Kaip turi atrodyti reklama, kad negautumėte baudos?

Vartojimo kreditų reklamos reglamentavimo galima išskirti tokią pagrindinę taisyklę – jei reklamoje pateikiama tik bendra informacija apie kreditus teikiančią bendrovę (reklaminis šūkis, logotipas, kontaktai ir pan.) ir nėra nieko apie palūkanų normas ir išlaidas, tuomet nereikia pateikti jokios standartinės informacijos. Vartojimo kredito standartinę informaciją visada sudaro fiksuotoji ir (arba) kintamoji vartojimo kredito palūkanų norma ir informacija apie išlaidas, įtrauktas į bendrą vartojimo kredito kainą (t.y. komisiniai mokesčiai, sutarties sudarymo, administravimo, pakeitimo, nutraukimo mokesčiai, sąskaitų atidarymo ir administravimo mokesčiai ir t.t.). Bet jei tik reklamoje pateikiamas bent vienas su paslauga susijęs skaičius, pvz. nurodoma, kad palūkanų norma yra  0 procentų, tuomet privaloma lygiai taip pat pastebimai, glaustai bei aiškiai pateikti ir visą standartinę informaciją.Ne mažiaus svarbūs ir reikalavimai reklamos pateikimo būdui. Standartinės informacijos tekstas neturi būti pateiktas mažesniu ar sunkiau įskaitomu šriftu, palyginti su kita reklamoje teikiama informacija. Pvz. netinkama reklama laikytini tokie atvejai, kai informacija interneto tinklapyje pateikiama taip, kad galima nauda tampa vienu iš pastebimiausių reklamos elementų, o įspėjimas apie riziką ar kita svarbi informacija, daranti reklamos objektą mažiau patrauklų, pateikiama interneto tinklapio viso teksto pabaigoje.Bendri teisiniai reikalavimai reklamai nustatyti LR reklamos įstatyme, kuris galioja absoliučiai visiems ūkio subjektams, nepriklausomai nuo jų veiklos pobūdžio. Šiuo teisės aktu draudžiama klaidinanti reklama, paslėpta reklama, taip pat nustatyti griežti ribojimai lyginamajai reklamai. Be jau minėtų finansinių paslaugų reklamos ribojimų, LR teisės aktais taip pat taikomi ribojimai kai kurių kitų atskirų prekių ir paslaugų reklamai – maisto, alkoholio, kosmetikos, sveikatos priežiūros paslaugų ir medicinos prietaisų ir aparatų, ginklų ir šaudmenų, biocidinių gaminių bei dar kai kurių produktų ir paslaugų reklamai. Lyginant su kitų ūkio sričių reklama, finansinių paslaugų reklamos reglamentavimas yra bene aiškiausias, nes priežiūros institucija (Lietuvos bankas) yra pateikusi finansinių paslaugų reklamos gaires, kuriose gana išsamiai ir su konkrečiais pavyzdžiais aptarti visi įstatymo reikalavimai tokių paslaugų reklamai. Todėl šio verslo atstovams nėra sudėtinga numatyti, ar jų ketinama skleisti reklama nepažeis įstatymo. Tačiau to paties kol kas negalime pasakyti apie kitų ūkio subjektų reklamos reglamentavimo aiškumą.Vieni dažniausiai baudžiamų yra alkoholio reklamos davėjai. Tokia tendencija yra susiklosčiusi ne tik dėl itin griežtų alkoholio reklamos taisyklių (jos draudžia bet kokią reklamą kurioje dalyvauja sportininkai, gydytojai, politikai, meno ir mokslo įžymybės, kiti garsūs visuomenės veikėjai, draudžia sieti alkoholio vartojimą su fizinės ar psichinės būklės pagerėjimu, asmeninių problemų sprendimu, socialine sėkme, padidintu seksualiniu aktyvumu stimuliuojančiomis, raminančiomis ir kitomis gydomosiomis savybėmis ir pan.), bet ir dėl neretai subjektyvaus priežiūros institucijos požiūrio, nes nesant išsamaus teisinio reglamentavimo, kiekvienas atskiras atvejis vertinamas individualiai konkrečių institucijos tarnautojų akimis. Su panašiomis problemomis ir klausimu „ar tokia reklama nepažeis neaiškaus įstatymo“ neretai susiduria ir maisto produktus bei sveikatos priežiūros paslaugas reklamos užsakovai.Aiškaus teisinio reglamentavimo nebuvimo atveju atsakymus reklamos kūrėjams ir davėjams turėtų padėti rasti teismų praktikos analizė, tačiau reklamos bylose ji kol kas gana prieštaringa. Kaip pavyzdį paminėsiu konkrečius atvejus, susijusius su alkoholio reklama. Vienoje byloje Lietuvos vyriausias administracinis teismas nurodė, kad vien iš reklaminio vaizdo, (jame buvo vaizduojami linksmai nusiteikę, jauni, besišypsantys žmonės laiko rankose konkretaus gamintojo alaus butelius ir užrašyta „Svarbu ne kalbėtis, o rasti bendrą kalbą“), kylančios teigiamos emocijos nesuteikia pagrindo besąlygiškai spręsti, kad reklamoje siekiama parodyti, jog tik vartojant tą konkretų alų žmonės gali linksmai leisti laiką ir laisvai bendrauti.Toje byloje teismas taip pat pažymėjo, kad aptariamoje reklamoje frazė „Svarbu ne kalbėtis, o rasti bendrą kalbą“ pati savaime yra gera mintis, pamokantis, filosofinis tekstas, kurio potekstę kiekvienas individas gali suprasti ir interpretuoti savaip, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo tą frazę susieti su tuo, kad bendra kalba randama tik vartojant tą konkretų alų. Kitoje byloje tas pats teismas padarė išvadą, kad vidutiniam vartotojui, pamačiusiam reklamos visumą (frazę „Tapk matomiausiu krepšinio sirgaliumi!“ ir šalia pavaizduotą konkretaus alaus gamintojo skardinę su išspausdintomis skirtingų žmonių nuotraukomis), susidaro įspūdis, kad palanku vartoti alkoholinį gėrimą, nes asmuo gali tapti socialiai sėkmingu, t. y. taps matomu ir žinomu, o dėl to sėkmingu žmogumi visuomenėje, todėl reklama pripažinta pažeidžiančia alkoholio reklamos įstatymo reikalavimus. Kaip matome, teismų įvardijamas skirtumas tarp pažeidimo ir nepažeidimo itin „siauras“ ir vienoje byloje esantis verslui palankus precedentas dar nereiškia, kad nėra ir ar nebus kitos nutarties, kur teismas labai panašią situaciją vertina skirtingai.Pažymėtina, kad visos valstybinės institucijos, vykdančios ūkio subjektų reklamos priežiūrą (Lietuvos bankas; Narkotikų, tabako, alkoholio ir kontrolės departamentas; Konkurencijos taryba, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba ir kt.) turi pareigą teikti konsultacijas ir pateikti poziciją dėl konkrečios reklamos atitikimo įstatymo reikalavimams, todėl reklamos davėjams ir kūrėjams patartina pasinaudoti šia teise ir susiderinti reklamos turinį dar prieš jos sklaidos pradžią.