Ukrainoje realizuojamas idealus pilietinio karo scenarijus?

Publikuota: 2014-02-20
Atnaujinta 2015-06-01 13:25
Arūnas Milašius. „Verslo žinių“ korespondentas
Arūnas Milašius. „Verslo žinių“ korespondentas
 

Prieš kelias dienas apie galimą pilietinį karą Ukrainoje buvo kalbama tik kaip apie teorinį, nors košmarišką politinės kovos posūkį, tačiau šiandien, kai žuvusiųjų daugiau 100, tai vienas iš realių scenarijų.

Galime apsiginkluoti įvairiomis sąmokslo teorijomis, tačiau, sekant įvykių chronologiją, vis stipriau juntama nematoma ranka, šalį stumianti į kraujo liūną. Scenarijus toks pat, kaip ir daugumoje XX a. pab. – XXI a. įvykusiose revoliucijose, po kurių valstybės nugrimzdo į chaoso liūną.Norint įgyvendinti šį kraupų planą reikia kelių sudedamųjų dalių. Tai skurdas, istoriškai suskaldyta visuomenė ir dalies visuomenės nepasitenkinimas esama valdžia bei prasidėję ilgalaikiai protestai. Radus progą ir sudėjus šiuos komponentus, sukuriamas puikus sprogstamasis mišinys.Visi šie komponentai buvo Egipte, Libijoje, Sirijoje, Kirgizijoje. Ten daugelį metų tvyrojo gentinė ir religinė įtampa. Jei prisimintume istoriją, pilietinis karas prasidėjo nuo masinių protestų. Valdžia atsisakė eiti į kompromisus, o Vakarai keletą mėnesių visus maitino tik gražiomis kalbomis.Kalbant apie Ukrainą, visos šios sąlygos yra. Valstybėje, buvusioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalimi, gyvena 46 milijonai žmonių, tačiau BVP gyventojui vienas mažiausių Europoje – tik 7.800 USD. Aiški takoskyra tarp Vakarų Ukrainos, kurioje gyvena virš 10 mln. žmonių ir prorusiškos Rytinės dalies.Skirtumą taip pat nubrėžė istorija. Po Pirmojo pasaulinio karo Rytinė dalis atiteko bolševikinei Rusijai, ten dirbtinai suorganizuotas keliolika milijonus gyvybių nusinešęs badas – Holodomoras – ir teritorija rusifikuota. Vakarinę dalį užėmė Lenkija ir ten gimė nacionalinis ukrainiečių judėjimas, dosniai pinigais remtas Antano Smetonos vyriausybės, nes santykiai su kraštą valdžiusia Lenkija buvo įtempti.Po Antrojo pilietinio karo šis kraštas atiteko Sovietų Sąjungai ir iki 1953 ten vyko partizaninis karas. Kovotojų gretose per visą šį laiką kovėsi virš 400.000 vyrų.Kalbant apie Nepriklausomybės laikotarpį, Ukraina taip ir nesugebėjo ekonomiškai sutvirtėti. Šalį, o tuo pačiu ir politinę valdžią, pasidalino oligarchai, kurie konkuruoja suskilę į dvi dideles grupes. Vieni – sąlyginai proeuropietiški, kuriems reikia suartėti su ES, kiti – visiškai priklausomi nuo Rusijos rinkos, valdantys didžiausias Rytų Ukrainos metalo ir kalnakasybos įmones.Tik čia oligarchai kitokie nei Rusijoje. Maskvoje turtingiausi verslininkai tiesiogiai priklauso nuo Kremliaus malonės. Kijeve verslo banginiai skiria ir kontroliuoja aukščiausią valdžią. Jie kontroliuoja ir finansuoja politines partijas. Protestus Maidane, kai jie prasidėjo, atvirai ir dosniai rėmė Petro Porošenko, šokolado fabrikų savininkas. Pirmosiose protestuotojų derybose su valdžia net įvardintas kaip galimas pretendentas į ministro pirmininko postą. Antimaidaną (valdžios organizuotą ilgalaikį mitingą, kuris vyksta už kelių šimtų metrų nuo Euromaidano) ir „tituškas“ finansavo jo politiniai oponentai.Ukrainai tai natūrali politinė praktika.Kita šios šalies ypatybė – nuolatinis protestas. Ilgalaikiai protestai vyksta nuolat.Tačiau laikas nutraukti istorinį ekskursą ir grįžti prie dabartinio scenarijaus, kuris šalį veda prie pilietinio karo. Lapkritį, kai prezidentas Viktoras Janukovičius atsisakė pasirašyti sutartį su ES, prasidėjo neramumai. Po susidūrimų su policija išdygo protestuotojų palapinės, provakarietiškos.Kalbant apie Kijevą, tai nieko naujo. Miesto gyvenimo tai nepakeitė. Veikė metro, aikštėje dirbo parduotuvės, įmonių biurai bei valstybinės įstaigos. Ant scenos kalbas sakė opozicija, valdžia stengėsi jų žodžių negirdėti. Tiesiog tauta stengėsi parodyti savo valią. Taikiai ir tvarkingai. Tragedijos niekas nelaukė ir nesitikėjo.Tuo labiau, kad žmonės turi ir teigiamą patirtį. Vieną kartą tokią kovą vainikavo sėkmė – įvyko vadinamoji Oranžinė revoliucija ir į valdžią atėjo Viktoras Juščenka bei Julija Tymošenko. Nebuvo snaiperių ant stogų, automatų papliūpų ir šimtų lavonų ligoninėse. Kodėl tauta, kuri vieną kartą parodė jėgą ir valdžia atsitraukė, negali tikėtis, kad šis scenarijus pasikartos?Maidane dygo barikados ir formavosi „Dešiniojo sektoriaus“ bei kitų radikalių organizacijų būriai. Kol kas tai dar ne žingsnis tragedijos link. Norint suprasti, kokie žmonės su skydais ir lazdomis pliekėsi su „Berkutu“, reikia vėl užmeskime akį į Ukrainos politinę sistemą.Tvirtus vaikinus mitingų ir renginių apsaugai samdo daugelis politinių partijų. Jaunuoliai už sąlyginai nedidelį atlygį saugojo tiek valdančios Regionų partijos, tiek opozicijos mitingus ir renginius. Tada, prieš metus ar pusę metų, politinės pažiūros nebuvo svarbios. Kai kuriuose regionuose jaunimo nedarbas siekia 30% ir jaunimą įtraukti į savo tinklus sąlyginai lengva. Šiandien vieni vaikinai tapo „tituškomis“, kiti protestuotojais ir yra nesutaikomi priešai. Dabar svarbu nebe pinigai, bet pažiūros.Tačiau grįžkime prie sąmokslo teorijos. Jau turime visus komponentus, kurių reikia didžiuliam kruvinam konfliktui. Žmonės paprasčiausiai pavargo nuo to, kad valdžia jų nesiklauso, realios derybos nevyksta. Barikadose įsitvirtinę savigynos būriai reguliariai mėto į „Berkut“ Molotovo koktelius, pastarieji atgal šaudo guminėmis kulkomis. Įtampa lėtai auga, tačiau tai nėra padėtis be išeities. Protestuotojai nori derybų.Viskas pasikeičia kai p. Janukovyčius, norėdamas pabaigti konfliktą, dėl kurio ES ir JAV pradeda kalbėti apie sankcijas, priima įstatymus, kad protestuotojai gali būti nuteisti kalėti 10–15 metų kalėjimo. Iki tol jiems realiai grėsė tik administracinė atsakomybė. Kol kas niekas negali pasakyti, ar tai buvo jo iniciatyva, ar Kremliaus, be kurio patarimų Ukrainos prezidentas nežengia nė žingsnio, reikalavimas. Maskva turi patirties – jau ne kartą sėkmingai slopino opozicijos mėginimus surengti protesto akcijas.Tačiau, jei tikėtume sąmokslo teorija, tai gali būti ilgai lauktas lūžio taškas, leidžiantis šalį pastumti pilietinio karo link. Net nereikia kurti išskirtinio veiksmų plano. Tiesiog naudoti jau ne kartą įvairiose valstybėse pasiteisinusią metodiką.Praktiškai tuo pat metu prasideda protestuotojų aktyvistų grobimas ir žudynės. Kas tai darė, neaišku iki šiol. Stebuklingai išsigelbėjęs Dmitrijus Bulatovas, kuris gydosi Lietuvoje, tvirtina, kad tai Rusijos specialiųjų tarnybų darbas, tačiau tvirtų įrodymų nėra.Netgi dabar galima rasti išeitį – kraujo nenori armija, opozicija. Priminsime, kad kol kas protestai vyksta tik Kijeve, tiksliau keliose vieno kvartalo gatvėse. Į Maidano aikštę galima laisvai įeiti, išeiti, dirba kavinės ir įstaigos, tik retkarčiais užimamas vienas kitas pastatas, kad protestuotojams būtų kur sušilti. Pastatai nenusiaubiami. Opozicija net sumoka už elektrą ir kitas komunalines paslaugas. „Berkuto“ kovotojai, persirengę civiliais rūbais, laisvalaikiu ateina pasižvalgyti po priešo pozicijas.Reikalaujama, kad amnestija būtų paskelbta visiems protestų dalyviams, tačiau valdžia kol kas tempia laiką.Tyčia ar netyčia, tačiau Ukrainos valdžia ryžtasi šturmuoti Maidaną. Priminsime, kad ten keletas tūkstančių „Dešiniojo sektoriaus“ ir kitų grupuočių vaikinų, kurie trauktis neturi kur. Jie puikiai žino, kad jei pateks į milicijos rankas, jų laukia ilgi kalėjimo metai. Pasitraukti iš pozicijų žmonės taip pat negali, nes pavardės įtrauktos į „juoduosius sąrašus“. Jiems lieka viena išeitis – laikytis ir mėginti laimėti.  Pirmuosius šturmus sausį jie atlaiko ir trauktis neketina.Tiems, kurie nori pilietinio karo, geresnės progos nėra ir vargu ar bus. Iš vienos pusės išsigandusi valdžia, iš kitos – keli tūkstančiai į kampą įspraustų protestuotojų. Lieka tik viena smulkmena – įžiebti tokį konfliktą, po kurio trauktis negalėtų nė viena pusė.Sunku pasakyti, kas lėmė sprendimą šturmuoti Maidaną vasario 18 d, kai žuvo 23 žmonės. Reikia pasakyti, kad valdžios pergalė buvo gana arti, tačiau žmonės neatsitraukė.Apie tai, kad veikia provokatoriai, galima spręsti iš aukų geografijos. Nušauti du kelių policijos darbuotojai, provyriausybinės televizijos žurnalistas. Šie žmonės žuvo gan toli nuo Maidano, kur vyko „Berkut“ ir protestuotojų susirėmimai. Žudikai nesulaikyti.Kalbant apie šalies stūmimo pilietinio karo link scenarijų, tai tradiciniai veiksmai. Įtampai pasiekus apogėjų, pradedami naudoti šaunamieji ginklai. Paprastai žūsta abiejų pusių žmonės.Šio plano, jei tikėsime sąmokslo teorija, finalas buvo šiandien, vasario 20 d., rytas – snaiperių šūviai. Jei grįžtume prie daugumos Arabų pavasario valstybių būtent po panašių žudynių prasidėdavo pagrindinis kraujo praliejimas. Tai Egiptas, Kirgizija, prieš keliolika metų – Jugoslavija.Snaiperis patogus tuo, kad šaulio, net jei jis pagaunamas už rankos, neįmanoma identifikuoti. Tai gali būti tiek vietinis, tiek užsienietis. Nebūtinai pareigūnas ar protestuotojas. Blogiausia, kad po šūvių ir pirmųjų gausių aukų kelio atgal nebėra. Abi pusės, net jei neplanavo, griebiasi ginklo.Kas galėjo paleisti šūvius į milicininkus ir taikius protestuotojus ir kam tai naudinga?Janukovyčiui, kai protestai išplito regionuose ir valstybė jau praktiškai suskilo, o kieme sukiojasi ES pareigūnai, tai vargu ar naudinga. Nebent jis ryžtųsi tapti diktatoriumi. Tačiau jis pats puikiai supranta, kad tai sudėtingas kelias, nes Vakarų Ukraina jau praktiškai išslydo iš jo rankų. Ten vietos savivaldos sukilėlių rankose, milicija ir saugumo pajėgos perėjo į opozicijos pusę. Nuo jo nusisuka net ištikimi sekėjai.Oligarchai, kurie praktiškai valdo šalį, vargu ar nori karo ir milžiniškos suirutės. Kaip rodo pasaulinė praktika, po mūšių laimėjusi pusė paprastai imasi turto perdalijimo.Drastiškų priemonių galėjo imtis ir saugumo tarnyba arba armija, kurios vadams nusibodo neryžtingas prezidentas, tačiau tai irgi gan teorinė galimybė.Kaimyninės šalies specialiosios tarnybos – praktiškai tai lengvas ir pigus kelias pasiekti savo tikslų ir perimti dalies valstybės kontrolę. Nebūtinai tiesiogiai įvedant armiją.Protestuotojai. Opozicija nevienalytė, barikadose kovojantys savigynos būriai ir jų vadai nusivylę dabartiniais lyderiais, tokiais kaip Vitalijus Klyčko. Į derybas su valdžia šios mini armijos atstovai nekviečiami, jie tarsi likę nuošalyje, tačiau trauktis neturi kur. Tačiau jau ne kartą pareiškė, kad pretenduoja dalyvauti politiniame gyvenime.Remiantis gan nesenų sukilimų ir revoliucijų, kurios kilo pagal panašų scenarijų, patirtimi, lieka viltis, kad Ukrainoje sveiko proto užteks tiek valdantiesiems, tiek opozicijai. Išeitį, kol dar neprasidėjo nevaldomos gatvės kovos naudojant šaunamuosius ginklus, dar galima rasti.

Pasirinkite jus dominančias įmones ir temas – asmeniniu naujienlaiškiu informuosime iškart, kai jos bus minimos „Verslo žiniose“, „Sodros“, Registrų centro ir kt. šaltiniuose.

Vyriausybė neskubės NPD sulyginti su MMA, nes tai kainuotų šimtus milijonų Premium 2

Europos Sąjunga tikisi kitąmet susitarti dėl bendrų visoms šalims minimalaus mėnesio atlyginimo (MMA)...

Verslo aplinka
2021.11.30

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Valdyti Sutinku