Teisėsaugos institucijų padarytos žalos atlyginimas: viltis miršta paskutinė

Publikuota: 2014-01-31
Atnaujinta 2015-06-09 17:10
Girius Ivoška. Raidla Lejins&Norcous vyresnysis teisininkas, advokatas.
Girius Ivoška. Raidla Lejins&Norcous vyresnysis teisininkas, advokatas.
 

Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nėra pagrindas preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Iš esmės analogiškos pozicijos laikomasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, kurioje yra konstatuota, jog tai, kad asmuo galiausiai išteisintas, savaime nereiškia, kad jo baudžiamasis persekiojimas buvo neteisėtas.

Ikiteisminis tyrimas ir baudžiamojo persekiojimo veiksmai yra būtina ir teisėta veikla bet kurioje valstybėje ar žmonių visuomenėje. Ji negali būti vertinama kaip neteisėta vien dėl to, kad proceso numatytais pagrindais baigėsi be asmens nubaudimo. Vadinasi, tyrimo pabaigimo faktas, nenubaudus asmens, savaime nedaro ikiteisminio tyrimo ir teismo veiksmų neteisėtų. Ikiteisminio tyrimo veiksmai yra teisėti tol, kol jie atlikti pagal įstatyme numatytus pagrindus, jo nustatytas procedūras ir laikantis teisės aktais detalizuotos tvarkos, o neteisėti tada, kai šių reikalavimų nesilaikoma.
Nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės nebūtina, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės, tačiau ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, privalo  įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jam tenka įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius).
Atsižvelgiant į tai, kad įrodinėjimo standartas, taikomas siekiant pradėti asmens baudžiamąjį persekiojimą, yra įtarimo, kad asmuo padarė nusikaltimą, pagrįstumas, darytina išvada, kad jeigu įtarimas yra nepagrįstas, tai ir pranešimas apie įtarimą negali būti laikomas teisėtu.
Kita vertus, reikėtų atkreipti dėmesį, kad teismų praktikoje ar teisėsaugos institucijų praktikoje pagrįsto įtarimo kriterijai nėra suformuluoti, todėl susiduriama su įvairiais atvejais, keliančiais abejonių.
Pavyzdžiui, nurodoma, kad asmuo ar keli asmenys padarė tai, kas yra aprašyta Baudžiamojo kodekso straipsnyje, tačiau nurodomi tokie veiksmai, kurių nepagrįsta nei atitiktis tikrovei, nei atitiktis Baudžiamojo kodekso straipsnyje nurodytiems požymiams. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai pranešime minimi keli įtariamieji ir aprašoma situacija, į kurią jie pateko, tačiau nenurodomas kiekvieno iš šių asmenų ryšys su aprašytais veiksmais.
Tokiais atvejais kyla abejonė ne tik dėl įtarimo pareiškimo teisėtumo, bet ir dėl vėliau taikomų proceso veiksmų teisėtumo įtariamojo statusą turinčio asmens atžvilgiu ,pavyzdžiui, laikino nušalinimo nuo pareigų ar veiklos, laikino nuosavybės teisių apribojimo, rašytinio pasižadėjimo neišvykti.
Atkreiptinas dėmesys, kad būtent vėliau atliekamų proceso veiksmų ir procedūrų tvarka sudaro galimybę šių veiksmų teisėtumą apskųsti ikiteisminio tyrimo teisėjui, o štai pranešimo apie įtarimą tvarka ne tik nėra detalizuota, bet ir nors kiek išsamiau formalizuota, paliekant plačią erdvę reguliuoti šią tvarką įvairiomis generalinio prokuroro rekomendacijomis.
Tiesa, šiuo atveju itin svarbus dėmesys turėtų būti teikiamas ir baudžiamojo proceso principams, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pranešimas apie įtarimą yra visiškos prokuroro diskrecijos išraiška, ir į tai, kad pagal susiklosčiusią praktiką  joks pranešimas apie įtarimą ikiteisminio tyrimo metu negali būti pakeistas apskundimo būdu, vienintelė baudžiamojo proceso principų laikymosi galimybė, nors ir teorinė, leidžianti apsiginti nuo nepagrįsto įtarimo yra neteisėtumo kaip žalos pagrindo įrodinėjimas civilinio proceso tvarka remiantis CK 6.272 straipsnio 1 dalimi.
Tai pagal susiklosčiusią teismų praktiką galima daryti nepriklausomai nuo to, ar įstatymo nustatyta tvarka buvo skundžiamas procesinis veiksmas, dėl kurio, ieškovo teigimu, buvo padaryta žalos.
Akivaizdu, kad neteisėtas asmens pripažinimas įtariamuoju, ypač tais atvejais, kai tyrimas yra „rezonansinis“, o įtariamasis yra asmuo, besiverčiantis ūkine-komercine veikla, ar su tokiu asmeniu susijęs darbuotojas, gali paskatinti formuoti išankstinę neigiamą nuomonę apie įtariamąjį ar sutrikdyti iki pranešimo apie įtarimą įteikimo pradėtų ar naujų ūkinių operacijų ar sandorių, nesusijusių su pareikštais įtarimais, eigą, todėl tokiais atvejais neišvengiamai padaroma įvairaus pobūdžio turtinė žala.
Pavyzdžiui, tai gali būti nuostoliai dėl negautų pajamų ar naudos: esant sudarytai preliminariai sutarčiai dėl nekilnojamojo turto pardavimo, nesudaroma pagrindinė sutartis, nes laikinai apribojamos nuosavybės teisės; esant pasirašytai, bet dar neįsigaliojusiai darbo sutarčiai ar sutarčiai dėl kitos veiklos, asmuo suimamas ar laikinai nušalinamas nuo pareigų, jam laikinai apribojama teisė užsiimti tam tikra veikla; esant suplanuotai verslo ar asmeninei kelionei, asmuo negali išvykti dėl kratos, apklausos ar suėmimo. Taip pat gali atsirasti ir nuostolių, susijusių su išlaidomis gynybai nuo neteisėtai pareikštų įtarimų ar paskirtų kardomųjų priemonių, taip pat šeimos narių ar turto apsauga.
Priežastinio ryšio tarp nepagrįsto įtarimo ir atsiradusios žalos įrodinėjimas yra sudėtingas dėl to, kad nepagrįstas įtarimas yra tiesioginė neturtinės žalos, susijusios su asmens reputacijos menkinimu, priežastis. Kitaip yra turtinės žalos atveju: jos atsiradimo tiesioginė priežastis yra ne pats nepagrįstas įtarimas, o su nepagrįstu įtarimu ir įtariamojo statuso įgijimu susiję procesiniai ieškovo teisių apribojimai, kurie nustačius šių apribojimų neteisėtumą gali būti ir savarankiška turtinės žalos atsiradimo priežastis.
Galima manyti, kad tarp įrodinėjamų aplinkybių įtraukus įtarimo nepagrįstumą kaip netiesioginę priežastį, dėl kurios atsirado žala, civilinėje byloje sėkmės tikimybė būtų didesnė. Antra vertus, pažymėtina, kad pranešimo apie įtarimą nepagrįstumas visada gali būti pateikiamas kaip tam tikras laikinas trūkumas, kuris anksčiau ar vėliau bus ištaisytas nauju pranešimu apie įtarimą ar prokuroro kaltinamuoju aktu, todėl dėl pagrįsto įtarimo pateikimo vėliau gali išnykti pagrindas įrodinėti teisėsaugos institucijų atsakomybę už neteisėtu įtarimu ir su juo susijusiais veiksmais padarytą žalą.
Apibendrinant reikėtų pabrėžti, kad bet kuriuo atveju kreipimasis dėl teisėsaugos veiksmų neteisėtumo įrodinėjimo civilinio proceso tvarka gali būti arba tikimybė prisiteisti padarytą žalą, arba priemonė, skatinanti teisėsaugos institucijas ištaisyti ikiteisminio tyrimo metu padarytus pažeidimus.

Pasirinkite jus dominančias įmones ir temas – asmeniniu naujienlaiškiu informuosime iškart, kai jos bus minimos „Verslo žiniose“, „Sodros“, Registrų centro ir kt. šaltiniuose.

Vyriausybė neskubės NPD sulyginti su MMA, nes tai kainuotų šimtus milijonų Premium 2

Europos Sąjunga tikisi kitąmet susitarti dėl bendrų visoms šalims minimalaus mėnesio atlyginimo (MMA)...

Verslo aplinka
2021.11.30

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Valdyti Sutinku