudžiančiai minėtai bendrovei „VH Lietuva“... Į graudų ūkininkų chorą mėgina įsilieti ir pienininkai – smukus supirkimo kainoms jie prašo Vyriausybę įsikišti ir kaip nors priversti perdirbėjus mokėti daugiau. „Drąsesni“ netgi kviečia griebtis itin radikalių priemonių – fiksuoti supirkimo kainą arba neduoti perdirbėjams ES paramos. Kritus pieno supirkimo kainoms ŽŪM skyrė 40 mln. Lt papildomoms išmokoms, tačiau tai pienininkų nuostolius padengs tik iš dalies. Tad jie ir nerimsta – valstybė turi įsikišti į rinkos ekonomiką!Niekas negali nuspėti nei stichijos užmačių, nei kainų svyravimų rinkoje, tačiau Lietuvos ūkininkams galbūt jau metas liautis verkšlenti ir laikyti atkišus ranką kompensacijoms, baksnoti pirštais į ES senbuvių ūkininkus, gaunančius didesnes nei lietuviai subsidijas. Iš tikrųjų, lygybės šiuo klausimu kaip ir nėra, tačiau nederėtų pamiršti, kad tos šalys ir į ES biudžetą sumoka kur kas daugiau pinigų. Visose srityse lietuviai nori gyventi taip, kaip gyvena skandinavai, vokiečiai. Prilygti tokiems gyvenimo standartams – pagirtinas siekis, tačiau tam reikia stipriai padirbėti. Iš ES fondų Lietuva gavo išties didžiules sumas paramos. Apsižvalgykime aplinkui ir sąžiningai pasakykime – ar pinigai buvo investuoti, ar daugiau „įsisavinti“? ŽŪM išleidžia krūvas pinigų – kaip jie panaudojami? Ar viskas padaryta, kad žemės ūkis taptų konkurencingas? O kai konkurencinis pajėgumas silpnas, laukiama tik dotacijų, siekiama susikurti išskirtinę oazę Europoje.Gal todėl ir bijomasi leisti pirkti žemę užsieniečiams – aišku, čia pirmuoju smuiku groja stambieji žemvaldžiai, kurie aktyviai kovoja prieš laisvę su savo nuosavybe elgtis kaip išmanai. Jiems reikia vieno – kad pirkėjų būtų kuo mažiau, tad ir kaina bus numušta. Sąmoningai ar ne, jiems pritaria ir smulkesni ūkininkai. Vis dėlto greičiausiai sąmoningai: o jei ateis darbštus vokietis ar olandas ir parodys, kad galima dirbti efektyviai? Kaip tuomet prašyti subsidijų, kompensacijų, keikti netikėtai šaltas (?) lietuviškas žiemas, brangininkus draudikus...