Ekonomika smegenų veikimo principu

Smegenys numato, kas laukia ateityje, lygindamos naują patirtį su senesne, saugoma milžiniškoje atminties talpykloje, bei rasdamos panašumų. Jos garsų jūroje geba atskirti garsus, sutampančius su praeityje girdėta daina, arba atpažįsta veidą užsidengusį vaiką, lygindamos su atmintyje saugomu Jūsų vaiko atvaizdu. Visa tai panašu į automatinio vykdymo funkciją, tarkime, „Google“ paieškos langelyje – pagal tai, ką jau įrašėte, bandoma spėti tolesnę informaciją.      
Kad geriau suprastumėte, kaip veikia šis mechanizmas, prisiminkite, kad vos pamatę keletą raidžių, galite pasakyti visą žodį arba perskaitę keletą žodžių, galite atspėti visą sakinį, o gal net ir visą pastraipą. Netgi šiuo metu Jūs turėtumėte spėlioti, kokia bus šio straipsnio pabaiga. Nesvarbu ar informaciją sužinojote skaitydami ar klausydamasi, informacijos hierarchija padeda suprasti esmę. Taigi smegenys yra induktyvioji mašina, kuri geba nuspėti ateitį, skirtinguose lygiuose rasdama panašumų tarp dabarties ir praeities.   
Pono Hawkinso alternatyvusis modelis, aiškinantis smegenų veikimo principą, yra svarbus įvairioms sritims, įskaitant ir tą, kuriai skyriau daugiausia laiko, – ekonomikos plėtros strategijai.
Remiantis apibrėžimu, plėtra nėra vien tik padidėjimas to, kas jau sukurta, panašiai kaip suaugęs žmogus nėra tik didelis kūdikis. Plėtros procesas reiškia prie esamų gebėjimų pridėti naujų gebėjimų ir taip sudaryti galimybes įvairesnei bei sudėtingesnei veiklai.   
Deja, rasti naujų veiksmingų dalykų gana sudėtinga, nes reikia žinoti, ko būtinai reikia ir ar galėsime to gauti. Būtent todėl nesėkmė ir ištiko Jeffrey’io Sachso projektą „Tūkstantmečio kaimai“, apie ką naujausioje knygoje aprašė žurnalistė Nina Munk. Ji pateikė argumentų, įrodančių, kad įgyvendinant šią iniciatyvą pereiti nuo natūrinio ūkio prie komercinės žemdirbystės pernelyg daug kliūčių.    
Ekonomikos plėtros teorijoje tradiciškai mąstoma pagal Tiuringo mašinos principą – pirmiausia būtina apibrėžti bendruosius principus, o po to naudoti šį modelį nagrinėjant konkrečios šalies bėdas arba galimus politikos padarinius. Tačiau pasaulis pernelyg sudėtingas ir gana daug niuansų, kad toks požiūris pasiteisintų.
Ar nebūtų didelis žingsnis į priekį, jei nagrinėdami kokį nors konkretų atvejį, turėtume omenyje visą ankstesnę pasaulio patirtį, savaime atrinktume tik mums svarbiausią informaciją ir, atsižvelgdami į tai, apsispręstume, ką geriausia daryti? Ar nebūtų naudinga plėtros galimybes matyti taip, kaip smegenys, anot p. Hawkinso, mato pasaulį?
Ekonomikos plėtros alternatyva p. Hawkinso stiliumi – tai daugybės duomenų apie pasaulį surinkimas ir, atsižvelgiant į šios ir kitų pasaulio vietų patirtį, bandymas sužinoti, kas geriausiai tiktų tam tikroje šalyje ar mieste tam tikru laiku. Tai būtų tarsi „Amazon“ rekomendacinė sistema, siūlanti knygas pagal Jūsų ir kitų pirkėjų ankstesnį pasirinkimą.
Neseniai su kolegomis parašytame straipsnyje atskleidėme, kad toks požiūris iš tiesų veiksmingas. Tam tikrame mieste ar šalyje galima prognozuoti, netgi nuspręsti iš anksto, kurios pramonės šakos atsiras ir visiškai išnyks, augs ar sunyks, žinant įvykius, nutikusius toje ir kitose vietose.
Šalys labiau linkusios plėtoti pramonės šakas, panašias į tas, kurios jau veikia šalyje arba panašiose į ją. Mes sudarėme Ekonomikos kompleksiškumo atlasą, kuriuo naudojantis galima lengvai gauti reikiamą informaciją.  
 Idėja atsižvelgti į ankstesnę patirtį planuojant ateities veiklą yra sena kaip civilizacija. Remdamasis tuo, Justinas Yifu Linas, buvęs Pasaulio banko vyriausiasis ekonomistas, pasiūlė, planuojant ateities veiksmus, pažvelgti į tas šalis, kurios panašioje situacijoje jau buvo prieš du dešimtmečius. 
Mes galėtume pasiekti gerokai daugiau, jei išmoktume ir kitų pamokas, jei panaudotume tam daug didesnes atminties bazes, kuriose rastume gerokai daugiau svarbių žmonijos patirties pavyzdžių. Įsivaizduokite, kas būtų, jei J. Sachso pristatydamas projektą „Tūkstantmečio kaimai“ būtų žinojęs visus sėkmingus perėjimo prie komercinės žemės ūkio veiklos atvejus, o ne vien pasikliovęs spėliojimais ir dedukcija. Nejaugi nenaudinga susipažinti su visais pramonės plėtros keliais (žinoma, ir su aklavietėmis), kurie ypač svarbūs konkrečiai šaliai? 
Alternatyvus būdas gali padėti daugybei žmonių siekti sėkmės, nes jis sumažins grėsmes ir pavojus šiame kelyje – taip, kaip žemėlapiai padeda žmonėms nusigauti ten, kur jiems reikia, suteikdami gerokai daugiau informacijos. Panašiai kaip tikrovę raiškiau perteikiančios technologijos padeda mums geriau pažinti pasaulį (įsivaizduokite sporto rungtynes be įdomiausių epizodų pakartojimo), taip ir duomenų bazės palengvina gyvenimą plėtros planuotojams. Mes būtinai turėtume pasinaudoti šia galimybe.Ricardo Hausmannas – Harvardo universiteto ekonomikos profesorius bei Tarptautinės plėtros instituto direktorius, buvęs Venesuelos planavimo ministras ir Amerikos plėtros banko vyriausiasis ekonomistas.Autoriaus teisės: „Project Syndicate“, 2014 m. www.project-syndicate.org