Kada pradėsime dirbti mažiau

Inovacijos, kapitalo kaupimas tęsis ir ateityje. Šiemet Davoso forume ekonomistas Nourielis Roubinis pažymėjo, kad „per trečiąją pramonės revoliuciją sulauksime robotų, automatizacijos, 3D spausdinimo, nanotechnologijų. Bet bus kuriami tik aukštos kvalifikacijos darbo vietos.“ Naujausias bendrovės „Gartner“ tyrimas rodo, kad per ateinantį dešimtmetį išmaniosios mašinos ir kompiuterinės sistemos įvairiose ūkio šakose pakeis milijonus darbuotojų. Jeigu galėtume pažvelgti į ateitį, greičiausiai išvystume nemažą įvairius darbus dirbančių mašinų.

Kas atsitiktų, jei tarkime, Švedija nuspręstų dirbti keturias dienas per savaitę? Skaičiuojant mechaniškai, jos BVP, o tuo pačiu ir darbo užmokestis, turėtų nukristi 20%.
Vidutinis darbo užmokestis Švedijoje – 10.701 Lt. Pritaikę koeficientą, kuris panaikina kainų lygio tarp šalių skirtumą, gauname, kad Lietuvos kainomis vidutinis atlyginimas Švedijoje siekia 5.300 Lt. Atskaičius švediškus mokesčius po jų gauname 3.710 Lt. Jeigu toks švedas norės dirbti keturis kartus per savaitę, jis uždirbs beveik 3.000 Lt. Jeigu tokia alga nepatraukli, galima prisiminti, kad Lietuvoje vidutinis atlyginimas po mokesčių siekia 1.780 Lt
Kita priežastis – žmogaus motyvacinė sistema. Dvidešimtas obuolys ne toks skanus kaip pirmas. Kuo daugiau žmogus uždirba, tuo mažiau jam svarbūs papildomi pinigai ir tuo svarbesnis tampa veiklos pobūdis, jį supantys žmonės, aplinka, pagaliau laisvalaikis.
Viena vertus kapitalo visuomenės sukaupia vis daugiau, kitą vertus auga darbo užmokestis, todėl vis labiau apsimoka investuoti kapitalą, kad jis pakeistų darbo vietose žmones.
Tačiau Vokietijos pavyzdys rodo, kad turtingose valstybėse gali būti ir mažas nedarbas – nepaisant didelio imigrantų srauto jis Vokietijoje siekia 5%. Dėl inovacijų praradę darbą darbuotojai turėtų jį surasti kitose vietose, o visuomenės gyvenimas pagerėti.
Tačiau Pietų Europa išduoda kitą paslaptį – šiose šalyse  nedarbas siekia 15%–24%, tarp jaunimo jis dar didesnis ir tokia padėtis tęsiasi metai iš metų. Tai dar kartą parodo, kad ne pačios turtingiausios Europos visuomenės jau pajėgios ilgą laiką išlaikyti didelį nieko neveikiančių darbingo amžiaus žmonių skaičių.
Paklausa tam tikru metu yra tokia, kokia yra. Jeigu našumas nedidėja, jai patenkinti reikia reikia tam tikro darbo laiko.
Šiuo atveju visuomenė gali pasirinkti, ar darbą nudirbs mažesnis žmonių skaičius ar didesnis. Jei mažesnis, jie dirbs ilgiau ir uždirbs daugiau. Kaip elgtis, renkasi pačios visuomenės, tačiau, kad šis pasirinkimas būtų tikslesnis, svarbu gerai suvokti, kokios yra alternatyvos.
Inovacijos keičia ir gyvenimą po darbo –  indaplovės, internetinė bankininkystė, (ateityje gal ir lengvieji automobiliai be vairuotojų ir kt.) leidžia sutaupyti marias laiko, kurį vėlgi galima skirti darbui ar laisvalaikiui.
Norint padalinti, reikia uždirbti. Lietuvoje dalį uždirbtų lėšų pradžioje reikia sutaupyti bei investuoti ir tik vėliau, sulaukus šių investicijų grąžos, galima bus galvoti apie tuos pasirinkimus, apie kuriuos pasiturinčios šalys galbūt susimąstys artimiausiu metu.
Lietuvoje nemažas būrys kol kas išgali sumokėti tik už būstą ir maistą. Tačiau pažvelgę iš istorinės perspektyvos išvysime, jog iki visuomenės, kuri turi daugiau pasirinkimų, ne taip jau ir toli. Dalis Lietuvos gyventojų – ir ne tokia maža – juos gali sau leisti jau šiuo metu.