Politikai atspari ekonomika

Publikuota: 2014-03-25
Atnaujinta 2015-06-09 17:09
Michaelas Spence'as. Ekonomikos profesorius
Michaelas Spence'as. Ekonomikos profesorius

Tačiau pagal neseniai paskelbtos analizės rezultatus ryšys tarp to, kaip veikia šalies ekonomika (sprendžiant pagal kelis pagrindinius rodiklius), ir to, kaip veiksmingai dirba šalies vyriausybė, yra ganėtinai menkas. Faktas, kad nepaisant rekordiškai didelės politinės poliarizacijos, per šešerius metus nuo pasaulio finansų krizės pradžios JAV ekonomika pagal augimą, nedarbą, produktyvumą ir darbo sąnaudas produkcijos vienetui pagaminti pralenkė kitas išsivysčiusias šalis.
Žinoma, nereikėtų skubėti daryti išvadų. Nedarbo lygis mažesnis Vokietijoje, Kanadoje ir Japonijoje, o pajamų pasiskirstymas Jungtinėse Valstijose, palyginti su dauguma išsivysčiusių šalių, išlieka labai netolygus, ir šis skirtumas vis didėja. Tačiau jei žvelgsime į bendrą ekonomikos būklę ir ją palyginsime su kitų išsivysčiusių šalių ekonomika, pamatysime, kad JAV politinės sistemos neveiksnumas tikrai daug nekainuoja. Akivaizdu, kad be naudos, kurią galimai sukurtų ryžtingesnė įstatymų kūrėjų veikla, labai svarbūs ir kiti veiksniai. Panagrinėjus šiuos veiksnius, aiškėja svarbių pamokų ir daugeliui kitų šalių.
Vadovaujamės prielaida, kad besivystančių šalių integracija į pasaulio ekonomiką ir jų ekonomikos augimas paskatino didelius pokyčius, kurie vyks ne vieną dešimtmetį. Šių šalių dalyvavimas pasaulinėje prekyboje veikia prekių ir gamybos veiksnių, įskaitant ir darbo bei kapitalo, kainą. Dėl pingančių puslaidininkių mikroschemų paplito informacinės ir komunikacinės technologijos. Jos pakeičia darbuotojus, išstumia tiekimo grandinių tarpininkus, mažina rutininio, mažos pridėtinės vertės darbo vietų skaičių išsivysčiusių šalių ekonomikos eksporto sektoriuje.
 Tai pasaulinės tendencijos. Reikia įvertinti jų ilgalaikius padarinius ir priimti atsižvelgiant į ilgalaikę perspektyvą. Gana trumparegiška politika ypač pasiteisino pirmaisiais pokario metais, kai JAV dominavo pasaulyje, o didžiąją pasaulio ekonomikos dalį užėmė struktūriškai panašių išsivysčiusių valstybių grupė. Tačiau trumparegiška politika nebėra tokia veiksminga, kai tolesniam augimui palaikyti reikia lankstesnio prisitaikymo ir spartesnių struktūrinių pokyčių, žmogiškojo kapitalo pranašumo.  
Kaip tada paaiškinti tai, kad net ir pokriziniu laikotarpiu JAV ekonomikos rezultatai ganėtinai geri?
Pagrindinis veiksnys yra tas, kad JAV ekonomika grindžiama struktūriniu lankstumu. Įsiskolinimo lygis čia mažėjo greičiau nei kitose šalyse, ir svarbiausia – investicijos ir gamyba buvo greitai perorientuotos į eksportą bei užpildė tą spragą, kurią sukūrė ilgam sumažėjusi vidaus paklausa.
Kad ir kokie bebūtų reikšmingi vyriausybės veiksmai, svarbu ir tai, kad vyriausybė tam tikromis aplinkybėmis nieko nedarytų. Daugelis valstybių vykdo politiką, skirtą apsaugoti tam tikrus ekonomikos sektorius ir darbo vietas, tačiau tai mažina ekonomikos lankstumą. Tokių politinių priemonių kaina ypač išauga, kai ekonomikai tenka persitvarkyti, kad galėtų išsaugoti ekonomikos augimą ir darbo vietas, ir kai reikia atsigauti po netvaraus augimo laikotarpio ar patirtų netikėtų smūgių.
Nė viena šalis negali to padaryti be jokių trikdžių, tačiau yra esminių skirtumų. Vokietija, Šiaurės Europa, Jungtinė Karalystė, Kanada, Australija, Naujoji Zelandija ganėtinai lanksčios. Japonija siekia tokia tapti. Pietų Europos politinėje darbotvarkėje jau įrašyta nemažai būsimų reformų ekonomikos lankstumui padidinti.  
Panaikinti struktūrinius trikdžius ne taip jau paprasta. Kai kurie jų yra socialinės saugos priemonės, kuriomis siekiama apsaugoti darbo vietas ir pramonės šakas, o ne asmenis ir šeimas. Kiti sukuria tam tikroms įmonėms ar pramonės šakoms šiltnamio sąlygas, išbalansuoja ekonomiką, padaro ją suinteresuotų grupių įtakos įkaite. Trumpai drūtai, pasipriešinimas reformoms gali būti stiprus, nes jų poveikis turi įtakos pajamų pasiskirstymui.  
Tokiomis reformomis nesiekiama besąlygiško rinkos diktato. Jomis siekiama ne viską privatizuoti vadovaujantis klaidingu įsitikinimu, kad nereguliuojamos rinkos save susireguliuos. Kaip tik priešingai, ekonomikai struktūriškai persitvarkant vyriausybės vaidmuo yra svarbus. Tačiau tam tikrais atvejais ir ji turėtų pabūti nuošalėje.
Palyginti su JAV, Europos ekonomika susiduria su dviem problemomis. Pirma, būtina, ypač pietinėje Europoje, padidinti struktūrinį lankstumą ir produktyvumą. Per pirmąjį euro gyvavimo dešimtmetį pietinių šalių ūkyje darbo sąnaudos, tenkančios produkcijos vienetui pagaminti, gerokai nutolo nuo analogiškų sąnaudų Vokietijoje ir šiaurinėse šalyse, o augimas buvo palaikomas arba vyriausybei neatsakingai skolinantis ir valstybės išlaidomis didinant bendrąją paklausą, arba lengvai prieinamomis paskolomis išpūtus statybų burbulą (tarkim, kaip Ispanijoje). Kai neegzistuoja valiutų kursų mechanizmas, norint sistemą perkrauti ir ekonomiką perorientuoti į eksportą tenka imtis skausmingo kainų mažinimo ir išlaidų karpymo, o esant nedidelei infliacijai rezultatas pasiekiamas ne taip greitai.  
Antra, euro zonoje šie nuokrypiai gali atsirasti dėl to, kad ekonomikos valdymas decentralizuotas. Bendroji valiuta ir pinigų politika patiria įtampą dėl decentralizuotos atskirų valstybių politikos, skirtumų tarp jų mokesčių sistemų, skirtingo valstybinių investicijų ir socialinės politikos pobūdžio – visa tai turi įtakos euro zonos valstybių struktūriniam lankstumui. Be to, baigiamas prekių, tačiau ne paslaugų bendrosios rinkos kūrimas. 
Dabartinė situacija nėra stabili. Norint prisitaikyti prie susidarančių produktyvumo nuokrypių, Europai anksčiau ar vėliau arba teks imtis rimtesnės politinės, mokesčių ir ekonominės politikos integracijos, arba sukurti vienokias ar kitokias struktūrinio prisitaikymo priemones – pavyzdžiui, padidinti darbo jėgos mobilumą.
Norėdamos pasiekti tvarų ekonomikos augimą, daugelis šalių, ir ne tik Europoje, turi atlikti struktūrinius pokyčius. Visų išsivysčiusių šalių ekonomikos ir darbo vietų struktūros susiduria su panašiomis konkurencinėmis ir technologinėmis jėgomis, visose vyrauja pajamų pasiskirstymo turtingųjų naudai tendencija.  
Skirtumai tarp atskirų valstybių ekonomikos dinamiškumo iš dalies atspindi tai, kaip jų ekonomikos gebėjimą prisitaikyti paveikė praeityje priimti politiniai sprendimai. Pradinės sąlygos turi reikšmės, ir panašu, kad JAV politikos modelis padėjo užtikrinti šios šalies ūkiui santykinai didesnį atsparumą ne tik pasaulinei krizei, bet ir šalies politiniam nestabilumui.
Struktūrinis lankstumas neišspręs visų problemų; didesnės viešojo sektoriaus investicijos, ypač išsivysčiusiose šalyse, taip pat prisidėtų prie tvaraus ekonomikos augimo atkūrimo. Tačiau kai daugelio valstybių biudžetai gerokai apkarpyti, ši ekonomikos valdymo priemonė veikiausiai turės palaukti geresnių laikų. Taigi geriausia būtų pradėti nuo reformų ekonomikos lankstumui didinti.

Michaelas Spence’as yra Nobelio ekonomikos premijos laureatas, Niujorko universiteto Sterno verslo mokyklos ekonomikos profesorius ir Huverio instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis. Jo naujausia knyga yra „Kita konvergencija – ekonomikos augimas daugiagreičiame pasaulyje“ (angl. The Next Convergence – The Future of Economic Growth in a Multispeed World). Davidas Brady yra Huverio instituto direktoriaus pavaduotojas bei vyresnysis mokslinis bendradarbis, taip pat Stenfordo universiteto politikos mokslų profesorius. Autoriaus teisės: „Project Syndicate“, 2014 m. www.project-syndicate.org

Pasirinkite jus dominančias įmones ir temas – asmeniniu naujienlaiškiu informuosime iškart, kai jos bus minimos „Verslo žiniose“, „Sodros“, Registrų centro ir kt. šaltiniuose.

Vyriausybė neskubės NPD sulyginti su MMA, nes tai kainuotų šimtus milijonų Premium 2

Europos Sąjunga tikisi kitąmet susitarti dėl bendrų visoms šalims minimalaus mėnesio atlyginimo (MMA)...

Verslo aplinka
2021.11.30

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Valdyti Sutinku