Karlas Marksas ir „mechaninis turkas“

Publikuota: 2014-04-07
Atnaujinta 2015-06-01 12:53
J. Bradfordas DeLongas. Kalifornijos universiteto ekonomikos profesorius
J. Bradfordas DeLongas. Kalifornijos universiteto ekonomikos profesorius
 

Ekonomistas Sureshas Naidu kartą man užsiminė, kad Karlo Markso ekonomikai būdingos trys didelės problemos. Pirmiausia, K. Marksas manė, kad didindami investicijas ir kapitalą darbdaviai ima mažiau vertinti darbą, todėl silpsta derybinė darbininkų galia. Antra, jis iki galo nesuvokė, kad kylantis realusis materialinis darbininkų klasės gyvenimo lygis gali žengti koja kojon su kylančiu išnaudojimo lygiu, tai yra darbininkai už darbą gautų mažesnę pajamų dalį. Ir trečia, K. Marksas buvo užstrigęs ties darbinės vertės teorija.

Antroji ir trečioji problemos išlieka didžiulėmis analitinėmis klaidomis. Tačiau nors K. Markso įsitikinimas, kad kapitalas ir darbas, užuot papildę, gali pakeisti vienas kitą, buvo klaidingas jo gyvenamuoju laikotarpiu ir dar maždaug šimtmetį po jo, tačiau šiais laikais šis įsitikinimas gali būti ir teisingas.

Pagalvokite šitaip. Darbo pasaulyje išskiriamos penkios svarbiausios žmonių kompetencijos:
? daiktų perkėlimas pasitelkiant didžiuosius raumenis;
? smulkioji manipuliacija daiktais smulkiaisiais raumenimis;
? rankų, burnos, smegenų, akių ir ausų naudojimas siekiant užtikrinti, kad procesai ir procedūros vyktų taip, kaip ir turėtų;
? socialinė sąveika ir derybos, kad visi trauktume viena kryptimi;
? naujų dalykų sumanymas – tai veiklos rūšys, kurių rezultatas yra mums būtina, patogi arba prabangi veikla.
Pirmosios dvi kategorijos aprėpia darbus, kuriuos dažniausiai laikome „juodais“. Daugumą likusių kategorijų sudaro darbai, kuriuos paprastai laikome „baltarankių“ darbais.
Pramonės revoliucija – garo variklio, kuriuo generuojama galia, ir metalo apdirbimo pramonės atsiradimas mašinų gamyboje – smarkiai sumažino žmonių raumenų ir pirštų darbo būtinybę, tačiau be galo padidino žmogaus akių-ausų-smegenų-rankų-burnos grandinių poreikį darbininkų ir tarnautojų profesijose.
Laikui bėgant, realiosios įrenginių kainos vis krito, tačiau realioji kibernetinių valdymo grandinių, būtinų tinkamam įrenginių veikimui užtikrinti, vertė nemažėjo, nes kiekvienai valdymo grandinei reikia žmogaus smegenų, o kiekvienoms smegenims būtinas penkiolika metų trunkantis brendimo, mokymosi ir tobulėjimo procesas.
Tačiau nėra geležinio darbo užmokesčio dėsnio, pagal kurį būtų reikalaujama, kad galios ir medžiagų manipuliavimo technologijos žengtų į priekį sparčiau negu valdymo ir kontrolės technologijos. Pastaruoju metu dėl technologijų pažangos dauguma nuolatinių procesų ir procedūrų priežiūros užduočių ir darbininkų, ir tarnautojų profesijose iš žmonių rankų perduodamos atlikti mašinoms.
Ar daugelis mūsų gali teikti išskirtines asmenines paslaugas ir kaip už tokius darbus galima gauti didelį atlyginimą (absoliutine išraiška)? Vertinant optimistiškai, tokie kaip aš, kurie baiminamės santykinio užmokesčio paskirstymo ateityje kaip milžiniško nelygybės ir galios disbalanso šaltinio, paprasčiausiai kenčiame dėl vaizduotės stygiaus.
K. Marksas neįžvelgė, kad audėjų pakeitimas automatinėmis staklėmis gali padaryti ką nors daugiau nei sumažinti darbininkų atlyginimus. Galiausiai juk neįmanoma tiek išplėsti gamybą, kad vėl priimtume į darbą įrenginių prižiūrėtojais arba kilimų pardavėjais visus be darbo likusius audėjus, dirbusius rankinėmis staklėmis, ar ne?
Klaida, kurią padarė K. Marksas, yra įmanoma, tačiau nėra nauja. Šimtmečiu anksčiau prancūzų fiziokratai F. Quesnay, J. Turgotas ir A. N. Condorcetas nesuprato, kaip žemės ūkyje dirbančių prancūzų darbininkų dalis gali kristi žemiau negu 50 proc., nesukeldama socialinės griūties. Galų gale juk solidžių ūkininkų, naudingų amatininkų, pasileidusių aristokratų ir tarnų pasaulyje pramonės gaminių ir tarnų paklausą ribojo tai, kiek vienų ir kitų galėjo sunaudoti aristokratai. Vadinasi, ūkininkų skaičiaus mažėjimas negalėjo baigtis niekaip kitaip kaip išvešėjusiu skurdu ir būriu elgetų.
Nei K. Marksas, nei fiziokratai negalėjo įsivaizduoti didžiulio skaičiaus dalykų, už kuriuos gerai mokama ir kuriais verstis sugalvojame, kai 60% darbininkų nebereikia dirbti žemės ūkyje, o dar 20% – prie rankinių verpimo, audimo staklių ir vežimo arkliais kinkytomis vežėčiomis. Ir šiandienos optimistiniu vertinimu visko pertekusieji ir toliau prigalvos, ką gali padaryti kiti, kad pirmųjų gyvenimas būtų dar patogesnis ir prabangesnis, tad turtingųjų išradingumas pralenks neturtingųjų darbo jėgos pasiūlą ir pavers juos vidurine klase.
Tačiau atsižvelgiant į sparčią valdymo ir kontrolės technologijų plėtrą, verta nepamiršti ir pesimistinio požiūrio. Šiame scenarijuje kai kurios trečiosios kategorijos dalys atkakliai nepasiduoda dirbtiniam protui ir lieka bukinančiai nuobodžios, kai ketvirtoji kategorija – socialinės sąveikos ir derybų veikla – siūlo ribotas technologijų pritaikymo galimybes. Sveiki atvykę į virtualiąją prakaito spaudimo ekonomiką, kurioje daugelis mūsų amžiams prirakinti prie rašomųjų stalų ir ekranų – kaip daugybė individualių užduočių perdavimo žmonių grupei arba bendruomenei interneto svetainės „Amazon Mechanical Turk“ bejėgių sraigtelių.Buvęs JAV iždo sekretoriaus pavaduotojas J. Bradfordas DeLongas yra Kalifornijos universiteto Berklyje ekonomikos profesorius ir Nacionalinio ekonominių tyrimų biuro mokslo darbuotojas.© „Project Syndicate“, 2014 m. www.project-syndicate.org

Pasirinkite jus dominančias įmones ir temas – asmeniniu naujienlaiškiu informuosime iškart, kai jos bus minimos „Verslo žiniose“, „Sodros“, Registrų centro ir kt. šaltiniuose.

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Valdyti Sutinku