Kai trukdo kvapai ir varpai

Publikuota: 2014-01-08
"Verslo žinios". Redakcijos nuomonė

Andriaus Kubiliaus Vyriausybės svajonė-vizija paversti Lietuvą Baltijos ir Šiaurės šalių regiono aukštųjų technologijų paslaugų centru šiek tiek „kūno“ įgavo. Tiesa, regiono centru gal ir netapome, tačiau nemenką būrį užsienietiškų kompanijų, įkūrusių paslaugų centrus, pritraukti pavyko. Paskui britų „Barclays“, JAV piniginių perlaidų kompaniją „Western Union“ į Lietuvą atkeliavo ir kitos, nors ir smulkesnės, bendrovės.

Kiek prastesni reikalai pramonės sektoriuje. Pramonės plėtra ir investicijomis į gamybos sektorių susirūpinusi ES iškėlė tikslą – pramonės dalis iki 2020 m. turėtų sudaryti 20% Sąjungos BVP. Lietuvos pasiekimai šioje srityje kur kas geresni – jau dabar šalies pramonė sukuria apie 21% BVP ir baigia pavyti Vokietiją.
O kas toliau?Neteko girdėti, kokios pramonės dalies, tenkančios šalies BVP, sieksime toliau. Ar sėdėsime ant laurų ir gėrėsimės patys savimi, ar sieksime naujų aukštumų? Ar ir toliau investuosime tik į paslaugų sektorių? Tačiau šalies regionuose verkiant reikia plėsti būtent gamybos sektorių – kai bus sukurta darbo vietų, atsiras ir paslaugų poreikis.Pramonininkai yra suskaičiavę, kad viena apdirbamojoje pramonėje sukurta darbo vieta sukuria dvi papildomas darbo vietas paslaugų srityje. Nenustumiant į šalį aukštųjų technologijų paslaugų, neišmintinga būtų be investicijų palikti gamybą, kuriančią pridėtinę vertę, naujas darbo vietas ir t. t.Iš visų aukštų tribūnų visos valdžios sutartinai šneka apie būtinumą pritraukti investicijų. Ir negali sakyti, kad nemėgina to daryti. Tačiau stebint kelerių pastarųjų metų chronologiją susidaro įspūdis, kad tų investicijų iš tikrųjų nereikia. Kur tik kyšteli koją potencialus investuotojas, tuoj susilaukia antausio – mūsų šalyje jis vadinamas „viešuoju interesu“. Kol kas nėra teisiškai iki galo reglamentuota, kas tai yra ir ką jis turėtų ginti – dažnai jis gina tik pavienių gyventojų ir vietos politikų interesus. Dėl to nepagrįstai nukenčia jau veikiančios įmonės, o potencialūs investuotojai numoja ranka ir iškeliauja ten, kur jie yra laukiami. Kad ir į Latviją.
Ne vienus metus Kalvarijų savivaldybės tarybos ir kelių asmenų atakuota Danijos kapitalo bendrovė „Saerimner“, valdanti kiaulių kompleksą, buvo priversta atleisti du trečdalius darbuotojų ir iki minimumo sumažinti veiklą.
Jau konelegenda tapo dramatiška UAB „Margasmiltė“ istorija. Bendrovė, sumaniusi Kauno rajone, Pagirių kaime, kasti anhidritą, perėjo kryžiaus kelius, kol gavo realų leidimą verstis šia veikla. Keliems kaimo bendruomenės aktyvistams šis projektas, švelniai tariant, nepatiko (kas galėtų paneigti, kad nebūta kokių nors interesų), todėl pagaliai į ratus buvo kaišomi nenuilstant. Pagiriškiams neįdomu, kad bus sukurta 700 naujų darbo vietų, kad per 10 m. Lietuvos BVP dėl šio projekto įgyvendinimo padidėtų apie 2 mlrd. Lt.
Žygaitiškiai, gindami kelių sodybų interesus, atėmė galimybę sužinoti, ar Lietuva turi skalūnų dujų ir išgujo dar vieną potencialią investuotoją – kompaniją „Chevron“. Nepatinka žemaičiams ir vietiniai investuotojai – Telšių gyventojai ir savivaldybė stoja piestu prieš „Vičiūnų“ planus statyti paukštyną, sukursiantį per 200 darbo vietų. VŽ šaltiniai teigia, kad tas paukštynas gali įsikurti Baltarusijoje. Tai reikia Lietuvai investicijų, pramonės, naujų darbo vietų ar ne?

Gauk nemokamą VERSLO naujienlaiškį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau