Meilė iš išskaičiavimo

Publikuota: 2014-02-14
Atnaujinta 2015-06-01 13:15
Vaidotas Šernius. Geopolitinių Studijų Centro ekspertas.
Vaidotas Šernius. Geopolitinių Studijų Centro ekspertas.
 

Senučiukas „Boeing“ pamažu leidžiasi į nedidelį, bet naują ir prašmatnų oro uostą. Tolumoje už horizonto, kur driekiasi neaprėpiama apsnigta stepė, brėkšta saulė. Šiaurėje dar spindi iš po nakties neišjungti gatvių žibintai ir skaisčiai žybsi raudoni dangoraižių žiburėliai – kad koks senučiukas „Boeing“ neįsirėžtų.

Kazachstano sostinėje Astanoje vienas po kito dygsta nauji dangoraižiai, tiesiamos ilgos ir plačios gatvės (kuriose rieda iš Lietuvos importuoti automobiliai – daugiausia visureigiai), kuriamos naujos, bet neefektyvios darbo vietos, kuriose dirba rusiškai kalbantys kazachai. Dar prieš gerus 20 metų miestas buvo nežymus taškas žemėlapyje, o šiandien – tai sostinė, kelianti nuostabą ne tik stepės klajokliui, bet ir Vakarų Europos didmiesčio verslininkui ar šnipinėjančiam diplomatui iš JAV.

Iš Almatos į Astaną

Sovietmečiu ir pirmaisiais nepriklausomybės metais populiacija būsimojoje Astanoje nesiekė nė 300 tūkst. 1997 m. sostinę perkėlus iš Almatos į Akmolą (taip iki tol vadinta Astana), čia pradėjo plūsti kazachai – daugiausia iš šalies pietų. Šiuo metu oficialiai mieste gyvena apie 800 tūkst. gyventojų, neoficialiai – apie milijoną. Priežasčių, kodėl nuspręsta perkelti sostinę, yra keletas. Oficialios versijos nuo neoficialių, bet esminių ir tikrųjų, skiriasi. Oficialiai teigiama, kad Almatoje, esančioje greta Tian Šanio ir šio kalnyno seisminės zonos, galimi pasikartojantys žemės drebėjimai, todėl sostinę reikia iškelti į saugesnę vietą, kuri kartu būtų ir geografinis šalies centras. Taip pat priduriama, kad Almata nebeturi vietos plėtrai dėl minėtojo Tian Šanio. Tokios pacifistinės oficialios versijos. Neoficialiųjų – kur kas įtikinamesnių – priežastys politinės ir geopolitinės.

Istoriškai taip susiklostė, kad Kazachstane sugyvena daugiau nei 120 skirtingų nacijų, iš kurių dvi – kazachų ir rusų – dominuoja. Didesnių konfliktų tarp šių grupių nebuvo. Tikriausiai dėl to, kad skirtingos etninės grupės gyveno skirtinguose regionuose: rusai ir tremtiniai iš Europos bei jų palikuonys daugiausia gyveno šalies šiaurėje, o kazachai ir atvykėliai iš gretimų Vidurio Azijos šalių laikėsi šalies pietuose. Kitaip tariant, šalyje buvo pasidalijimas tarp šiaurės ir pietų. Šiaurėje dominavo rusai, pietuose – kazachai. Prezidentas Nursultanas Nazarbajevas, siekdamas užbėgti įvykiams už akių ir pažaboti galimus neramumus tarp etninių grupių, nutarė perkelti sostinę į šiaurę, arčiau sienos su Rusija.
Prieš Kazachstano nepriklausomybę tuometiniame Celinograde (sovietinis Astanos vardas) daugiau nei pusė gyventojų buvo rusai, kazachai buvo nežymi mažuma. Šiandien padėtis kitokia. Kazachai dominuoja, o rusai pamažu traukia atgal į tėvynę arba taikstosi su nykstančiomis galiomis. Nors pats N. Nazarbajevas rusiškai kalba kur kas geriau nei kazachiškai, o oficialioji rusų kalba populiaresnė už nacionalinę kazachų, pastaruosius keliolika metų šalyje vykdoma nacionalistinė politika, kai patys aukščiausi postai skiriami tik etniniams kazachams ir tik padėjėjų pareigos suteikiamos patyrusiems rusams. Šia politika siekiama išstumti rusus iš tradicinių jų valdų, bandoma išvengti galimų etninių neramumų ir skatinamas kazachų etnosas šalies šiaurėje. Kita vertus, tai tik viena medalio pusė.
Geopolitikoje – kaip sporte. Kaip nepasirinksi varžovo, taip nepasirinksi ir geografinės šalies padėties, o kartu ir potencialių varžovų. Devinta didžiausia plotu valstybė pasaulyje ribojasi su penkiomis kaimynėmis, iš kurių net dvi yra galingos milžinės: Rusija ir Kinija. Kazachstanas – jauna valstybė, neturinti senos istorinės valstybiškumo tradicijos, todėl sunku kalbėti apie šalies siekius dominuoti žemyne ar turėti aiškius geopolitinius tikslus kaimynių atžvilgiu (žinoma, norėti galima, bet norai ne visada sutampa su galimybėmis), todėl ir Rusija (tradiciškai), ir Kinija (įgijusi ekonominį pagreitį) siekia šokdinti Astaną pagal savo dūdelę. Tačiau didesnę geopolitinę grėsmę ilguoju laikotarpiu kelia Pekinas, o ne Maskva.
Vidurio Azija yra specifinis regionas, kuriame jaučiamas vandens stygius, todėl valstybėms kaimynėms būtina bendradarbiauti dėl nuosaikaus vandens naudojimo. Kazachstaną maitina upės, kurių ištakos – Kinijoje: Ili ir Irtyšiaus upės – dvi svarbiausios, aprūpinančios vandeniu net keturias Kazachstano apskritis – tai daugiau kaip 30 procentų populiacijos. Ili ir Irtyšius svarbūs Sindziango regionui, kurį Pekinas siekia industrializuoti ir taip didinti kinų-hanų populiaciją istorinėse kazachų žemėse. Jeigu Kinija imtųsi radikalių priemonių, neatsižvelgdama į tarptautinės teisės normas ar dvišalius susitarimus, kurie nėra iki galo sutarti, ir mažintų vandens kiekį Kazachstanui, Balkašo ežerą ištiktų Aralo jūros likimas.
Vykdydamas daugiavektorę politiką Kazachstanas turėtų laviruoti ir pataikauti Pekinui, o štai dalyvaujant strateginiuose projektuose su Rusija Astanos balso svarba derybose su Kinija natūraliai išauga. Kinijos baimė nėra atsitiktinė. Pavyzdžiui, sovietinis laikotarpis Kazachstane suvokiamas kaip pozityvus reiškinys šalies plėtrai (Pergalės diena – gegužės 9-oji – nacionalinė šventė, kai džiaugiasi ne tik nuo sovietinių medalių sulinkę veteranai, bet ir jaunoji karta), simpatijos „imperijai“ jaučiamos ganėtinai stipriai.O Kinija suprantama kaip savotiška okupantė. Minėtoje kazachų istorinėje Sindziango provincijoje Pekinas vykdo politiką, nukreiptą prieš etninius teritorijos šeimininkus uigūrus (uigūrai kazachams – tarsi mums broliukai latviai) ir kazachus, ir tai, aišku, kelia nerimą Kazachstano politiniam elitui. Net po Pekino kolonizacijos politikos Sindziango provincijoje, kai buvo atkeldinta beveik 9 mln. kinų, dabar regione yra beveik 10% kazachų. Kitaip tariant, kultūriniu, etniniu ir politiniu atžvilgiu kinai suvokiami kaip imperialistai, o štai rusai, nors mėgsta pasišiaušti, bet vis arčiau sielos. Todėl ir sostinė turėtų būti arčiau strateginio partnerio bei toliau nuo imperialistų iš Rytų.Eurazijos šalininkas
Bijodamas Kinijos ekspansijos prezidentas linkęs artimai bičiuliautis su Kremliumi. Kazachstanas yra vienintelė valstybė, kuri savo noru vykdo realią ekonominę, politinę ir karinę integraciją su Rusija be šios ekonominio ar politinio spaudimo. Žinoma, čia neapsieinama ir be ideologinių N. Nazarbajevo vertybių. Integraciją, kurią Maskva pastaruosius keletą metų įnirtingai bando įgyvendinti Eurazijos žemyne, N. Nazarbajevas pristatė dar 1994 m. Tuomet dar mažai kam žinomas Vladimiras Vladimirovičius Sankt Peterburge puikiai skatino ryšius su užsienio investuotojais ir ne tik, o apie prezidento postą vargu ar svajojo. Kad ir kaip ten būtų, šiuo metu Astana yra ištikimiausia Maskvos sąjungininkė. Drįsčiau teigti, ištikimesnė net už Minską. Jeigu pažvelgsime į šiandienės Muitų sąjungos ar būsimosios Eurazijos sąjungos ideologiją, pastebėsime, kad apie 50–60% sąjungos ideologijos – XX a. pabaigoje N. Nazarbajevo pareikštos idėjos. Kita vertus, už ideologijos slypi pragmatiniai tikslai.
Žlugus Sovietų Sąjungai, Kazachstanas įgijo nepriklausomybę ir taip galėjo rinktis geopolitinį vektorių. Politinis šalies elitas turėjo laisvę, pvz., galėjo rinktis daugiakryptę politiką ar deklaruoti neutralumą. Vis dėlto realiai N. Nazarbajevui reikėjo rinktis: žengti blogą ar labai blogą žingsnį.
Prisiminus geopolitinį, ekonominį, politinį chaosą 1990-ųjų pradžioje, politinio ir ekonominio stabilumo siekis buvo varomasis motyvas Kazachstanui. Esant greta Rusijos (ir turint net 6,5 tūkst. km sieną su ja) reikėjo formuoti naujus santykius su šia valstybe. Iš savos patirties žinome, kad sovietinės valstybės buvo ekonomiškai susaistytos su Maskva, ne išimtis – ir Kazachstanas. Ekonomiką galima diversifikuoti (tai šalis pamažu ir daro – neseniai Kinija tapo svarbiausia prekybos partnere, aplenkusia Rusiją simboline 0,1%), tačiau būta ne tik ekonominių trukdžių: šalyje dislokuoti atominiai ginklai, Baikonūro kosmodromas ir Semipalatinsko branduolinių ginklų poligonas. Atominius ginklus galima išvežti arba pasilikti savo reikmėms, tačiau kosmodromo nesupakuosi ir neiškelsi, o atomo dalelių iš dykuma virtusios stepės nesurinksi.
Atominius ginklus tuometinė Almata lyg ir norėjo pasilikti, bet nebuvo iš ko (tai nepigus malonumas), tad reikėjo gražiai supakuoti (esą mes – neatominiai, mums jo nereikia) ir išsiųsti kaimynystėn. O štai Baikonūras tapo rimtu derybų klausimu. Geriausios infrastruktūros kosmodromas, esantis patogiausioje geografinėje Eurazijos žemyno vietoje, buvo ypač svarbus Rusijai siekiant tęsti kosminę politiką – neprarandant kosminės valstybės pozicijų. Kazachstanui nebuvo kitos išeities, kaip tik leisti Rusijai šeimininkauti savo teritorijoje. Vykdyti kosminę savo politiką N. Nazarbajevas tuomet dar neplanavo, o ir Maskvos siūlomi milijonai gundė. Taip Rusija nuomos būdu įgijo Baikonūro miestą, kuris yra jos jurisdikcijoje ir turi federalinės reikšmės miesto statusą (beje, norėjau ten nuvykti, bet kai sužinojau, kad reikia ne tik Rusijos vizos, bet ir pažymos iš Rusijos saugumo tarnybos, jog esu švarus, – fantazija išgaravo).
Kita opi problema, suvienijusi Kazachstaną su Rusija, – branduolinių ginklų bandymai netoli Semejaus miesto (sovietmečiu – Semipalatinskas). Nuo 1949 iki 1989 m. čia SSRS atliko beveik 500 atominių galvučių testų. Tik žlugus Sovietų Sąjungai, ši informacija iškilo į viešumą. Kazachstane kilo pasipriešinimas, o politinis elitas pakliuvo į keblią padėtį: kaip nuraminti piliečius ir uždaryti branduolinį poligoną neturint nei ekonominių, nei karinių resursų. Pagalbos ranką ištiesė Rusija ir JAV. Siekdamas didesnės Rusijos pagalbos, Kazachstanas turėjo išlaikyti gerus politinius santykius su Maskva.
Kitaip tariant, ir vidiniai, ir išoriniai veiksniai Kazachstaną vertė glaudžiai bendradarbiauti su Maskva. Alternatyvų nebuvo: Kinija suvokiama kaip imperialistinių ambicijų šalis, kuriai reikia regiono naftos ir gamtinių dujų klodų; kitos Vidurio Azijos valstybės per silpnos ir per daug susiskaldžiusios, kad kartu su Kazachstanu sugebėtų atsverti geopolitines Rusijos ar Kinijos ambicijas. Taip N. Nazarbajevui reikėjo pasirinkti vieną iš blogybių. Pasirinko Rusiją – ji arčiau širdies.
O kol yra politinė strateginio partnerio bei ekonominė žemės turtų parama, Kazachstanas gali statyti dangoraižius, tiesti gatves ir kurti neefektyvias darbo vietas. Politiniam elitui svarbiausia, kad piliečiai važiuodami plačiomis gatvėmis iš neefektyvių darbo vietų namo patenkinti žiūrėtų į blizgančius dangoraižius ir žybsinčias raudonas jų lemputes. Tai ramina ir kviečia pasitikėti prezidento politika.Ši įžvalga publikuota žurnale „Verslo klasė“.

Nemokami naujienlaiškiai į savo el. pašto dėžutę:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Pasirinkite jus dominančias įmones ir temas – asmeniniu naujienlaiškiu informuosime iškart, kai jos bus minimos „Verslo žiniose“, „Sodros“, Registrų centro ir kt. šaltiniuose.

Vyriausybė neskubės NPD sulyginti su MMA, nes tai kainuotų šimtus milijonų Premium 2

Europos Sąjunga tikisi kitąmet susitarti dėl bendrų visoms šalims minimalaus mėnesio atlyginimo (MMA)...

Verslo aplinka
2021.11.30

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Valdyti Sutinku