Ar rizikuoja tiekėjas, atsisakęs sudaryti sutartį su perkančiąją organizacija?

Viešųjų pirkimų įstatymo 18 str. 1 d. nustato, kad Perkančioji organizacija sudaryti pirkimo sutartį siūlo tam dalyviui, kurio pasiūlymas pripažintas laimėjusiu.
Tuo atveju, jei laimėtojas dėl bet kokių priežasčių atsisako sudaryti sutartį, remiantis komentuoto straipsnio 2 dalimi, perkančioji organizacija siūlo sudaryti pirkimo sutartį tiekėjui, kurio pasiūlymas pagal nustatytą pasiūlymų eilę yra pirmas po tiekėjo, atsisakiusio sudaryti pirkimo sutartį. Tačiau jei ir antrasis tiekėjas atsisako sudaryti pirkimo sutartį ir perkančioji organizacija priversta skelbti naują konkursą, kas tuomet?  
Išoriškai, jokių neigiamų pasekmių nekiltų, jei antrajame konkurse pateikti pasiūlymai būtų labai panašūs kainų požiūriu. Žinoma, perkančioji organizacija patiria išlaidų organizuojant konkursus, tačiau, kadangi įprastai viešųjų pirkimų organizavimas yra viena iš perkančiosios organizacijos funkcijų, realių išlaidų lyg ir nepatiriama. Kitas atvejis, kai rinkos situacija laikotarpiu tarp pirmojo ir antrojo konkurso pasikeičia iš esmės ir perkančioji organizacija nuperka prekes, paslaugas ar darbus ženkliai brangiau, nei būtų pirkusi pagal pirmojo konkurso rezultatus. Ar tokiu atveju atsisakę sudaryti sutartis tiekėjai privalo atlyginti perkančiosios organizacijos nuostolius, t.y. kainų skirtumą tarp pirmojo ir antrojo konkurso rezultatų?
Vieningo atsakymo šiandien nerasime, nes nei Viešųjų pirkimų įstatymas, nei Civilinis kodeksas, nei teismų praktika saliamoniško sprendimo dar nepateikia. Tai yra suprantama, nes kiekviena situacija yra pakankamai skirtinga, todėl būtina analizuoti konkrečias faktines aplinkybes. Tačiau bet kuriuo atveju kyla šie pagrindiniai klausimai:
• Ar tiekėjai turėjo teisę atsisakyti sudaryti sutartį? Jei taip, tai kokiais atvejais?
• Ar perkančioji organizacija galėjo ir turėjo numatyti tokią situaciją?
• Ar perkančioji organizacija gali reikalauti žalos atlyginimo? Jei taip, kokia apimtimi?
Civilinio kodekso 6.163 str. 2 d. aiškiai įtvirtina, kad šalys turi teisę laisvai pradėti derybas bei derėtis ir neatsako už tai, jog nepasiekiamas šalių susitarimas, kas reiškia, kad negalima priversti asmens sudaryti sutartį prieš jo valią.
Nors remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, pateiktais 2010-04-07 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2010, asmens dalyvavimas konkurse reiškia, kad jis įsipareigoja, laimėjęs konkursą, sudaryti sutartį, kuriai sudaryti ir buvo skelbiamas konkursas, visgi, šioje civilinėje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl pradinio įnašo grąžinimo konkurso dalyviui. Tuo tarpu įprastai viešuosiuose pirkimuose nėra reikalaujama net ir pasiūlymo galiojimo užtikrinimo, taip atveriant kelią kuo platesniam tiekėjų dalyvavimui. Vadinasi, perkančioji organizacija taip prisiima tam tikrą riziką, kad laimėtojas gali atsisakyti sudaryti sutartį be jokių pasekmių.
Kita vertus, tiekėjo atsisakymo priežastys gali būti labai įvairios, pavyzdžiui, rinkoje per laikotarpį nuo pasiūlymo pateikimo iki siūlymo sudaryti sutartį kelis kartus pasikeičia kainos; tiekėjas jau sudarė sutartį kitame konkurse ir nebeturi gamybinių pajėgumų vykdyti antrą sutartį; tiekėją suklaidino ydingos pirkimo sąlygos ir pan. Kitaip tariant, nustatant tiekėjo (ne)sąžiningumą atsisakant sudaryti pirkimo sutartį, būtina analizuoti tikrąsias priežastis. 
Žinoma, negalima sumenkinti ir pačios perkančiosios organizacijos pareigos tinkamai pasirengti viešajam pirkimui. Įstatymu (24 str. 9 d.) įtvirtinta, kad Pirkimo dokumentai turi būti tikslūs, aiškūs, be dviprasmybių. Lietuvos teismai, aiškindami Civilinio kodekso 6.163 str., akcentuoja, kad vienas iš esminių sąžiningo elgesio ikisutartiniuose santykiuose pasireiškimo elementų yra šalių pareiga atskleisti viena kitai joms žinomą informaciją, turinčią esminės reikšmės sutarčiai sudaryti . Taigi perkančioji organizacija, laikydamasi sąžiningumo imperatyvo, turi tiksliai parengti pirkimo dokumentus. Jei pirkimo sąlygos yra paruoštos tinkamai, tuomet lieka jas tinkamai taikyti, t.y. kruopščiai vertinti tiekėjų teikiamus pasiūlymus, esant būtinybei, prašyti juos paaiškinti arba, esant pagrindams, atmesti pasiūlymus.
Be to, nors pasiūlymo galiojimo užtikrinimas paprastai didina pirkimo kainą, tačiau kiekvienu atveju prasminga įvertinti, ar galiojimo užtikrinimas nebūtų gana paprasta priemonė siekiant išvengti potencialių teismo procesų. Nemažiau svarbu ir tai, kad pirkimai nebūtų vykdomi jau besibaigiant esamos sutarties galiojimo terminui. Perkančioji organizacija privalo įvertinti riziką, kad pirkimas gali neįvykti net ir tiekėjams atsisakius sudaryti sutartį, todėl, pagal galimybes, pirkimą organizuoti su tam tikru laiko rezervu.     
Įvertinant, kad aktualioje Viešųjų pirkimų įstatymo redakcijoje, t.y. jos V skyriuje, plačiai aprašyti tik perkančiosios organizacijos atsakomybės pagrindai ir sąlygos, kyla diskusinis klausimas, ar apskritai perkančioji organizacija, net ir patyrusi nuostolių dėl tiekėjo veiksmų, turi teisę kreiptis į teismą? Manytina, kad įstatymų leidėjas taip tiekėjo atsakomybės klausimus perkėlė į bendrųjų Civilinio kodekso nuostatų apimtį. Taigi tik išanalizavus visus minėtus aspektus, vadovaujantis Civilinio kodekso nuostatomis, galima daryti išvadą, turi perkančioji organizacija konkrečiu atveju teisę reikalauti žalos atlyginimo iš nesąžiningo tiekėjo, ar ne, ir jei taip – kokia apimtimi.